Kas geriau mūsų vaikams: lytiškumo ugdymas ar lytinis švietimas?

Gruodžio pabaigoje Seime vyko nacionalinis forumas „Jaunimo rengimas šeimai: lytiškumo ugdymas ar lytinis švietimas?“ Jį organizavo Seimas, Vytauto Didžiojo universitetas, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA) bei Lietuvos tėvų forumas (LTF). Renginyje buvo bandoma išgryninti lytiškumo ugdymo koncepciją, kurios pagrindas – krikščioniškoji antropologija, ir ją aiškiai atskirti nuo lytinio švietimo sąvokos, kuri iš esmės orientuota į kontracepcijos vartojimą ir kito asmens kūno, kaip juslinio pasitenkinimo objekto, suvokimą. Deja, nemažai pedagogų bei tėvų šias dvi iš esmės priešingas koncepcijas painioja. Todėl forumo metu daug kalbėta apie jų skirtumus ir iš to kylančias pasekmes ne tik vaikų fizinei, bet ir psichinei bei moralinei sveikatai. Po pranešimų vyko diskusijos, kurių metu buvo pateiktos pastabos bei papildymai komunikatui, kuriuo forumo organizatoriai įtvirtino jaunimo rengimo šeimai bei lytiškumo ugdymo nuostatas.

Kai „komunistinės“ idėjos tarpsta švelnesniu pavidalu

Renginio globėjas Seimo narys Rimantas Dagys, atstovaujantis 51 Seimo narį vienijančiai grupei „Už šeimą“, įspėjo, kad gyvename itin sudėtingu laikotarpiu. „Lietuva yra šiuo metu tikras mūšio laukas. Tai – ta teritorija Europos Sąjungoje, kur bandoma sutelkti pajėgas ir pasukti ją vienokia ar kitokia vertybine kryptimi. Tai yra didelės atsakomybės metas mums visiems“, – sakė Seimo narys. Pasak jo, Vakarų valstybės žiūri į Lietuvą su tam tikru pavydu ir pagarba, kad čia tarsi viskas gerai, bet mes patys suprantame, kad situacija nėra tokia gera. „ES pati serga tam tikromis ligomis, sensta, silpsta, ir tai, mano galva, labai susiję su tuo, kad ji praranda tam tikras vertybes. Komunistinės idėjos, kurios Sovietų Sąjungoje buvo realizuotos drastiškiausiu būdu, Vakaruose tarpsta taip pat, tik švelniuoju pavidalu“, – aiškino R. Dagys. Jis sakė, kad čia mėginama prisidengti pseudomoksliškumo idėjomis, kurios jau virsta absurdu. „Kai mes diskutuojame apie gyvybės pradžią, jau niekas nebesiremia mokslu, o mėgina mums primesti koncepciją, kad mes galime nuspręsti, kada gyvybė prasideda balsuodami“, – sakė Seimo narys. „Taigi, iššūkiai labai aiškūs – Europai savi, o mums – išlikimo iššūkis. Turime apie tai labai rimtai kalbėti, nes, nepaisant atsigaunančios ekonomikos, mūsų gimstamumas vėl pradėjo mažėti. Ir jokios priemonės nebepadeda“, – reziumavo kalbėtojas.

Jam pritarė prof. dr. Birutė Obelenienė, sakydama, kad tai, kas vyksta dabar, yra „struktūriškai apgalvota ir sistemiškai įgyvendinama ir tai nukreipta prieš krikščionybę“. Pasak jos, tai kelia realų pavojų mūsų tautos ir valstybės išlikimui.

