Kristaus žaizdose yra vietos visų žaizdoms

Popiežiaus Pranciškaus padrąsinimas ir paguoda Bolivijos kaliniams

Mindaugas Buika

Tūkstančiai Lotynų Amerikos didžiausio Palmasolos kalėjimo įnamių ir jų artimųjų laukė atvykstančio Š ventojo Tėvo

Apgailėtinos kalinimo sąlygos

Sekdamas Viešpaties paraginimu dėl būtinumo lankyti ir paguosti nelaisvėje esančius kalinius (plg 25, 36), popiežius Pranciškus savo apaštalinėse užsienio kelionėse dažnai nuvyksta ir į kalėjimus. Jis ten labai laukiamas ne tik dėl įtikinamo pamokymo apie tikėjimą ir viltį net ir nepalankiomis aplinkybėmis, bet, kaip rodo praktika, ir dėl to, kad po tokio apsilankymo kalinimo sąlygos iš tikrųjų pagerėja. Taip atsitiko ir pastarojo Šventojo Tėvo vizito Lotynų Amerikoje metu, kai jis liepos 10 dieną buvo nuvykęs į šalia Bolivijos Santa Kruso miesto esantį Palmasolos pataisos centrą, didžiausią visame regione ir vadinamą „smurto džiunglėmis“ dėl sunkių kalinimo sąlygų ir dažnų nelaimėmių (sukeltų gaisrų, gaujų susidūrimų, piktnaudžiavimo), kuriose žūsta daug žmonių. 1989 metais iš Santa Kruso miesto į Palmasolos gyvenvietę perkelta kalinimo struktūra buvo statyta 800 kalinių, tačiau dabar talpina 4000. Galima įsivaizduoti kokios sunkios gyvenimo sąlygos kelis kartus perpildytose patalpose tų tūkstančių suimtųjų, kurių net daugiau nei keturi penktadaliai (84 proc.) dar tik laukia teismo nuosprendžio. Dėl patalpų ir lėšų stokos norintys atskirai gyventi kaliniai turi susimokėti už savo celes, o jeigu neturi pinigų, sugrūdami į bendras kameras, o kai kuriems, mažiau pavojingiems, tenka nakvoti koridoriuose ar po laiptais.

Prablaivėjimas tampa sniego gniūžtės efektą sukeliančiu reiškiniu

Prof. Aurelijus Veryga,

Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas

Naisių vasaros festivalis Vytauto Šalavėjaus nuotrauka

Net baisu sakyti, kad neprisikalbėtum, bet norisi. Spaudoje perskaičiau jau kelias panašaus pobūdžio žinutes, tad manau, kad tai jau nebėra atsitiktinumai. Pagaliau tai jau galima vadinti reiškiniu. Kalbu apie savivaldybių tarybų sprendimus ar merų pasisakymus, kad vieši miestų renginiai bus organizuojami be alkoholio. Apie tai viešai prabilo Jonavos rajono meras, o apie sprendimą paskelbė Šiaulių rajonas. Kėdainiai savo Agurkų šventę irgi atšventė be alkoholio.

Manau, kad šis reiškinys jau įgauna bent nedidukės sniego gniūžtės efektą, nes neabejoju, kad Jonavos rajono mero ir bendrapartiečio nuomonę sustiprino tikrai charizmatiškas buvęs Sveikatos apsaugos ministras ir dabartinis ES komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis, o Šiaulių rajono tarybai tinkamus argumentus ir nenuginčijamą sėkmės istoriją Naisiuose pristatė Naisių festivalio siela Ramūnas Karbauskis. Taigi, jau ne viena partija ir jau ne vienas politikas prie to prisidėjo. Tai tampa reiškiniu.

„Partnerystės“ tikslas – vaikai

Vytautas Rubavičius

Visokie vienalyčių „partnerystės“ įstatymų siūlymai ir svarstymai yra nukreipti prieš tradicinę (autentišką) šeimą, kadangi iš esmės paneigia pirminį šeimos santykių tikslingumą – prokreaciją. Šeimos santykiuose pagrindinis „veikėjas“ yra vaikas, kurio gimimas natūraliu būdu perkeičia moters ir vyro santykius, paversdamas juos motina ir tėvu. Tokioje šeimoje išlaikomas ryšys su gamta. Jis kildina ir palaiko juridines šeimos santykių normas. Todėl būtina matyti, kaip „partnerystės“ įstatymai ir juos palaikanti ideologija siejasi su vaiko gerove ir tą gerovę laiduojančiomis normomis. Juk autentiškos šeimos institucijos laužymas, „šeimos modelių įvairovės“ propagavimas kaip tik ir nukreiptas į tikrąjį tikslą – vaiką. Skatinantys „šeimos modelių įvairovę“ jau savaime paneigia tarsi savaime aiškų įsitikinimą, kad pirminis prigimtinis vaiko gerovės, deramo jo ugdymo ir saviugdos pamatas yra šeima. Todėl visada būtina kelti klausimą, kokia šeimos samprata, koks šeimos modelis grindžia vienokias ar kitokias siūlomas juridines, vaiko gyvenimą turinčias gerinti normas ir kaip jos veiks šeimos santykius. Kaip tik šeimos institucijos atžvilgiu labai aiškiai skiriasi ir visokie teisiniai siūlymai. Vieni grindžiami tarsi savaime suprantamu moters ir vyro santuokos ir šeimos modeliu, o kiti yra nukreipti prieš tradicinę, tad ir atsilikusia vadinamą šeimą ir siekia „išlaisvinti“ vaikus iš tradicinėje šeimoje palaikomos lyčių skirtingumo, tėvystės ir motinystės nuovokos ir tokioje šeimoje labiau nei kitose bendro gyvenimo apraiškose puoselėjamos krikščioniškos ar apskritai religinės pasaulėjautos bei dorovės.