Vilniuje įamžintas mikrochirurgijos pradininko Lietuvoje atminimas

Vasario 15-ąją Vilniaus universiteto Medicinos fakultete atidengtas bareljefas garsiam šalies gydytojui, mikrochirurgijos srities pradininkui Lietuvoje Mečislovui Vitkui. Prieš ketverius metus anapus iškeliavusio gydytojo, docento, habilituoto mokslų daktaro atminimas įamžintas fakultete šalia garsiausių Lietuvos medicinos profesorių vardų. Į oficialią bareljefo atidengimo ceremoniją susirinko gausus garbingų svečių būrys, tarp kurių ir medicinos, ir akademinės, ir politinės bendruomenės atstovai, taip pat mikrochirurgo artimieji. „Mes turėjome garbę turėti mikrochirurgijos maestro. Tai yra garbė visai Lietuvai. Šiandien atidengdami M. Vitkaus bareljefą turime prisiminti, kad tai buvo maestro, kuris sukūrė mikrochirurgijos mokyklą Lietuvoje, Vilniuje. Turbūt tai yra esminiai dalykai – prisiminti, žinoti, kas ką sukūrė, o pasekėjų yra, ir tikimės, kad toliau vystysis šis mokslas ir mokykla“, – sakė VU Medicinos fakulteto dekanas prof. Algirdas Utkus.

Idėją Lietuvoje įkurti mikrochirurgijos centrą M. Vitkus atsivežė iš JAV dar XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. 1980 metais Vilniaus „Raudonojo kryžiaus“ ligoninėje (dabar – VUL Santariškių klinikų Centro filialas) kartu su savo sūnumi prof. Kęstučiu Vitkumi M. Vitkus pirmąkart Lietuvoje replantavo du visiškai amputuotus rankos pirštus. „Dar ir šiandien puikiai prisimenu tą prieš daugiau nei 36 metus įvykusią pirmąją tokio lygio operaciją, atliktą berniukui iš Skuodo – ji truko 5 valandas, jos metu vaikučiui buvo prisiūti du pirštukai ir ilgainiui berniukas galėjo vėl džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu. Tuomet Lietuvoje tai buvo neįtikėtinas dalykas ir tai buvo visos mikrochirurgijos istorijos Lietuvoje pradžia, kuri iki šių dienų leidžia kasmet išgelbėti šimtų žmonių sveikatą bei gyvybes“, – prisiminimais dalinosi profesorius K. Vitkus.

Simboliška, kad pirmąją mikrochirurgijos operaciją M. Vitkus atliko vaikui iš Skuodo – šis miestas buvo svarbus paties gydytojo istorijoje. Į šį tolima provincija buvusį miestą mikrochirurgas buvo paskirtas dirbti baigęs Kauno medicinos institutą. Tai turėjo būti bausmė jaunam gabiajam gydytojui, kurso seniūnui, o baudžiamas jis buvo už ankstesnį „prasikaltimą“ – M. Vitkus buvo Lietuvos partizanas, vienas iš dviejų likęs gyvas savo būryje ir išvengęs Sibiro tremties. Dėl tokio politinio „nepalankumo“ garsus mikrochirurgas buvo nemėgstamas tuometinio VU rektoriaus, o situacija pasikeitė, kai universiteto vairą perėmė prof. Benediktas Juodka. Po poros metų nuo atliktos istorinės operacijos – 1982 m. balandžio 1 d. – „Raudonojo Kryžiaus” ligoninėje buvo įkurtas Rekonstrukcinės mikrochirurgijos (dabar – Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos) skyrius. Tuo metu visose Baltijos šalyse tai buvo vienintelis tokio pobūdžio chirurgijos padalinys.

M. Vitkus gimė 1923 m. balandžio 17 d. Šilalės r. 1949 metais baigė Kauno universiteto Medicinos fakultetą, 1951–1953 metais dirbo Skuodo r. ligoninės vyr. gydytoju, chirurginio skyriaus vedėju, 1953–1960 metais vadovavo Respublikinės Klaipėdos ligoninės Traumatologijos skyriui, 1960–1967 metais – Respublikinės Vilniaus ligoninės chirurgijos skyriui, buvo rekonstrukcijos ir mikrochirurgijos centro vadovas, dėstė VU Medicinos fakultete. Mikrochirurgas nuolat tobulinosi JAV chirurgijos centruose, parengė daugiau kaip 80 mokslinių straipsnių rekonstrukcinės plastinės chirurgijos klausimais. M. Vitkus yra Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1988), 2002 metais apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu už ginkluotą pasipriešinimą 1940–1990 metais.

Medicinos fakultete pakabinto M. Vitkaus atminimui skirto bareljefo autorius yra skulptorius Romualdas Karpavičius, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus pavaduotojas dailei. Profesorių memorialinės lentos prie Medicinos fakulteto Didžiosios auditorijos pradėtos kabinti prof. Gintauto Česnio iniciatyva. Čia pagerbta daugelis Lietuvos medicinos profesorių.

Lina Kocienė

© 2016 „XXI amžius“