Lytinis švietimas orientuotas į kito asmens kūno išnaudojimą

VU doc. dr. Irena Eglė Laumenskaitė pranešime „Lytiškumas – visą asmenį apimanti tikrovė ar vien jo sociobiologinė funkcija?“ teigė, kad nei vien biologinė lyties samprata, nei konstruktyvistinė genderistinė nėra tikrovėje realiai egzistuojantys dalykai, o abstraktūs sutartiniai terminai. „Ar galima lytis be jos subjekto nešėjo? Ar ji atskirai nuo jos konkretaus asmens realiai egzistuoja?“, – retoriškai klausė dr. I. E. Laumenskaitė. Pasak mokslininkės, tikrovėje žmonės yra lytiški – vyriški ir moteriški, – tuo išreikšdami savo skirtingus būdus būti asmenimis, o lytiškumas yra mus giliau ir plačiau apimantis dalykas nei biologinė lytis. „Mes kiekvienu savo santykiu esame vyriški ar moteriški, – teigė I. E. Laumenskaitė. – Mes, kaip vyrai ir moterys, esame skirtingi, bet lygiaverčiai ir savaime vertingi kaip atskiri asmenys. Ir tuos lytinius skirtumus, kurie mus džiugina, traukia, o neretai ir kelia įtampą, mes galime atskleisti tik atvirame abipusiame santykyje“. Pasak dr. I. E. Laumenskaitės, nors vyrų ir moterų socialiniai vaidmenys istoriškai kito, bet lytiškumas, kaip vyriškumas ir moteriškumas, neturi būti istoriškai ar naujai apibrėžiami mūsų žmogiškos raiškos būdais. „Jie autentiškai atsiskleidžia pagarbiame santykyje, kai priimame kito asmens kitoniškumą ir nelygstamą vertę“, – sakė pranešėja. Tačiau, pasak I. E. Laumenskaitės, viešajame gyvenime mes verčiami elgtis kaip belytės būtybės, „kurios neatlaikiusios šio nuasmeninto belytiškumo spaudimo neretai puola į kitą kraštutinumą – seksualinės galios žaidimus. O jie išvirsta į socialinę galią – naują pakaitalą anksčiau egzistavusiam patriarchališkumui ir vyro autoritetingumui – išvirsta į radikalų feminizmą ir jo naujadarą gender ideologiją“. Dr. I. E. Laumenskaitė įsitikinusi, kad viso to „priešnuodis“ yra tik „pagarbaus ir atviro lyčių tarpusavio santykio kūrimas, priimant kito kitoniškumą kaip galimybę kiekvienam išreikšti savo žmogiškąjį kūrybiškumą savaip, pagal savo prigimtį ir charakterio dinamiką“. Šį santykį reikia kurti ne tik šeimoje, bet mokykloje bei visose viešose erdvėse, nes tai yra „būdas įveikti visus ideologinius konstruktus“. Mokslininkė įsitikinusi, kad mokykloje reikia padėti berniukams ir mergaitėms mokytis pagarbos jų asmeniškam unikalumui, neprimetant tradicinių vyriškumo ir moteriškumo stereotipų ir „dabar vykdomos beveik priverstinės niveliacijos unisex ideologijos pagrindu“.

Dr. I. E. Laumenskaitė kaip atsvarą stiprėjančiai seksualizacijai siūlo skaistumo ugdymą. Pasak jos, skaistumas – ne šventeiviškumas, o „toks pagarbus santykis su kitu asmeniu, kai jo kūnas nėra laikomas mano juslinio pasitenkinimo ar manipuliavimo objektu, nes kūnas nėra atskiras nuo manęs. Juk būtent todėl, kad žmonės yra kūniški, jie yra lytiški“. I. E. Laumenskaitė pabrėžė, kad skaistumo ugdymas yra priešingas lytiniam švietimui, kuris, „viena vertus, niveliuoja lytiškumo skirtumus, kita vertus, orientuoja į tai, kaip naudoti kito kūną kaip savo juslinio, emocinio pasitenkinimo objektą, naudojant šiuolaikines priemones išvengti ankstyvo nėštumo, kaip nepageidautinos to santykio pasekmės“. Lytinio švietimo pasekmės – savęs ir kito, kaip asmenų, savivertės naikinimas, itin ryškus Lietuvoje ir ypač paliečiantis mergaites. Tačiau „lytiškumo, kaip dovanos, patirties ugdymas atveria paauglius sveikam atvirumui santuokai ir šeimai“.

