Šeima neomarksistinių pavojų akivaizdoje

Mindaugas BUIKA

Italų tyliųjų moralės vertybių sergėtojų protesto budėjimas

Tradicinėje šeimos gynėjų eisenoje Rygos gatvėmis dalyvavo įvairių tautų atstovai

Šv. Jono Pauliaus II mokymas

Europos visuomenėje plintant vadinamojo vakarietiško kultūrinio bolševizmo filosofijos išugdytoms genderizmo, homoseksualizmo ir agresyvaus feminizmo ideologijoms bei jų įtakoje daugiau priimant teisinių aktų, kurie atmeta tradicinės šeimos ir santuokos bei pradėtos gyvybės gynimo prioritetus, tuo pat metu stiprėja ir pilietinis pasipriešinimas toms prieš žmogiškąją prigimtį nukreiptoms tendencijoms. Vienas iš tokių jau tarptautinį pripažinimą įgijusių sąjūdžių yra Italijoje gimęs ir vis populiarėjantis moralinių nuostatų sergėtojų, tyliai stovinčių miestų aikštėse (it. „sentinelle in piedi“) sambūris, kuriam įkvėpimą suteikė šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai, aukojant šv. Mišias 1979 metų spalio 7 dieną Jungtinių Amerikos Valstijų sostinėje Vašingtone. Tuomet pamaldose kreipdamasis į didžiulę tikinčiųjų minią dar prieš vienerius metus į apaštalo šv. Petro sostą išrinktas Šventasis Tėvas keliais sakiniais išdėstė vėliau per savo ilgą pontifikatą išplėtotą socialinį mokymą, kuris jokiu būdu neprarado aktualumo ir šiandien. „Mes stosime kiekvieną kartą, kai žmogiškajai gyvybei iškyla pavojus, – kalbėjo šv. Jonas Paulius II. – Kai bus kėsinamasi į gyvybės šventumą prieš jos gimimą, mes stosime ir skelbsime, kad niekas neturi teisės, neturi galios naikinti pradėtą gyvybę. Kai kūdikis bus laikomas našta arba kai į jį bus žiūrima tik kaip į priemonę, kuri patenkina jausminį poreikį, mes stosime ir aiškinsime, kad kiekvienas kūdikis yra unikali ir nepakartojama Dievo dovana, turinti teisę į mylinčią ir vieningą šeimą. Kada santuoka bus žeidžiama žmogiško savanaudiškumo arba sumenkinta iki laikinos, sąlyginės sutarties, kuri gali būti lengvai nutraukta, mes stosime tvirtindami santuokinio ryšio neišardomumą. Kada šeimos vertybei iškils grėsmė dėl socialinio ir ekonominio spaudimo, mes stosime tvirtindami, kad šeima yra būtina ne tik kiekvieno asmens privačiai gerovei, bet ir kiekvienos visuomenės, tautos ir valstybės bendrajam gėriui. Kada laisvė bus naudojama palaužti silpnąjį, beatodairiškai eikvoti gamtinius ir energetinius resursus, o ne patenkinti būtiniausias žmonių reikmes, mes stosime tvirtindami teisingumo ir artimo meilės svarbą. Kada ligonis, senelis ar mirštantysis bus apleistas ir paliktas vienišumui, mes stosime skelbdami, kad jie yra verti meilės, globos ir pagarbos“.

