Ištikima Hipokrato priesaikai

Doc. dr. Alina Elena Šaulauskienė Ričardo Šaknio nuotrauka

Sausio 22 dieną netekome doc. med. dr. Alinos Elenos Čekanauskaitės-Šaulauskienės – nuoširdžios ir atsidavusios motinų ir vaikų sveikatai gydytojos, aktyvios visuomenininkės, atkakliai gynusios žmogaus gyvybės vertę ir orumą.

Alina Elena Čekanauskaitė-Šaulauskienė gimė 1928 m. gruodžio 11 d. Panevėžyje, teisininko šeimoje. Tėvas Povilas Čekanauskas 1940 metais buvo ištremtas į Sibirą, tačiau į trėmimo vietą, Vitegorlagą, neatvyko – dingo be žinios. Ši skaudi netektis paliko gilią žaizdą širdyje, nenustojo skaudinusi visą gyvenimą. Guodė tik Tėvo paliktas testamentas dukrai: „Būk kukli, darbšti, ne tinginė, nes per mokslą, darbą ir pasišventimą sukursi gražią ateitį kitiems ir sau“. Šį Tėvo paliepimą Alina stengėsi įgyvendinti. 1947 metais aukso medaliu baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją, o 1953 metais – Kauno medicinos institutą ir įgijo gydytojo specialybę. 1953–1956 metais dirbo akušere-ginekologe Zarasuose. Čia sukūrė šeimą. 1956 metais šeimai persikėlus į Vilnių, dirbo I gimdymo namuose Neonatologijos skyriaus vedėjos ir akušerės-ginekologės pareigose, o nuo 1958 iki 1995 metų – Vilniaus universiteto klinikinėje bazėje – miesto klinikinėje ligoninėje, Akušerijos-ginekologijos skyriuose. Čia darbo patirties, žinių įgijo iš žymių gydytojų, pedagogų: doc. V. Barono, doc. P. Steponėno, doc. Pr. Skuibio, gyd. D. Mažonytės, gyd. D. Pareigytės ir kitų. 1963–1966 metais buvo Akušerijos-ginekologijos katedros aspirantė, apgynė mokslų kandidato (daktaro) disertaciją „Elektrolitų koncentracijos kitimai nėščiųjų kraujyje vėlyvų toksikozių atvejais“. Paruošė moterų konsultacijoms šios nėščiųjų patologijos ankstyvos diagnostikos ir gydymo metodikas. 1968–1976 metais vadovavo gimdykloms ir priėmimo skyriams, dirbo ir pedagoginį darbą. Nuo 1976 metų – Vilniaus universiteto Akušerijos-ginekologijos katedros asistentė, nuo 1980 metų – docentė, nuo 1993 iki 1995 metų – Vilniaus universitetinės ligoninės moterų klinikos ir Vilniaus perinatalinio centro vadovė.

Stažavosi įvairiose akušerijos-ginekologijos klinikose: Kauno respublikinėje ligoninėje, Erfurto, Greifsvaldo, Kijevo, Maskvos, Peterburgo, urologijos ir anesteziologijos klinikose Vilniuje. Pedagoginį darbą dirbo ne tik su studentais-medikais, bet ir su Lietuvos akušeriais-ginekologais (nuo 1962 metų įkurtame gydytojų tobulinimosi fakultete).

Doc. A. E. Šaulauskienė yra vadovėlio „Gimdymo pagalba“ bendraautorė. Respublikinėje ir užsienio spaudoje paskelbė per 120 mokslinių straipsnių, skaitė pranešimus daugelyje mokslinių akušerių-ginekologų konferencijų Lietuvoje, Peterburge, Erfurte, Berlyne, Vienoje, Hagoje, Varšuvoje, Toronte, Krokuvoje, Vroclave, Vitebske.