„Stambulo konvencija“ tarsi Hitlerio „Mein Kampf“

KTU prof. hab. dr. Gediminas Merkys gvildeno tikrojo mokslo ir ideologinių doktrinų atskirties (demarkacijos) klausimą. Jis teigė, kad radikalusis genderizmas, kuris yra tik viena iš pasaulėžiūrų, ideologinių doktrinų, pretenduoja tapti mokslu. Tačiau, pasak G. Merkio, ideologinė doktrina nėra mokslas, nebent ji pati gali būti mokslinių tyrinėjimų objektas.

Kas yra radikalusis genderizmas? Pasak G. Merkio, tai – tik savitas ekstremalus požiūris į vyro ir moters vaidmenis, lytinius santykius, santuoką, partnerystę, taip pat ir į seksualines perversijas, ir tai iš pirmo žvilgsnio neatrodo kuo nors ypatinga. Tačiau kodėl šiandien jis taip agresyviai „kišamas“? G. Merkys įsitikinęs, kad genderizmo doktrinai simpatizuoja pasaulio galingieji, kurių tikslas – sumažinti pasaulio gyventojų skaičių. Taigi, tokia „paprasčiausia pasaulėžiūrinė doktrina, kokių pliuralizmo sąlygomis gali būti begalė, įgauna labai įtakingas pozicijas, tampa įtakinga ideologine doktrina ir socialine praktika. Bet ji iš esmės yra itin antihumanistinė, anticivilizacinė“, – įspėjo G. Merkys. Pranešėjas skandalingąją „Stambulo konvenciją“ prilygino A. Hitlerio „Mein Kampf“. „Tai yra gėris per prievartą. Nereikia socialinės politikos nešti ant durtuvų. Lygiai taip pat mums nereikia radikalaus genderizmo ant teisinių durtuvų“, – vaizdžiai kalbėjo G. Merkys. „Lietuvai, kur mes esame nykstanti bendruomenė, radikalusis genderizmas yra pražūtingas“, – sakė pranešėjas. – Kadangi perversijos yra transformuojamos į vertybes. Jos paverčiamos socialinės estetikos pasigėrėjimo aktu, sektinu pavyzdžiu, standartu, etalonu“. Pasak G. Merkio, tiems, kas tuo nesižavi, yra klijuojama homofobo etiketė, o tie, kurie viešai kritikuoja genderizmą, yra potencialūs įtariamieji ir nuteistieji. G. Merkys teigė, kad ši ideologija brukama per prievartą prieš daugumos piliečių, rinkėjų valią. „Tradicinės vertybės ir jų gynėjai yra kriminalizuojami. Iš esmės vyksta prievartinė intervencija į asmens pasaulėžiūros ir vertybių sritį. Kas tai darė istorijoje? Bolševizmas“, – reziumavo kalbėtojas, nes, pasak jo, čia sutrypiamas Vakarų civilizacijos laimėjimas – pasaulėžiūrinis pliuralizmas: „Kažkas uzurpuoja tiesos monopolį, nusprendžia kuri pasaulėžiūra yra teisinga, kuri mokslinė, o kuri ne“. Tačiau G. Merkys neabejoja, kad ateityje (kaip bolševizmas ir nacizmas) genderizmas taip pat bus atmestas, nepaisant to, kad suvilioti pinigų šiandien tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje „dalis socialinių humanitarinių tyrinėtojų nuėjo aptarnauti genderizmo“. Kadangi, pasak G. Merkio, radikalusis genderizmas, kaip socialinė praktika, atsirado neseniai, čia nėra atlikta longitudinių tyrimų, kaip, pavyzdžiui, medicinos srityje, todėl nėra žinoma, kokios bus jo socialinės pasekmės. Tačiau, „priešingai, visi empiriniai socialiniai tyrinėtojai turi duomenis, kad tradicinė, konservatyvi, stabili šeima yra psichosocialinė katapulta į sėkmingą vaikų ateitį“, – tvirtino G. Merkys.

