Regėjimo atstatymo stovykloje pasiekti stulbinantys rezultatai

Kaip šiandien atsimenu tas nevilties akimirkas, kai išgirsdavau akių gydytojų verdiktą – regėjimas silpsta, reikia nešioti akinius, kiekvienais metais vis stipresnius. Kauno klinikų profesoriai, Santariškių klinikų gydytojai, pas kuriuos pakliūdavau per tėvų pažintis, mažos ir sudužusios viltys, kad leidžiamas vitaminas A į kaktą gali padėti praregėti, kaltinimai tėvams, kad neranda gerų gydytojų, galinčių gydyti akis, stikliniai lęšiai, kurių jau dabar greičiausiai niekas nebeprisimena, dėl jų nuolat kylantys siaubingi akių uždegimai, galiausiai plastmasiniai raudoni akinių rėmeliai su storais stiklais ir tas bjaurus jausmas, kad be akinių nieko nematai… Ketvirtoje klasėje, berods, buvo nustatyta trumparegystė ir man išrašė akinius žiūrėti televizorių (–0.75 dioptrijos). Dabar net nesuprantu, kam tas televizorius apskritai reikalingas. Studijų metu pasiekiau -6.75 dioptrijas. Pamenu, kad gavusi receptą tokio stiprumo akiniams ilgai iš beviltiškumo verkiau. Eilinį kartą sumokėjau pinigus už naujus akinius, t.y. už tai, kas man dar labiau gadina regėjimą. Kitokios galimybės matyti „gerai“ nežinojau, nežinojo mano tėvai ir seneliai.

Vieną dieną atsitiktinai užėjusi į knygyną radau akių gydytojo V. H. Beitso knygą apie tai, kad regėjimą galima atstatyti nenešiojant akinių. Nusprendžiau, kad nieko neprarasiu, ir visą vasarą, kol mokytis nereikia, vaikščiosiu be akinių. Rudeniop pas gydytojus jau nebeėjau, supratau, kad regėjimo jie man atstatyti nepadės. Pasidariau silpnesnius akinius (-5,5), dar silpnesnius lęšius (-4,5) ir su tokiu regėjimu gyvenau 14 metų, iki 2010-ųjų.

Džiaugiuosi, kad gerai moku rusų ir anglų kalbas, laisvai galėjau prieiti prie informacijos apie regėjimo atstatymą natūraliais būdais – pačiais paprasčiausiais, kartais net juokingai paprastais akių raumenų atpalaidavimo ir treniravimo, vaizduotės lavinimo pratimais.

Šiai metais vėl grįžau prie V. H. Beisto metodo su dideliu įkvėpimu. Tai, ką mes žinome apie šį metodą Lietuvoje, yra per mažai. Todėl kartu su kolegomis nusprendėme surengti regėjimo atstatymo stovyklą moksleivių rudens atostogų metu, tikėdami, kad vien jau akinių nenešiojimas savaitę leis akims atsigauti. O dar pratimai…

Pasibaigus stovyklai džiugu prisiminti tai, ką pavyko pasiekti jos dalyviams. Man įsimintiniausia liko vienuolikmetės Gabrielės istorija. Ji ketvirtą stovyklos dieną mane pasikvietė ir ramiai pasakė, kad žvairavusi akis atsistatė, ir ji viską dabar gerai mato be akinių. Daugiau atsiliepimų – http://www.sveikuoliai.lt/regejimo-atstatymo-stovykla-2014-dalyviu-atsiliepimai/.

Sigita Kriaučiūnienė,
Sveikuolių sąjungos viceprezidentė

© 2014 „XXI amžius“