Doc. A. E. Šaulauskienės dvasinės vertybės buvo ugdomos šeimoje, o vėliau gimnazijoje. Katalikišką pasaulėžiūrą formavo ir iškilūs Panevėžio pedagogai – I vidurinės mokyklos direktorius ir klasės auklėtojas mokytojas Stasys Janauskas, kapelionai – Alfonsas Sušinskas ir Pranas Račiūnas. Savo autobiografiniame leidinyje „Mano gyvenimo kelias“ ji rašė: „Sovietų okupacijos metais tikybos dėstymas mokyklose buvo uždraustas. Tačiau mes – mergaičių ir vyrų gimnazijų mokiniai – patys išsirinkome kapelioną – jauną kunigą, vienuolį marijoną, rašytoją, vėliau Sibiro tremtinį, politinį kalinį kun. Praną Račiūną. Mes supratome, kad mūsų Kapelionas – iškili asmenybė, pamilome Jį, o Jis – mus. Tikybą kapelionas dėstė Panevėžio mažytėje Marijonų Agronomijos bažnytėlėje. Jis padarė didelę įtaką mūsų pasaulėžiūrai. Jo vertingi pamokymai ir įdiegti tikėjimo pagrindai buvo atspirtis ateities gyvenimo vingiuose“. Susiformavusios pasaulėžiūros dėka jau brandžiame gyvenime Alina ryžtingai pasirinko žmogaus gyvybės, jos orumo ir apsaugos gynimo kelią. 1990 metais įstojo į Pasaulinės gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociaciją, kurios pirmininkė buvo nuo 1995 iki 2013 metų.

Būdama pirmininke, doc. dr. A. E. Šaulauskienė puikiai suprato, kad humaniška sveikatos apsaugos darbuotojų veikla yra neatsiejama nuo meilės ir pasiaukojimo artimui, o svarbiausia Asociacijos užduotis – Hipokrato tradicijų grąžinimas, įgyvendinimas ir saugojimas. Asociacijos iniciatyva 1997 metais atnaujinta Hipokrato priesaika, kurios signatarai yra 42 Lietuvos profesoriai, habilituoti medicinos daktarai. 1995 metais išversta į lietuvių kalbą ir išleista „Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija“, ji pakartota 2003 metais. Doc. dr. Alina Elena Šaulauskienė yra leidinių „Rachelės rauda“ (1998, 2012), „Gyvybės šauksmas“ (2004), „Hipokratas vėl su mumis“ (1998, 2012), „Galėję gyventi“ (2010), „Vaisingumo pažinimas ir valstybinė šeimos politika“ (2012) autorė.

Asociacijos veikla neapsiribojo leidiniais: surengta daugybė respublikinių ir tarptautinių konferencijų medicinos etikos ir moralės klausimais, pastatytas paminklas Negimusiai gyvybei atminti Rasų kapinėse (visuomenės iniciatyva įvairiuose Lietuvos kampeliuose jų pastatytas dar trylika), pradėtos minėti Lietuvoje Ligonių ir Gyvybės pagerbimo dienos, Vilniaus universiteto klinikų kiemelyje pastatytas paminklas „Motinystė“.

Doc. dr. A. E. Šaulauskienė buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos narė, dalyvavo daugelyje šios akademijos suruoštų konferencijų, suvažiavimų, buvo ilgametė žurnalų „Sveikata“ ir „Sveikatos mokslai“ redakcinės kolegijos narė, išleido šių žurnalų medicinos etikos ir gyvybės apsaugos, vaisingumo pažinimo teminius numerius.

Doc. dr. A. E. Šaulauskienė 2001 metais buvo išrinkta Lietuvos akušerių-ginekologų draugijos garbės nare, 2001 metais Varšuvos medicinos akademijos konversatoriumo „Medicina žmogui“ Garbės nare ir apdovanota Varšuvos Raoul Follereau draugijos garbės raštu, 2013 metais išrinkta Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos Garbės pirmininke, daug kartų apdovanota Vilniaus miesto savivaldybės ir SAM padėkos raštais. 2013 m. spalio 10 d. jai suteiktas Vilniaus miesto savivaldybės atminimo ženklas „Už nuopelnus Vilniaus savivaldai“.

Doc. A. E. Šaulauskienė buvo rūpestinga motina, išaugino dukrą Dalią Mariją, kuri tapo dailininke-odininke, dirba docente Lietuvos edukologijos universiteto ir Dizaino kolegijoje, sūnų Marių Povilą – Vilniaus universiteto Filosofijos istorijos katedros vedėją, profesorių.

Iškili, darbšti, pareiginga, didelės vidinės kultūros Daktarė ilgai išliks ją pažinojusiųjų atmintyje.

Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija, žurnalo „Sveikatos mokslai“ redakcija

© 2016 „XXI amžius“