Italijoje judėjimas „Sentinelle in piedi“ pradėjo drąsiau veikti 2013 metais, kai šalies parlamento gėjų aktyvistas, kairiųjų atstovas deputatas Ivanas Skalfarotas (Ivan Scalfarotto) pateikė įstatymo projektą, kuris turėtų uždrausti vadinamosios homofobijos raišką. Kitais žodžiais tariant, priėmus tokį įstatymą, kaip nusikaltimas galėjo būti kvalifikuojamas bet koks pasisakymas prieš homoseksualizmą (kurio veiksmus moraliai smerkia krikščionybė) ir jo ideologines nuostatas. Tyliųjų sergėtojų atstovai sako, jog toks kriminalizavimas reikštų ir minties, žodžio bei saviraiškos laisvės suvaržymą, nes, pavyzdžiui, kiekvienas, kuris viešai aiškintų, jog vaikas turi teisę augti šeimoje, kurioje galėtų turėti tėtį ir mamą, arba tvirtintų, jog santuoka galima tik tarp vyro ir moters, atsidurtų teisme, o gal net ir kalėjime. Panašių teisinių aktų priėmimui dabar Italijoje yra susidariusi gana palanki politinės valdžios situacija, kadangi šalies parlamente daugumą turi kairieji ir liberalai, o vyriausybinei koalicijai vadovauja buvę komunistai. Todėl įsidrąsinę ir be minėto įstatymo priėmimo, kai kurių Italijos miestų merai pradėjo registruoti užsienyje sudarytas italų homoseksualų „santuokas“, o vietiniai teismai priimti sprendimus, leidžiančius kartu gyvenančioms gėjų ir lesbiečių poroms įsivaikinti, vaikams sudarant nenormalias brandos sąlygas. Protestuodami prieš tokią su žmogiškąja prigimtimi nesuderinamą tendenciją ir naujo ideologinio totalitarizmo pavojus, tylieji vertybių sergėtojai organizuotai renkasi į viešąsias vietas, sustoja eilėmis pusantro ar dviejų metrų atstumu vienas nuo kito ir tyliai skaito rankoje laikomą knygą. „Mes esame nepartinis, nekonfesinis sambūris, sudarytas iš moterų, vyrų, vaikų, senelių, darbininkų, teisininkų, mokytojų ir kitų profesijų žmonių, iš katalikų, musulmonų, stačiatikių ir netgi įvairios lytinės orientacijos asmenų, – teigiama šios grupės interneto svetainėje. – Esame nuolatinis tylus judėjimas, pasisakantis už saviraiškos laisvę ir už natūralią šeimą, kuri remiasi vyro ir moters sąjunga. Stovime aikštėse visoje Italijoje, priešais valdžios institucijas, ir savo gausiu, bet ramiu buvimu primename, kad negalima nutildyti sąžinės tų žmonių, kurie atsisako užmerkti akis prieš vykstantį blogį“.

Nepakantumas taikiam protestui

Kad toks civilizuotas protestas yra gana veiksminga priemonė, patvirtino tas faktas, jog minėto, prieš homofobiją nukreipto įstatymo projekto svarstymo projektas Italijos parlamente, kur jį kritikavo ir dešiniųjų opozicija, buvo bent laikinai sustabdytas, bet sukėlė didelį LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų judėjimo) aktyvistų, anarchistų ir komunistų nepasitenkinimą. Kai „Sentinelle in piedi“ sąjūdis spalio pradžioje vienu metu surengė savąją tylaus stovėjimo akciją daugiau nei šimte Italijos miestų ir joje dalyvavo tūkstančiai įvairaus amžiaus žmonių, prieš juos su būdingais įžeidinėjimais smurtinius išpuolius organizavo radikalių grupių nariai, reikalaudami nutraukti renginį, kuriam buvo duotas oficialus leidimas. Pranešama, kad LGBT nariai, komunistų ir anarchistų grupelės triukšmingai plūdosi, spjaudėsi, rėkavo nešvankybes, vaizdavo erotines scenas (nepaisė to, kad renginyje su tėvais dalyvavo ir vaikai), mėtė į dalyvius kiaušinius, butelius ir netgi dūminius užtaisus. Policija, kaip įprasta tokiais atvejais, turėjo nepakankamai pajėgų ir sunkiai dorojosi su savo pareigomis arba pati siūlė nutraukti renginį, perkelti jį į kitą vietą. Štai, pavyzdžiui, Rovereto mieste protestuojančių tyliųjų sergėtojų priešininkai buvo ypač agresyvūs ir dėl jų smurtinių išpuolių taikioje akcijoje dalyvavęs kunigas Mateo Graciola (Matteo Graziola) bei keli kiti dalyviai buvo sužeisti ir juos teko nugabenti į ligoninę.

