Pamiršęs kvaišalus propaguoja kitokį gyvenimo būdą

Daiva Červokienė

Blaivių vakarėlių organizatorius Simonas Dailidė myli Lietuvą ir nori matyti ją sveikesnę, blaivesnę Asmeninio archyvo nuotrauka

Simonas neslepia nesenai gyvenęs kitaip: vartoti alkoholį ir rūkyti pradėjo penktoje klasėje, išbandė ir narkotikus Autorės nuotrauka

„Esu abstinentas ir vegetaras, Lietuvos sveikuolių sąjungos projektų vadovas. Su draugais organizuoju ir blaivius vakarėlius VAROM!, bėgimus „Už blaivią Lietuvą“, būnu vadovu vaikų sveikatingumo stovyklose. Myliu Lietuvą, noriu matyti ją sveikesnę ir blaivesnę ir nebijau tai pasakyti garsiai“, – apie save pasakoja Simonas Dailidė, 21 metų vilnietis. Sudomino? Turbūt dar labiau sudomins tai, kad Simonas neslepia nesenai gyvenęs kitaip: vartoti alkoholį ir rūkyti pradėjo penktoje klasėje, išbandė ir narkotikus, jį pašalino iš keturių mokyklų. Tad kas įvyko, kad Simonas pasikeitė ir pradėjo propaguoti kitokį gyvenimo būdą?

Sunkus vaikas

Rūkyti pradėjo 5-oje klasėje. Net prieš eidamas miegoti išlįsdavo pro langą parūkyti. Vėliau pabandė ir žolės, alkoholio. Pastabos, auklėtojos, socialinės pedagogės, direktoriaus skambučiai tėvams, kvietimai į mokyklą aiškintis dėl sūnaus elgesio, vėliau kvietimai į policiją buvo kasdienybė. Buvo, kad iš mokyklos Simą išvežė policijos automašina, teko nakvoti ir areštinėje. 9-oje klasėje jį pašalino iš Baltupių ir Fabijoniškių vidurinių mokyklų. Neturėdamas kur dėtis, pradėjo mokytis internetu, teisingiau, už jį mokėsi buvusi draugė... Vėliau Simonas įstojo į Vilniaus statybininkų rengimo centrą.

Buvo „normalus“

Simonas sakė, kad jautėsi tada „normalus“ jaunuolis. Jam tai atrodė normalu. Plaukė pasroviui. Tada tokie žmonės būrėsi aplink jį: „Alkoholį šeštoje ar septintoje klasėje vartojo visi. Bent man taip atrodė. Tai – tarsi įrodymas, kad esi jau suaugęs, nes geri alų. Grįžęs iš mokyklos išeini į kiemą, su draugais spardai kamuolį, visi rūko, geria. Aš – kaip visi. Alkoholio kaip visose „normaliose“ šeimose išgerdavau ir per šventes namuose. O dabar atrodo, kad tų negeriančiųjų vis daugiau ir daugiau. Nors žinau, kad yra ir kitokių, kurie nieko nežino apie mus, nesisvaiginančius“, – kalbėjo S. Dailidė.

Nukreipė „YES“ ir joga

Šešiolikos metų Simono gyvenimo būdas kardinaliai pasikeitė. Atrado jogą ir sveikatingumo mokyklą. Galima sakyti, kad šios jį susirado, paėmė už pakarpos ir nusivedė. Policijos organizuojamose karinėse stovyklose, skirtose socialiai remtiniems ir rizikos grupės vaikams, Simonas būdavo nuo penktos klasės. Vienais metais joje užsiėmimus vedė Jūratė iš jogos mokyklos. Ji kažką pasakė Simui, šis jai atgal, susikirto, vaikinas ją pasiuntė toli... Tačiau vėliau ji paskambino ir pakvietė į nemokamą stovyklą Šventojoje. Pagalvojo: „Kodėl gi ne? Šventoji – tinka“… Nuvažiavo į „YES“ kursus. YES (Youth Empowerment Seminar – jaunimo stiprinimo seminaras) moko valdyti stresus, atsipalaiduoti. Ne alkoholiu, o jogos, kvėpavimo ir fiziniais pratimais, smagiais žaidimais. Nuo jų prasidėjo pokyčiai.

Pašaipas sutiko ramiai

Netrukus šmėstelėjo mintis: „Su mėsa ir alkoholiu – baigta“. Stovykloje niekas nieko nekalbėjo nei apie alkoholį, nei apie vegetarizmą. Kažkaip suprato, kad galės gyventi be to ir tam pasiryžo. Kam kažką žudyti, kad pavalgytum? Juk maisto yra ir kitokio. Draugams ir artimiesiems buvo šokas. Vos grįžęs iš tos stovyklos Simonas važiavo į draugės gimtadienį su sena kompanija: „Kas tau? Praplovė smegenis?“ Kritikos, įvairiausių komentarų buvo daug.

Jis tada mokėsi Statybininkų rengimo centre. Dažnai girdėdavo: „Ką šiandien valgei? Kopūstą?“ Kito vegetaro ar abstinento ten nebuvo. Tik mama labai džiaugėsi. O sesė buvo „normali“: valgė mėsą ir neretai atsipalaiduodavo su alkoholiu, todėl pyko, kai brolis „spausdavo“ dėl to.... Dabar tuo domisi ir ji. Ir tėvas taip pat pradėjo.