Lytinio šveitimo tikslas – gyventojų skaičiaus mažinimas ir komercinė nauda

VDU profesorė dr. Birutė Obelenienė išsamiai nagrinėjo esminius lytiškumo ugdymo ir lytinio švietimo siekiamų rezultatų skirtumus. Pasak jos, lytinis švietimas ir lytinis ugdymas nėra vien tik skirtingi pedagoginiai procesai. Tai – pirmiausia pasaulėžiūros, besiremiančios skirtingu požiūriu į žmogų. Lytiškumo ugdymo pagrindas yra krikščioniškoji antropologija, o lytinio švietimo – socialinis konstruktyvizmas, kuris grindžiamas prielaida, kad bet kokios tikrovės savybės, taip pat ir žmogaus, gali būti sukonstruotos, pasitelkus tam tikrus įrankius. „Tam tikra prasme lytinis švietimas yra šio perkonstravimo priemonė, – įsitikinusi B. Obelenienė. – Lytinis švietimas remiasi ir lyčių lygybe, ir LGBT bei genderizmo teorija, prezervatyvų ir kontracepcijos socialine rinkodara ir, kas yra baisiausia, vaizduotės stimuliavimu žaidžiant tam tikrus žaidimus“. B. Obelenienė nusistebėjo, kad labiausiai privalomą lytinį švietimą į mokyklas nori atnešti žmonės, kurie nepriklauso nei švietimo, nei sveikatos sričiai. Tai esą reikalinga dėl jaunimo sveikatos, siekiant sumažinti lytiškai plintančių ligų mastą, paauglių nėštumų skaičių ir „netgi apeliuojama į vaikų ir jaunimo teisę žinoti, tačiau pamirštama, kad yra dalykų, kurių vaikams geriau nežinoti“, – sakė kalbėtoja.

B. Obelenienė akcentavo, kad lytiškumo ugdymas yra orientuotas į priežastis, t. y. į rizikingos lytinės elgsenos atsisakymą, ankstyvų lytinių santykių vengimą. Tačiau lytinis švietimas orientuotas į pasekmes, t.y. rizikingo elgesio pasekmių žalos mažinimą, vengiant rizikingų ankstyvų lytinių santykių pasekmių – lytiškai plintančių ligų, paauglių nėštumo, ŽIV ir AIDS. B. Obelenienė piktinosi, kad čia nėštumas yra prilyginamas lytiškai plintančiai ligai, ir sakė, kad yra įsitikinusi, jog lytinis švietimas turi du interesus – sumažinti gyventojų skaičių ir komercinį. Pasak B. Obelenienės, iš tiesų lytinis švietimas nesumažina lytiškai plintančių ligų ir paauglių nėštumų skaičiaus. Mokslininkai nustatė, kad, kai krenta kontraceptikų kaina, tai paskatina juos vartoti ne tik paauglius, kurie yra lytiškai aktyvūs, bet ir tuos, kurie iš viso neturėjo lytinių santykių iki tol. Taigi, paaugliams kompensuojant ar tiesiog duodant kontraceptines priemones, bus paskatintas jų naudojimas. Beje, nustatyta, kad kuo daugiau siunčiama prezervatyvų į Afriką, tuo daugiau susirgimų ŽIV ir AIDS. Mokslininkai teigia, jog taip yra todėl, kad įsijungia vadinamasis „rizikos kompensavimas“. Galvojama, kad parduodant prezervatyvus bus sumažintas lytiškai plintančių ligų ir ŽIV skaičius. Tačiau, pasirodo, dėl to daugėja lytinių partnerių, nes žmonės, galvodami, kad prezervatyvas juos apsaugos, nekeičia savo elgsenos ir ji tampa dar rizikingesnė. „Egzistuoja didžiulis neatitikimas tarp teorinio prezervatyvo patikimumo individualiame lygmenyje ir praktinio naudojimo vertinant visuomenės lygmenyje“, – reziumavo kalbėtoja.

B. Obelenienė iškėlė klausimą, kam mokyklose reikalingas lytinis švietimas, jei, Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, didžioji dauguma paauglių iki 18 metų nėra seksualiai aktyvūs. B. Obelenienės žiniomis, Lietuvoje mergaičių, kurios pradeda lytinius santykius, yra mažiau nei 15 proc., o štai Latvijoje, kur lytinis švietimas įvestas maždaug prieš dešimtmetį, šis procentas kur kas didesnis.

