Ar gali būti laiminga šeima, auginanti 18 vaikų?

Paulius LEMEŽIS

Išėjus pasivaikščioti po miestą, užėjus į prekybos centrą, važiuojant autobusu ar kitoje viešoje vietoje nesunku išgirsti vaiko riksmą, verksmą, pamatyti situaciją, kuomet jauni tėvai nesusitvarko su vienu ar daugiau vaikų. Dažniausiai tokios situacijos piktina ne tik tėvus, nesugebančius susitvarkyti, nuraminti vaiko (-ų), bet ir aplinkinius. Apie tokius ir panašius reiškinius sausio 9-osios vakarą KTU regioniniame mokslo parke „Santakos slėnis“ (K. Baršausko g. 59) kalbėjo daugiavaikės lietuvių šeimos, Šeimų universiteto nariai, Kauno arkivyskupijos Šeimos centro atstovai, įvairių organizacijų nariai bei aštuoniolikos vaikų motina ispanė Rosa Pich.

Prieš prasidedant renginiui „Laiminga šiema?! Kaip būti laimingam auginant 1, 2, 3, 18 vaikų?“, salėje buvo rodomi kasdieniai Rozos Pich ir Chozė Marijos (Jose Maria), aštuoniolikos vaikų tėvų, šeimos gyvenimo vaizdai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip galėtų tokia gausybė vaikų ir dar du tėvai darniai, tvarkingai be ginčų gyventi tiesiog bute? Pasirodo, gali, ir kaip teigia Roza Pich, kuo daugiau vaikų, tuo tik lengviau gyventi. Savo žodžius Roza ir jos sutuoktinis Chozė Marija pagrindė pasakodami savo kasdienio gyvenimo su vaikais detales, bendravimo, auklėjimo būdus. Pasak aštuoniolikos vaikų tėvų, svarbiausia yra mylėti ir gerbti vienas kitą, o matydami darnią tėvų meilę vaikai patys savaime taps geranoriški, nekonfliktiški, draugiški, atviri. „Jie (vaikai – P. L.) tiesiog kasdien mato mus, žiūri į mūsų meilę ir per tai jie patys mokosi mylėti kitus bei bendrauti“, – sakė Jose Maria. Anot daugiavaikio tėvo, dažnai jauni sutuoktiniai pasineria į šeimyninį gyvenimą, visą savo laiką ir dėmesį skiria buičiai ir vaikams, todėl labai svarbu nepamiršti dėmesio skirti tiek sau, tiek savo sutuoktiniui(-ei): „Mes laikomės taisyklės bent kartą per savaitę dviese skirti laiko mums abiems – tiesiog išeiti pasivaikščioti, nueiti į kiną ir pan. (…) Būtinai kartu kažkur išeiti ir kažką veikti“. Tačiau norint, kad šeima būtų laiminga, labai svarbu nepamiršti ir vaikų. Anot Rozos ir Chozė Marijos, bene geriausias būdas išlaikyti tvirtus, darnius, atvirus santykius su vaikais – bendra veikla. Anot ispanų, jų šeima stiprybės semiasi iš maldos. „Šeštadieniais ir sekmadieniais, kuomet vaikams nėra pamokų, mes visi kartu einame į šv. Mišias. Tai nėra privaloma, tačiau dažniausiai mes visi kartu meldžiamės“.

