Paliatyvioji slauga senatvėje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus laimina pagyvenusią maldininkę ir jos šeimos artimuosius Nuotrauka iš „L'Osservatore Romano“

Šventasis Tėvas sutinkamas Popiežiškosios gyvybės akademijos asamblėjoje

Privalomas Dievo įsakymas

Susitikęs su Popiežiškosios gyvybės akademijos nariais, kurie šiemetinėje plenarinėje asamblėjoje Romoje aptarė „Pagalbos senatvėje ir paliatyviosios slaugos“ temą, popiežius Pranciškus savo kalboje patvirtino išskirtinę humanitarinę ir socialinę šio medicinos sektoriaus svarbą rūpinantis vieni kitais, ypač kenčiančiais. „Kaip tik paliatyvioji globa liudija, kad žmogiškasis asmuo yra brangus, net jei jis paženklintas senatvės ar sunkios ligos“, – sakė Šventasis Tėvas kovo 5 dieną akademikams suteiktoje audiencijoje. Jis pabrėžė, kad būtent dėl to, kad kiekvienas žmogus, nepaisant visų aplinkybių, yra gėris sau ir kitiems bei mylimas Dievo, visi turi jausti atsakomybę geriausiu būdu padėti jam, ypač kai artėja žemiškosios egzistencijos saulėlydis. Popiežius Pranciškus, kuris pastarąsias dvi (kovo 4-osios ir kovo 11-osios) trečiadienio bendrųjų audiencijų katechezes skyrė senelių globai šeimoje, ir kalbėdamas Popiežiškosios gyvybės akademijos nariams pripažino, kad geriausiai apie pareigą rūpintis senais žmonėmis kalba Biblijos įsakymas gerbti tėvus. Dievas šios pareigos įgyvendinimą Dekalogo ketvirtajame įsakyme sieja su dvigubu pažadu jo besilaikantiems: ilgaamžiškumu žemėje (plg Iš 20, 12) ir buvimu laimingais (plg. Įst. 5, 16). Kita vertus, ištikimybė įsakymui gerbti savo tėvą ir motiną garantuoja ne tik Dievo dovanas, svarbias kiekvieno žmogaus gyvenimui, bet ir paskatina protingai pripažinti seno žmogaus vertingumą bei džiaugtis buvimu šalia jo ir jam pagelbėti.

„Tokia Šventojo Rašto nuoroda atskleidžia mums fundamentalų pedagoginį ryšį tarp tėvų ir vaikų, tarp senų ir jaunų žmonių, saugant ir perduodant religinį ir sukauptos patirties mokymą būsimosioms kartoms“, – aiškino Šventasis Tėvas. Biblijinis pažadas yra tikras, nes atspindi prigimtį: tie, kurie pripažįsta šį mokymą ir ištikimai jo laikosi bei perduoda savo vaikams ir jaunimui, turi palaimingą gyvenimą. Biblija griežtai perspėja tuos, kurie blogai elgiasi su savo tėvais (taigi, su visais senais žmonėmis) ar juos apleidžia (plg. Iš 21, 17, Kun 20, 9). „Dievo Žodis visada gyvas, ir minėtasis įsakymas netgi aktualesnis mūsų epochoje, kai esant vis didesniam susvetimėjimui sekuliarizuotoje visuomenėje naudos logika tampa stipresnė už solidarumo ir artimo meilės logiką santykiuose tarp kartų ir netgi šeimoje“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, kad Dievo Žodis yra ne sukaustantys pančiai, kalėjimo grandinės, bet tikro gyvenimo žodžiai, užtikrinantys laimingą ir prasmingą egzistenciją, todėl Dekalogo nuorodų reikia klausyti su klusnia širdimi ir ištikimai įgyvendinti. Įsakymas gerbti tėvus šiandien turi būti suprastas ir priimtas kaip rūpinimasis tais, kurie senyvame amžiuje dėl savo silpnumo ar susidariusių socialinių sąlygų yra palikti mirčiai ar jau yra kelyje į ją. „Tokia yra ir medicinos užduotis, kuri savo ypatingomis veikimo priemonėmis bei galimybėmis turi liudyti pagarbą kiekvienai žmogiškai būtybei, taigi ir senam žmogui, – kalbėjo Šventasis Tėvas akademikams. – Ligonio būklė, išgydymo galimybės negali būti vieninteliai kriterijai, kuriais turėtų vadovautis medicinos darbuotojai. Tai svarbu ir sveikatos apsaugos sistemos organizacinei tvarkai ir jos ekonominei naudai, kadangi valstybė negali galvoti apie pajamas iš medicinos, nes nėra didesnės pareigos jai ir visuomenei kaip saugoti žmogiškąjį asmenį“.