B. Obelenienė kvietė drąsiai pripažinti, „kad gyvename radikaliai antikrikščioniškame pasaulyje, kurio programinis tikslas yra nušluoti nuo žemės krikščionybę su jos vertybėmis, kad visuomenės inžinieriai niekada nesustos įgyvendinti žmogaus socialinio konstruktyvizmo programos, todėl tėra iliuzija, jog su jais įmanoma susitarti dėl kompromiso“.

Jaunimas nori išgirsti, jog gerai, kad susilaikoma nuo lytinių santykių

Tai, kad Lietuvos paaugliai nėra tokie „pasileidę“, kaip preišingai bando įteigti lytinio švietimo propaguotojai, patvirtino ir kita renginio pranešėja – LEU doc. dr. Stasė Ustilaitė. Ji pristatė savo atliktą tyrimą „Paauglių lytinių santykių ir psichoemocinės būsenos sąsaja“. Šiame tyrime anoniminėje apklausoje dalyvavo 22 Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų 11–12 klasių mokiniai – iš viso 1035. Tyrimo duomenimis, lytinius santykius buvo turėję 11 proc. apklaustų penkiolikmečių. Pusė vaikinų ir pusė merginų, patyrusių lytinius santykius, nurodė, kad jais nusivylę. Seksualinę patirtį turintys ir jos neturintys paaugliai jaučiasi skirtingai. Nesijaučiančių laimingais daugiau yra tarp tų, kurie turėjo lytinių santykių. Tai patvirtino ir užsienio autorių tyrimų rezultatai. Vokiečių tyrėjų duomenimis, seksuliai aktyvūs paaugliai dažniau kenčia nuo depresijos: mergaitės – 3 kartus, o berniukai – 2,5. Seksualinę patirtį turintys paaugliai labiau jaučia nerimą ir įtampą mokykloje. Kalbant apie mintis apie savižudybę bei bandymus nusižudyti, seksualinę patirtį turėjusių paauglių yra dvigubai daugiau. Ispanų tyrėjų duomenimis, tai yra 3 kartus dažniau tarp lytiškai aktyvių mergaičių ir net 8 – tarp berniukų. Pyktis ir agresija irgi labiau būdingi seksualinę patirtį turėjusiems paaugliams. Su žalingais įpročiais, tokiais, kaip rūkymas, alkoholio, narkotikų vartojimas, susiję lytiniai santykiai. Taigi, pasak S. Ustilaitės, rizikingo paauglių elgesio problemos yra tarpusavyje susijusios ir jas reikia spręsti kompleksiškai, todėl ugdymo įstaigose turėtų būti kreipiamas dėmesys į sveikos gyvensenos įpročių ir susilaikymo skatinimą.

S. Ustilaitė tikino, kad važinėdama po Lietuvos mokyklas ir bendraudama su paaugliais, ji sužinojo, jog „dauguma jų labai nori išgirsti, kad jie gerai daro, jog susilaiko nuo lytinių santykių, nes iš visuomenės, iš žiniasklaidos jie patiria spaudimą, kad jeigu tu iki 18 metų neturi lytinių santykių, tai tau kažkas negerai“.

Hormoninė kontracepcija pavojinga net sveikoms moterims, o nepilnamečiams neskirtina

Gydytojas ginekologas doc. dr. Eimantas Švedas išsamiai aiškino apie hormoninės kontracepcijos pavojus. Pasak jo, šiuolaikinis jaunimas patiria daug iššūkių ir vienas jų – kontracepcijos rekomendacija. Siūloma dviguba apsauga – prezervatyvas ir hormoninė kontracepcija – nuo lytiškai plintančių infekcijų ir nuo nepageidaujamo nėštumo. Tačiau ar iš tiesų tai saugu, kėlė kausimą gydytojas. Dr. E. Švedas pabrėžė, kad moksliškai įrodyta, jog jaunos, sveikos moterys, naudojančios hormoninę kontracepciją, patiria ženkliai didesnę trombozės riziką ir dėl jos kilusias būkles, pavojingas gyvybei, nei jos nevartojančios. Ir, pasirodo, tai visiškai nepriklauso nuo hormoninės kontracepcijos formos (tabletės, pleistrai ar kt.). Pasak gydytojo ginekologo, dalis žmonių turi įgimtą padidėjusį kraujo krešumą (trombofiliją). Lietuvoje jį turi 7,5 proc. moterų. Joms vartoti hormoninę kontracepciją dar rizikingiau. Tačiau, anot E. Švedo, sveikos moterys, vartodamos hormoninius kontraceptikus, dėl juose esančios medžiagos suserga įgyta trombofilija.

