Karas karui keliuose

Kun. Vilius Viktoravičius

Važiuodamas autostrada, norom nenorom pastebi didžiulius geltonus stendus, skelbiančius sužeistųjų ir žuvusiųjų skaičių. Jie negailestingai skaičiuoja tik šio vieno kelio aukas. O kiek Lietuvoje kelių, kelelių, kuriuose nukenčia ir žūsta žmonės?

Kai mūsų šalies keliuose daug skaudžių nelaimių ir mirčių, norisi klausti: ką mes darome ne taip? Kodėl reikia skelbti dar vieną karą – karą karui keliuose? Keisti ir paradoksų pilni esame mes, žmonės: mušame todėl, kad mylime, kariaujame už taiką, dirbame, kad galėtume pailsėti, žudome, kad išgyventume, geriame nuodingus skysčius „į sveikatą“. Viena aišku: nelaimių priežastys – ne staigūs posūkiai, ne slidūs keliai, ne automobilio techninė būklė, o mūsų galvosena.

Būnant Italijoje ir stebint didžiųjų miestų eismo ypatumus, irgi teko matyti įvairiausių keistumų ir paradoksų. Piko metu, jei gatvėje yra dvi eismo juostos, sėkmingai galima važiuoti ir keturiomis eilėmis. Jei pėstysis gatvę kerta ne ties perėja, vairuotojai praleidžia, tačiau negali būti tikras, kad saugiai pereis pažymėtoje vietoje. Čia viską lemia žmogiškas santykis, akių kontaktas ir pagarba kitam žmogui. Jis – ne priešas, kurį reikia sunaikinti, bet žmogus, bičiulis, su kuriuo susiginčijus, net apsipykus, tuoj galima ramiai ir draugiškai gerti kavą.

2013 m. rugsėjo 7 d. dienraštyje „Klaipėda“ buvo išspausdintas gražus interviu su lietuviu, krepšinio treneriu, dabar dirbančiu Japonijoje, Antanu Sireika. Kaip gražiai jis apibūdina Japonijos tradicijas ir tenykštį krepšinį! Gal žaidimo lygis ir nėra labai aukštas, bet pagarba žmogui ir ramybė stulbinanti. Treneris niekada neturi teisės apšaukti žaidėjų. Jei jie negerai sužaidė, vadinasi, treneris mažai arba netinkamai išaiškino, ko iš jų tikisi. Po rungtynių, kad ir pralaimėtų, žaidėjai nebėga iš salės, bet eina bendrauti su sirgaliais ir dėkoja, kad šie atėjo, kad juos palaiko. Ir galiausiai, įeinant į varžybų salę, niekas prie įėjimo netikrina bilietų. Visi juos ir taip perka, nes žino, kad taip darydami paremia ir savo komandą. Pavydėtina ramybė, pavydėtina pagarba, pavydėtinas sąmoningumas. Ir dar, pridėčiau, ne paradoksalumas, o jausmų, minčių bei veiksmų harmonija.

Ir vėl Lietuva. Kalbuosi su pirtininkais. Jie nusivylę lietuviška tradicija, tad savo pavyzdžiu ir mokymu nori pakeisti lietuvišką madą, kad pirtis – balių vieta. Tik išgėrę ir prisiriję lietuviai eina į pirtį. Maistu ir svaigiaisiais gėrimais apsunkinti kūnai ne mėgaujasi ir ilsisi, o vargsta ir grumiasi, nežinodami, ar jiems kovoti su maistu, ar su aukšta temperatūra.

Netgi bažnyčioje dažnai elgiamės kaip pirtyse: be pasiruošimo, be nusiraminimo ir susikaupimo. Iš automobilio – tiesiai prie Dievo stalo. Apie ką per tas Mišias skelbė Šventojo Rašto tekstai, ką kalbėjo kunigas, jau po pusvalandžio nebepamename. O kaip dažnai tiek Jėzus, tiek kunigas mus moko gyvenimo išminties. Kartais abejojame, ar Dievas yra, bet dar sunkiau mums būna patikėti, kad Jis daro įtaką žmogaus gyvenimui, gali jam padėti. Dievo veikimas yra ne projektinė veikla, trunkanti kelerius metus ar mėnesius, kol skiriami pinigai, bet nuoseklus, logiškas ir pagarbus santykis su žmogumi ir jo pasirinkimais. Jis juk apdovanojo žmogų laisve, ir pats tik pataria, kaip turėtume siekti laimės.

Taigi, bet kokią veiklą turėtų lydėti nusiraminimas ir aiškus suvokimas, kaip ir kodėl darome vieną ar kitą veiksmą. Mums be galo svarbu suvokti, kad Dievas mus sutvėrė kaip bendruomeniškas būtybes, ir mums turi būti svarbus šalia esantis žmogus. Kadangi jis yra toks pat Dievo kūrinys kaip ir mes, turime jį branginti ir gerbti kaip save. Kai skaitome Šventąjį Raštą, matome Jėzaus pavyzdį, kai Jis prieš ar po kiekvieno didesnio darbo ar apsisprendimo pasitraukdavo į vienumą ir ilgai melsdavosi. Ne kalbėdavo maldas, bet melsdavosi, kalbėdamasis su Dangiškuoju Tėvu. Tik nurimęs, tik išsakęs savo nuogąstavimus, baimes ir nežinią, Jis darydavo sprendimus ar įvertinimus. O kaip mes pradedame dieną? Kalbamės su Dievu? Ar vakare darome dienos ir savo sąžinės įvertinimą?

Sakysite, kas gali tiek laiko skirti tokiems niekams?! Bet ar tik ne nuo to priklauso mūsų pergalės ir pralaimėjimai, mūsų saugumas ir laimė.

Tai, kas šiandien vyksta keliuose ir gatvėse, yra mūsų vidinės ramybės, atsakomybės ir darnos veidrodis. Saugūs būsime tik tuomet, kai gerbsime pirmiausia save ir kitą, kai suvoksime, jog Dievas mus sutvėrė ne vien tik darbui ir skubėjimui, ne egoizmui ir prieštaravimams, plėšantiems mus, bet santykiui, susitikimui su kitu. Tik turėdami darnius santykius su Dievu, su kitais žmonėmis ir savimi, mes galime būti tikrai laimingi ir saugūs.

Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, parapijos laikraštis „Dievo link“

© 2016 „XXI amžius“