Komentatoriai ta proga prisiminė, jog, kai vyksta homoseksualų „pride“ eitynės, jų apsaugai sutelkiamos žymiai gausesnės policijos pajėgos, ir kiekvienas, kuris bent žodžiu bando išreikšti savo nepritarimą tokiam „festivaliui“, rizikuoja pakliūti į areštinę. Todėl tradicinių moralinių vertybių sergėtojai pagrįstai klausia, kad, jeigu taip trukdoma jų renginiui, kai yra jam gautas valdžios leidimas, kas atsitiktų, jei įsigaliotų vadinamąją homofobiją draudžiantis įstatymas? Gal tada jie iš viso gatvėje negalėtų pasirodyti, nes laicistinė žiniasklaida, kuriai didelės įtakos turi žmogiškąją prigimtį neigiančios genderizmo, homoseksualizmo ir feminizmo ideologijos, tyliuosius sergėtojus vadina ultra konservatoriais, reakcingais katalikais ar netgi fašistais bei tradicinę šeimą ginančiais chuliganais. Tai turėtų kelti rimtą susirūpinimą, kadangi bandoma kurti naujas teises iškrypėliams ir, joms įsivyravus, fundamentalios šeimą ir gyvybę ginančios vertybės tiesiog atmetamos, įstatymine tvarka užgniaužiamos. Iškyla pavojus naujam kultūriniam totalitarizmui įsigalėti, kai prigimtinę šeimą ir tradicinę (netgi sakramentinę) santuoką bei negimusios gyvybės šventumą nuo abortų ginantys asmenys privalės pasitraukti į pogrindį, kad išvengtų juridinio persekiojimo. Minėtos ideologijos įgyja vis didesnę finansinę bei juridinę atramą, jas vis labiau per „lygių teisių ir lygių galimybių“ teorijas remia Europos Sąjunga ir Europos Taryba bei daugelis nacionalinių, netgi dešiniųjų (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje) vyriausybių. Anot žymaus gyvybę ir šeimą ginančio veikėjo, padedančio organizuoti „Sentinelle in piedi“ protesto akcijas, italo Tonio Brandžio (Toni Brandi), taip vis labiau įsigali XX amžiaus italų komunistų filosofo Antonijo Gramšio (Antonio Gramcsi) kultūrinio bolševizmo ir radikalių kairiųjų „Frankfurto mokyklos“ teoretikų idėjos, pagal kurias ateistinį marksizmą galima primesti ne smurtinėmis komunistinėmis revoliucijomis, kaip tai buvo Rusijoje ar Kinijoje, bet šią ideologiją infiltruojant į universitetus ir demokratinių valstybių institucijas. Jeigu pažvelgtume į šiandienos vakarų pasaulį, į Europos Sąjungą ir Jungtinių Tautų Organizacijos struktūras, kur nuolat vyksta genderizmo, homoseksualizmo ir feminizmo propaganda net šantažuojant besivystančias šalis, kad jos negaus paramos, jeigu nepriims naujų „pažangių“ ideologijų, tai matome vis stiprėjančią neomarksizmo galią, kuri visiškai neparemta moralės principais ir tradicinėmis vertybėmis ir prieštarauja žmogiškąją prigimtį patvirtinantiems moksliniams faktams. O kur dar milijardiniai pelnai, gaunami iš pornografijos, kontracepcijos, chirurginio ir cheminio aborto industrijos, dirbtinio apvaisinimo bei surogatinės motinystės, „lengvų skyrybų“ verslo... „Baisiausia ir liūdniausia yra tai, kad jie (naujosios srovės atstovai) bando „išplauti smegenis“ mūsų jaunimui nuo ankstyvos vaikystės įvedant amoralizuojančio „seksualinio švietimo“ pamokas mokyklose (ar net vaikų darželiuose), ir vyriausybės dažnai remia šias pastangas“, – pabrėžė T. Brandis interviu tarptautinei gyvybės ir šeimos gynėjų žinių agentūrai LifesiteNews.