Balta varna

Netrukdė tai, kad draugai nepalaikė sumanymų? „Buvau balta varna. Nemanau, kad tai blogai – visada sulauki dėmesio. Supo tokie draugai, kuriems rūpėjo prisigerti, užsirūkyti žolės, gauti kitų narkotikų. Aš kurį laiką dar rūkiau, neatsisakydavau žolės, tikindamas save, kad tai geriau negu alkoholis. Kai nusprendžiau atsisakyti ir šių žalingų įpročių, draugai visai pasikeitė. Tokie ten ir buvo draugai. Tiesiog bendraamžiai ar bendramoksliai, kaimynai“, – sakė Simonas.

Kadangi gyvena ten pat, neretai susitinka ir senus bičiulius. Šie dažnai pasiūlo išgerti alaus. Simas atsisako, nes jau penkerius metus esąs abstinentas. Išgirsta nuostabos šūksnius, kartais – smerkiantį nepritarimą, dažniau – susidomėjimą. Apie jo su naujais bičiuliais organizuojamus renginius ne vienas būna girdėjęs, tad domisi jais.

Žalingų įpročių samprata

Paklaustas, ar su žalingais įpročiais  baigta, Simas sako, kad tik „iš dalies“, nes žalingais įpročiais dabar laiko ne tik cigaretes, alkoholį ir kvaišalus, bet ir cukrų, „facebooką“, valgymą tiek, kiek nebūtina. Nevalgo mėsos, kiaušinių, nevartoja alkoholio, narkotikų, nerūko. Kasdien mankštinasi ar plaukioja, bėgioja, mina dviratį.

Kas kinta žmoguje, atsisakius blogų įpročių? To paklaustas Simonas tikina, kad pirma turi kažkas pasikeisti žmogaus galvoje, kad jis atsisakytų tų įpročių. Tiesiog supranti, kad tau nereikia viso to š…, kad gali atsipalaiduoti ir džiaugtis kiekviena diena ir taip. Juk įprasta, kad grįžta jaunuolis iš pamokų ar darbo ir išgeria alaus – atsipalaiduos. Pora butelių alaus yra labai normalu tam tikrose kompanijose..

Kasdienė dienotvarkė

Simonas kiekvieną dieną pradeda mankšta, lapkričio pradžioje buvo Juodkrantėje, nubėgdavo prie jūros išsimaudyti. Jei būna namie, kiekvieną rytą pasveikina saulę (taip vadinasi vienas jogos pratimas), daro prisitraukimus prie skersinio. Pusryčius valgo nestiprius: kartais – salotų ar vaisių, kartais – košės. Mama dažnai prieš išeidama į darbą išverda košės ir palieka. O ką valgyti prie košės, sugalvoja atsidaręs šaldytuvą, daržovės ir vaisiai laukia ant spintelės. Pietums valgo daržovių troškinį ar salotų, bulvių patiekalą ar košės ir vaisių. Pavakare – vėl ką nors lengvo, dažnai saldaus. Jeigu praalksta, dažnai nusiperka saldumynų, juodo šokolado, bet norėtų atsisakyti ir šio įpročio.

Būdamas pajūryje su jaunaisiais bičiuliais daug važinėjo dviračiu ir paspirtuku, Vilniuje daug laiko praleidžia prie kompiuterio ir telefono organizaciniais klausimais. Nesenai Simonas grįžo iš regėjimo taisymo stovyklos, kurioje dalyvavo apie 30 suaugusių ir 15 vaikų.

Ir blaivios pramogos

Baigęs Vilniaus statybininkų rengimo centrą Simonas staliumi dirbo tik Norvegijoje. Grįžęs į Lietuvą pasinėrė į organizacinę veiklą. Tai, ko išmoko Vilniaus statybininkų rengimo centre, praverčia ir organizuojant renginius, festivalius.

Būrelis draugų įsteigė VšĮ „Blaivios pramogos“. Septyni steigėjai: informatikas, banko darbuotoja, žurnalistė, bibliotekinė, statybininkas, vadybininkas – visi abstinentai, po „YES!+“ kursų norėję kažko daugiau. Sumanė festivalį VAROM!, kurį įvardina nepadoriai blaiviu. Ši veikla vis plečiasi: jei pirmame renginyje dalyvavo 800, tai dabar jau daugiau kaip 2000 žmonių. Daug žinomų atlikėjų įsitikino, kad galima linksmintis be svaigalų; vyksta paskaitos, dirbtuvės. Jie nesako: „Negerkit, nerūkykit, nes anksčiau mirsite“, jie rodo alternatyvą, kad galima linksmintis ir blaiviai. Šiuo metu Simonas su draugais galvoja apie naujametinį vakarėlį jaunimui be svaigalų. Žinia apie šiuos renginius sklinda iš lūpų į lūpas ar „facebooku“, dalyvių netrūksta.

Buria ir kitus

Simonas sako norįs, kad kuo daugiau jaunimo išgirstų, kad yra žmonių, kurie nutaria gyventi blaiviai, kad jie džiaugiasi gyvenimu, buria ir kitus: „Noriu paraginti nebijoti būti savimi, nebijoti išsiskirti, rinktis patiems, kaip gyventi. Svarbu nepaskandinti savo vidinio balso alkoholyje ar narkotikuose“.

© 2014 „XXI amžius“