Remdamasis Belgijoje atliktu tyrimu, E. Švedas įrodė, kad hormoninės kontracepcijos naudojimas paauglystėje tam tikra prasme yra užsikrėtimo Žmogaus papilomos virusu (ŽPV), sukeliančiu gimdos kaklelio vėžį, rizikos veiksnys. Taip yra todėl, kad, nebebijodamos pastoti, merginos mažiau atsakingai žvelgia į rizikingą seksualinį elgesį, turi daug lytinių partnerių ir labiau rizikuoja užsikrėsti ŽVP. Minėtame Belgijos tyrime dalyvavo merginos, kurių amžiaus vidurkis buvo 16 metų, lytinius santykius pradėjusios paauglystėje ir vartojančios hormoninę kontracepciją. Medikus pribloškė tai, kad šioje tiriamųjų grupėje ŽPV infekcija buvo rasta 80 proc. atvejų. Pasak E. Švedo, paauglės, vartojančios hormoninę kontracepciją, turėtų būti kaip po padidinamuoju stiklu ir dažnai tikrinamos dėl ŽVP. Tačiau Lietuvoje ši patikros programa pradedama tik nuo 25 metų, nors vėžiui išsivystyti dėl ŽPV infekcijos pakanka dvejų metų. „Taigi ši grupė merginų yra itin padidėjusios rizikos. Jos kartais nesulaukia patikros programos pradžios ir visa laimė būna, jei jos netikėtai pastoja – tai būna kelias pas gydytoją, kuris pirmą kartą nustato ikivėžinius arba vėžinius susirgimus“, – sakė E. Švedas.

Kalbėdamas skubios kontracepcijos klausimu, E. Švedas pateikė mokslinį faktą, kad ji efektyvi tik 50 procentų. Ar ji padidina negimdinio nėštumo riziką, mokslininkų nuomonės skiriasi, tačiau daug klinikinių studijų sako, kad ji nesumažina negimdinio nėštumo rizikos. E. Švedas įsitikinęs, kad mokyklose reikėtų įdiegti vaisingumo pažinimo programas, kurios galėtų būti naudingos ir vėlesniame gyvenime bei negalint susilaukti vaikų.

MRU prof. dr. Jonas Juškevičius apžvelgė kai kuriuos teisinius kontracepcijos skyrimo nepilnamečiams aspektus, vildamasis, kad jo įžvalgos taps atspirties tašku tėvų organizacijoms realizuojant tėvų teisę patiems auklėti savo vaikus ir siekiant juos apsaugoti nuo nežabotos propagandos ir agitavimo naudoti kontraceptikus. Profesorius atkreipė dėmesį, kad hormoniniai kontraceptikai nėra saugūs nepilnamečiams vien jau dėl to, kad nebuvo atlikta tyrimų vaikų, t. y. asmenų iki 18 metų, populiacijoje. Todėl gydytojas, skirdamas tokį vaistą nepilnamečiui, ar vaistininkas, parduodamas jį be recepto vaikui, ne tik nusižengia profesinei etikai, bet ir prisiima visą teisinę atsakomybę už galimas neigiamas šių preparatų vartojimo pasekmes vaiko sveikatai. „Tačiau padėtis galėtų pasikeisti, jeigu Seimas pritartų „grupės draugų“ pateiktam Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektui, kuris įpareigotų kompensuoti kontraceptikų kainą jaunimui iki 20 metų. O apatinė riba nėra nurodyta“, – įspėjo pranešėjas.