Apleidimas – sunkiausia liga

Nurodydamas paliatyviosios slaugos funkcijas, popiežius Pranciškus priminė, kad ši medicinos sritis buvo sukurta pirmiausia padėti kenčiantiems onkologiniams ligoniams. Tačiau kadangi įvairios sunkios ligos, susijusios su progresuojančiu fizinės sveikatos silpnėjimu, dažnai ištinka būtent vyresniame amžiuje, tai paliatyvioji slauga vis dažniau skiriama seniems žmonėms. Pripažinęs, kad jiems skausmą mažinanti pagalba ir kitokia medicininė bei socialinė priežiūra tikrai reikalinga, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad niekas (nei efektyviausios medicininės struktūros, nei užjaučiantys sveikatos apsaugos darbuotojai) negali pakeisti artimųjų, šeimos rūpinimosi ir buvimo šalia tokių pacientų. Taigi, jeigu išgijimui nebėra galimybių ir mirtina liga progresuoja, vyresnio amžiaus ligonio globa bus tikrai žmogiška, kada jam skiriama paliatyvioji slauga bus papildoma ištikimu artimųjų rūpinimusi. Toks integralumas yra būtinas ypač senatvėje, kada gydomoji medicina natūraliai yra mažiau dėmesinga susenusiems pacientams ir jie dažnai jaučiasi apleisti ir tai dar labiau prisideda prie jų būklės blogėjimo. „Apleidimas yra sunkiausia senelių liga ir didžiausias neteisingumas, dėl kurio jie turi kentėti, – sakė popiežius Pranciškus. – O juk tie, kurie padėjo mums išaugti, neturi būti apleisti, ypač tada, kai jiems labai reikalinga mūsų pagalba“.

Šventasis Tėvas dėkojo Popiežiškosios gyvybės akademijos nariams už jų mokslinį ir kultūrinį įsipareigojimą, kad paliatyvioji slauga pasiektų visus, kuriems ji reikalinga. Jis drąsino besispecializuojančius medikus ir studentus profesionaliai darbuotis šioje pagalbos srityje, kuri jokiu būdu nėra mažiau vertinga, kadangi neišgelbsti gyvybės. „Vien jau todėl, kad ji pabrėžia neprilygstamą žmogiškojo asmens svarbą ir orumą ir kad juo reikia rūpintis iki gyvenimo pabaigos, paliatyvioji slauga vienodai reikšminga kaip ir kitos medicinos šakos“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jis sakė, kad visos medicinos žinios ir galimybės bei jų panaudojimas yra tikras mokslas ir gėris pačia kilniausia prasme, kadangi gelbsti ir palaiko visomis išgalėmis žmogaus gyvybę ir orumą. Šventasis Tėvas perspėjo dėl alternatyvos paliatyviajai slaugai, vadinamosios eutanazijos, arba sąmoningo sunkaus paciento gyvybės atėmimo, neva, siekiant palengvinti jo kančias, kadangi toks pasikėsinimas yra didžiosios Dievo dovanos – gyvybės prasmingumo ir šventumo – paneigimas. „Tik pasirengimas ir gebėjimas tarnauti kiekvieno sergančio žmogaus ir senelio gyvybei ir orumui, yra tikras medicinos ir visos visuomenės pažangos matas“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Baigdamas pasisakymą, jis pacitavo šv. Jono Pauliaus II nurodymą iš jo 1995 metų enciklikos „Evangelium vitae“ („Gyvybės evangelija“), jog privalu „gerbti, ginti, mylėti ir tarnauti kiekvieno žmogaus gyvybei, nes tik tokiu būdu įmanoma siekti teisingumo, pažangos, tikros laisvės, taikos ir laimės“.

© 2015 „XXI amžius“