Renginyje dalyvavo ir keletas lietuvių šeimų, turinčių vaikų. Pasidaliję savo patirtimi daugelis jų klausė konkrečių dalykų, kaip spręsti tam tikras šeimoje iškilusias problemas. Vieni iš populiariausių klausimų, skirtų aštuoniolikos vaikų tėvams Rozai ir Chozė Marijai, buvo tokie: kaip vaikai pasidalina darbus, kaip sugeba nesusipykti, nesusimušti, kaip vaikus išmokyti tvarkingumo, atsakomybės? Anot Rozos, kadangi jos šeimoje yra daug vaikų (penkiolika, trys mirę), kiekvienas vaikas turi po vieną kasdienį darbą (pavyzdžiui, vienas vaikas kiekvieną rytą parneša duonos, kitas atsiliepia telefonu, dar kitas laisto gėles ir pan.). Toks darbo pasidalijimas moko vaikus atsakomybės: pavyzdžiui, jeigu tas vaikas, kuris kiekvieną rytą turi iš parduotuvės parnešti duonos, tai neatliks, kiti vaikai pradės pykti ant jo, nes norės valgyti, bus alkani. Kiekvienas vaikas Rozos ir Chozė Marijos šeimoje kiekvieną rytą turi pasikloti lovą. Jei bent vienas jos nepasikloja, visi vaikai tol negauna pietų, kol bent vieno patalai nesutvarkyti. Tokius darbus, kaip indų plovimas po pietų ar vakarienės, šie ispanai skirsto taip: kiekvienas vaikas turi paskirtą dieną, kurią turės plauti indus su tėčiu. Anot Rozos, visi vaikai šią pareigą vykdo noriai, nes vienas kitam labai mėgsta priminti neatliktas užduotis, o tai prisiminti ir girdėti priekaištus nėra malonu. Pasak Rozos, labai svarbus yra visų šeimos narių kontaktas, bendravimas tarpusavyje. „Kai mes susėdame prie pietų ar vakarienės stalo, aš matau visus. Mūsų stalas, didelis, dviejų metrų skersmens. Pietaudami ar vakarieniaudami visi vaikai pasipasakoja, kaip ir kas jiems tądien sekėsi, ką naujo sužinojo“. Vakaro svečiai ispanai patarė, kaip elgtis konfliktiškose situacijose. Anot jų, susipykus vaikams, labai svarbu padėti jiems suvokti, jog tokiu elgesiu jie žeidžia ne tik savo „priešą“, bet ir tėvus. Dažniausiai konfliktinėse situacijose šiandieniniai tėvai kelia balsą, o kartais net ir ranką. Roza ir Chozė Marija siūlo elgtis kitaip: ramiai, tyliai, galbūt net pašnibždomis paaiškinti situaciją, pasiūlyti susitaikyti, esą tai vaikus nustebina ir nuteikia pozityviai.

Daug įvairių patarimų galima rasti nesenai aštuoniolikos vaikų motinos išleistoje knygoje. Renginio metu ją buvo galima įsigyti.

Šeimų vakare dalyvavo ir šeimos, susibūrusios Šeimų universitete ir kitose bendruomenėse. Vita ir Antanas Lizdeniai, Lina ir Skirmantas Šalučkos, Asta ir Vidas Stalaučinskai ir kitos šeimos dalijosi savo kasdienio gyvenimo detalėmis, vaikų auklėjimo ypatybėmis, aktualiais, su šeima susijusiais dalykais, tačiau visi jie vienbalsiai sutiko, kad vaikai – svarbiausias dalykas jų gyvenime. Šeimos nesiskundė kylančiais konfliktais, nesusipratimais, materialiniais sunkumais, bet pasakojo, kaip kūrybingai išvengti negatyvių dalykų. Dalis sutuoktinių pasakojo, jog meldžiasi, kad būtų geri tėvai savo atžaloms, kad nenuviltų jų lūkesčių, kad mylėtų savo vaikus, kurie jiems yra didžiausias ir nepamainomas turtas.

Anot R. Pich, aštuoniolikos vaikų motinos, „vaikai yra Dievo mintyse“, – niekas negali aiškinti ir nurodinėti, kiek vaikų jums reikia turėti. Rozos ir Chozė Marijos teigimu, vaikų gimimas – sutikimas priimti vaikus iš Dievo ir auginti bei ugdyti juos amžinybei.

Po renginio visi dalyviai turėjo galimybę pabendrauti su aštuoniolikos vaikų tėvais Roza Pich ir Chozė Marija, Šeimų universiteto, Kauno arkivyskupijos Šeimų centro, Ateitininkų federacijos, Šeimos tarybos, Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos nariais neformalioje aplinkoje prie specialiai paruoštų ispaniškų užkandžių stalo.

© 2015 „XXI amžius“