Mokytojai dažnai painioja lytiškumo ugdymo ir lytinio švietimo sąvokas

Julija Sinicienė, atstovaujanti Švietimo ir mokslo plėtotės centrui, kalbėjo apie „Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos“ įgyvendinimo problemas. Mokyklų programose ji yra tarp neformalių dalykų, priskirta prie prevencinių programų, lygiai kaip ir tabako ir alkoholio prevencijos programa, o tai reiškia, nėra privaloma įgyvendinti mokykloje. Taigi, „Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programą“ mokykla pasirenka laisvai, jei mano, kad tai bus reikalinga. „Galiu pasidžiaugti, kad ji nuo 2014 metų Švietimo ir ugdymo ministerijos buvo įtraukta į bendrus ugdymo planus kaip prevencinė programa, ir šiais metais, kiek teko domėtis, tikrai daug mokyklų ją yra įsitraukusios į savo ugdymo planus“, – sakė J. Sinicienė, tačiau apgailestavo, kad mokytojai dažnai painioja lytiškumo ugdymą ir lytinį švietimą, todėl kyla grėsmė, kad mokytojai tiesiog iš nežinojimo vietoje lytiškumo ugdymo pasirinks lytinio švietimo programą.

Sąmoningiems tėvams lytinio švietimo programos kelia nerimą

Nacionalinei šeimų ir tėvų asociacijai atstovaujanti gausios šeimos mama Jolita Pukelienė teigė, kad mūsų visuomenė dar nesupranta tėvų reikšmės vaikų ugdyme. „Konstitucijos 38 straipsnis apibrėžia, kad tėvų pagrindinė pareiga yra išugdyti savo vaikus dorais žmonėmis. Taigi, tėvai ir yra pagrindiniai, kurie turėtų rinktis ugdymo programą“, – kalbėjo J. Pukelienė. Pasak jos, sąmoningi tėvai atmeta lytinio švietimo programą, o lytiškumo ugdymas jiems yra visiškai priimtinas. Ji tik apgailestavo, kad lytiškumo ugdymas yra nepakankamai finansuojamas, todėl stringa jo įgyvendinimas – trūksta tiek metodinės medžiagos, tiek parengtų specialistų.

Lytinio švietimo programa, pasak J. Pukelienės, tėvams kelia daug abejonių ir dėl to, kad ji susijusi su farmacininkų, pardavinėjančių kontracepcijos priemones, pasipelnymu. „Jeigu įsijungia ir pelnas, tai labai didelė tikimybė, kad mūsų vaikas šioje programoje taps rinkodaros tikslu ir labai grietai bus panaudotos įvairios priemonės, kaip paskatinti vaiką pasinaudoti kontracepcija“, – būgštavo J. Pukelienė. – Taigi, jos bus taikomos ne tik tam 14 procentų lytiškai aktyvių paauglių. Vaikai yra smalsūs ir tai paskatins pasinaudoti kontraceptinėmis priemonėmis ir daugelį kitų vaikų“. Ji piktinosi, kad lytinio švietimo programose yra eliminuojami tėvai. Jos nuomone, kaip tik šios programos turėtų skatinti tėvų ir vaikų bendradarbiavimą. „Taigi siekiama, kad hormoninius kontraceptikus būtų galima skirti nieko nežinant tėvams“, – stebėjosi NŠTA atstovė. „Nerimą kelia tai, kad leidžiama nutraukti nėštumą nežinant tėvams jau nuo 16 metų. Nutraukiant nėštumą yra dvi aukos – kūdikis ir moteris. Tad kaip gi galės tėvai padėti vaikui, jeigu jie net nežinos, kad ši procedūra buvo atlikta?“ – retoriškai klausė J. Pukelienė. Ji piktinosi, kad lytinio švietimo programose nėštumas sugretinamas su ŽIV ir kitomis lytiškai plintančiomis ligomis. Kalbėtoja įspėjo Seimo narius, kad, jei mokyklose taps privalomos lytinio švietimo pamokos, į tai bus atsakyta organizuotu tėvų pasipriešinimu.

Parengė Jurga Žiugždienė

Bernardinai.lt

© 2015 „XXI amžius“