Atsakas Rytų Europoje

Tokios dramatiškos situacijos akivaizdoje mūsų žvilgsnis krypsta į gimtąjį Rytų Europos regioną, kur kol kas aktyviai priešinamasi neomarksizmo veržimuisi iš Vakarų, neseniai patyrus ne tik ekonomines, bet dvasingumą žlugdančias realiojo komunizmo diktatūros pasekmes. Prisiminusios ankstesnę rezistenciją, sovietinį režimą Rytų Europos tautos bando nepasiduoti ir naujam ideologiniam spaudimui, dažnai paremtam ekonominiu bei politiniu šantažu, o kartais imasi iniciatyvos gaivinti dvasiškai apmirusią senąją Europą. Artėjant Latvijos pirmininkavimui Europos Sąjungoje, 2015 metų pirmoje pusėje ir aktyvėjant net aukštas valstybines pareigas užimantiems vietiniams bei užsienio homoseksualams, rengiant sostinėje Rygoje numatytą pirmąjį posovietinėje erdvėje visos Europos gėjų ir lesbiečių festivalį „Europride“, toje šalyje tiesiog stebuklingu būdu stiprėja gyvybės ir tradicinių šeimos vertybių gynėjų veiklumas. Sovietinis paveldas ir dabartinė situacija Latvijoje yra sunki: štai paskutiniais komunistinės santvarkos metais, 1990-aisiais, toje, 2,5 mln. gyventojų turinčioje šalyje (dabar jų liko mažiau kaip du milijonai), buvo atlikti 44 tūkstančiai abortų ir gimė tik 35 tūkstančiai kūdikių. 2011 metais Latvijoje buvo pasiektas absoliutus Europoje skyrybų „rekordas“, kai iširo net 77 proc. sudarytų santuokų. O juk tik 14 proc. latvių porų tuokiasi bažnyčioje. Tai – akivaizdžiausias sovietinio nukrikščionėjimo ir ateizmo padarinys. Ir štai kokiomis sudėtingomis aplinkybėmis Latvijos šeimos ir gyvybės gynėjai spalio 25 dieną surengė Rygoje manifestaciją, kurios tikslas – atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį į tradicinės šeimos nepakeičiamumą bei žalingus naujuosius, bandomus primesti seksualinio švietimo „standartus“, pagal kuriuos jau keturmečiai vaikai turi būti mokomi masturbacijos, o nuo 6–9 metų supažindinami su pornografija. Susirinkusiems į eitynes sostinės gatvėmis buvo siūloma pasirašyti po atitinkamu protesto kreipimusi į Latvijos prezidentą. Žmonių gausa nustebino renginio tiek organizatorius, tiek ir tvarką prižiūrėjusią policiją, o daugelis atvykusių buvo šeimos su vaikais ir priklausė skirtingoms tikyboms ir tautinėms grupėms. Tai būdinga Latvijos ir Rygos visuomenei. Dalyvavo ir kalbėjo pagrindinės tokio sąjūdžio rėmėjos, Seimo narės latvė Inga Bitė ir rusė Irina Cvetkova, kurios pačios inicijavo atitinkamas pataisas Vaikų teisių gynimo įstatymui. Pranešama, kad šios šeimos ir gyvybės gynėjų eitynės Rygoje vyko be incidentų, nors buvo kai kurių kontraversiškų momentų, kai į renginį norėjo įsilieti asmenys su savo plakatais, kurie neatitiko akcijos tikslų, bet po pokalbio, jie geranoriškai pasitraukė.

Žygiuojant nuo Kongresų rūmų link Seimo buveinės, dalyvius pritariančiai sveikino atsitiktiniai praeiviai, jiems draugiškai signalizavo pravažiuojančios automašinos. Geru ženklu tapo pakeliui sutikti vestuvininkai ir jaunavedžiai, pasveikinti su tradicinės šeimos sukūrimu, jiems palinkėta atvirumo naujos gyvybės pradėjimui. Eitynėse buvo atliekamos liaudies dainos, o jų pabaigoje, mitinge prie Laisvės paminklo, sukalbėtos maldos, sugiedotas Latvijos himnas. Paminėtina, kad renginio organizatoriai nesikreipė paramos į politines partijas, o daugiau rėmėsi paprastais žmonėmis, tikinčiųjų bendruomenių pagalba, gavo jų ganytojų palaiminimą.

Kitos pokomunistinės Europos šalies – Slovakijos – tradicinės šeimos ir gyvybės gynėjai pasiekė ir teisminę pergalę: vietos Konstitucinis teismas spalio 29 dieną paskelbė verdiktą, leidžiantį surengti vertybes patvirtinantį referendumą. Šią iniciatyvą iškėlusi Slovakijos šeimos gynimo sąjunga sugebėjo surinkti daugiau nei 400 tūkstančių rinkėjų parašų, o šalies konstitucijoje numatytas 10 proc. elektorato tokio pritarimo poreikis. Slovakijoje tai būtų 350 tūkstančių parašų. Peticijoje dėl referendumo idėjos buvo iškelti pagrindiniai reikalavimai: 1) Santuoka apibrėžiama kaip vieno vyro ir vienos moters sąjunga; 2) Vaikus įvaikinti turi teisę tik sutuoktinių poros, nes tik taip būtų tinkama aplinka jų brandai; 3) Tėvai gali savo vaikų neleisti į tokius mokymo dalykus, kuriuose pravedamas seksualinis švietimas ar pažintis su eutanazija; 4) Draudžiamos tos pačios lyties asmenų partnerystės registracija. Konstitucinis teismas pripažino, kad, nepaisant valstybės prezidento nepritarimo, referendumas gali vykti dėl pirmųjų trijų klausimų, bet ne dėl homoseksualų partnerystės, kadangi tai – neva žmogaus teisų sritis, ir dėl to pagal Slovakijos konstituciją negali būti referendumo. Pastarasis sprendimas gerokai nustebino, kadangi Slovakijos įstatymai nenumato seksualų partnerystės registravimo, bet, matyt, norima palikti erdvės dirbtinai sukurtam „naujųjų teisių“ įtvirtinimui, tačiau referendumo Slovakijoje leidimas dėl tradicinių šeimos vertybių ir ypač dėl tėvų teisės parinkti savo vaikams švietimą, kuris atitiktų jų religines nuostatas, yra svarbus laimėjimas.

Beje, birželį Slovakijos Parlamentas didžiule balsų dauguma (102 balsai „už“ ir tik 12 „prieš“ bei 3 susilaikė) jau patvirtino konstitucinę pataisą dėl santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos, definicijos.

P. S. Kaip žinia, Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius angliškame tviteryje savo šalininkus informavo, kad yra homoseksualas: „I proudly announce I am gay“. Šis lapkričio 7-ąją paskelbtas pranešimas buvo gana apdairus, kadangi pasirodė tik kitą dieną po to, kai Latvijos parlamente buvo patvirtinta naujoji, po spalį vykusių rinkimų suformuota, šalies vyriausybė, kurios nariu tose pačiose pareigose liko E. Rinkevičius. Populiaraus 41 metų politiko prisipažinimas gal neturėtų labai stebinti: mes turbūt šiuo laiku išgirsime ir daugiau panašių žinių iš įvairių Baltijos šalių ministerijų, prezidentūrų bei kitų svarbių valstybinių struktūrų žinant dabar įsigalėjusias „Lygių teisių institutų“ ir „atvirų fondų“ kryptingas ideologines paskatas. Kita vertus, E. Rinkevičiaus pabrėžimas, kad jis didžiuojasi dėl savo netradicinės orientacijos („proud to be gay“) turi aiškų skelbimo pobūdį ir tai kelia nemažą susirūpinimą. Juk šis ministras nesako, kad didžiuojasi, jog turi nešioti akinius dėl sutrikusio regėjimo, o tai, kuo didžiuojiesi, paprastai ne tik stengiesi išreikšti viešai, bet ir bandyti primesti kitiems. Neatsitiktinai homoseksualus Latvijos vyriausybės narys savo pareiškime nurodo, jog kovos („I will fight“), kad jo šalyje būtų sukurtas teisinis statusas „visų rūšių partnerystės santykiams“ („our country has to create a legal status for all kinds of partner relationships“), o tai yra aiški intencija homoseksualų „santuokai“ įtvirtinti. To kol kas neleidžia 2006 metais patvirtinta Latvijos konstitucijos pataisa, pripažįstanti tik vyro ir moters santuoką. Pagaliau „išdidus“ E. Rinkevičiaus prisipažinimas turbūt neatsitiktinai sutapo su neseniai įvykusiu homoseksualų partnerystės įteisinimu kaimyninėje Estijoje ir su artėjančiu Latvijos pirmininkavimu Europos Sąjungoje bei ta proga sostinėje Rygoje organizuojamu viso žemyno gėjų ir lesbiečių sąskrydžiu „Europride“. Šiame kontekste, matyt, telkiamos galingo Europos homoseksualų sąjūdžio pastangos ne tik ideologiškai palaužti kol kas tradicinėms krikščioniškoms ir bendražmogiškoms vertybėms ištikimą Baltijos šalių visuomenę, bet ir šį sistemiškai „atverstą“ regioną padaryti placdarmu veržimuisi į plačiąją buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją, pradedant nuo Rusijos, kur „konservatizmas“ ypač ryškus. Beje, šis globalinis „kultūrų karas“ tarp dekadentinės Vakarų Europos (nukrikščionėjusios Briuselio nomenklatūros, bijančios ištarti net Dievo vardą) ir krikščioniško moralumo dar nepraradusių Rytų Europos tautų yra žymiai pavojingesnis nei koks nors karinis konfliktas, nes čia kalbama, anot žymaus estų sociologo Julo Vooglaido, ne tiek apie pragaištingos „pederastijos“ plėtrą, kiek apie pačios žmogaus prigimties sampratos ir tradicinės šeimos, viso gyvenimo pagrindo, likimą.

© 2014 „XXI amžius“