Pasitikėti meilės džiaugsmu

Popiežiaus Pranciškaus dokumentas „Amoris Laetitia“ Austrijos kardinolo Ch. Šionborno žvilgsniu

Mindaugas Buika

Kard. Christofas Šionbornas pristato naujajį dokumentą

Šventasis Tėvas sveikina jaunavedžių poras

Rėmimasis asmenine patirtimi

Popiežius Pranciškus turbūt visais atžvilgiais neatsitiktinai labai lauktą posinodinį apaštalinį paraginimą „Amoris Laetitia“ („Meilės džiaugsmas“), šeimos sielovadai skirtų 2014 ir 2015 metų Vyskupų Sinodo asamblėjų rezultatą, patikėjo prisistatyti aktyviam tų susitikimų dalyviui, Austrijos sostinės Vienos arkivyskupui kardinolui Christofui Šionbornui (Christoph Schönborn), išrinktam į dokumento rengimo Tarybą. Šis žymus 71 metų Bažnyčios hierarchas ir teologas, popiežiaus emerito Benedikto XVI (profesoriaus Jozefo Ratcingerio) studentas, kartu su juo redagavęs didįjį Katalikų Bažnyčios katekizmą, vienuolis domininkonas, pastaruoju metu išsamiai analizuojantis šeimos ir santuokos problemas, dažnai remiasi ir savo asmenine gyvenimo patirtimi. Iš Bohemijos (dabar Čekijos respublika) kilęs senosios Austrijos (Habsburgų) imperijos aristokratų giminės palikuonis ir grafo titulą turintis kardinolas Ch. Šionbornas buvo priverstas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje su savo šeima trauktis iš tuometinės Čekoslovakijos dėl valdžią užgrobusių komunistų persekiojimo. Tuo metu jis tebuvo devynių mėnesių kūdikis, ir jam teko išgyventi tremtyje atsidūrusios šeimos sunkumus. Dar didesnis jo šeimos gyvenimo dramatizmas buvo patirtas paauglystėje, kai jo tėvai, turėję keturis vaikus, 1959 metais išsiskyrė.

Tėvų santuokos subyrėjimo poveikį kardinolas Ch. Šionbornas nuolat primena sielovadiniuose šeimos pastoracijos apmąstymuose, pabrėždamas, kad nepaisant visų šiuolaikinės santuokos institucijos problemų, tai lieka esminiu žmogiškosios būties bruožu. Štai plačiai tarptautinėje katalikų spaudoje aptartame kardinolo Ch. Šionborno interviu su Romos jėzuitų žurnalo „La Civilta Cattolica“ redaktoriumi kunigu Antoniju Spadaru (Antonio Spadaro) SJ dėl šeimos pastoracijos klausimų, publikuotame 2015 metų rugsėjo 26 dieną, ganytojas atvirai kalba: „Taip, aš irgi kilęs iš išsiskyrusių tėvų šeimos. Mano seneliai taip pat buvo išsiskyrę, o mano tėvas vedė antrą kartą. Taigi aš gerai žinau viso to į skiautes sudriskusio šeimos gyvenimo audinio situaciją. Tačiau esu patyręs ir radikalų šeimos gėrį. Todėl, nepaisant visų krizių, nepaisant visų šeimą ir santuoką bandančių sumenkinti ir iškraipyti ideologijų, kurias mes turime aiškiai įvardyti ir atmesti, santuoka ir šeima lieka fundamentali žmogiškojo gyvenimo visuomenėje ląstelė“.

Šeima yra Dievo dovana

Posinodinio apaštalinio paraginimo „Amoris Laetitia“ pristatymo dieną, balandžio 8-ąją, duotame kitame interviu Vatikano radijui, kardinolas Ch. Šionbornas sakė, kad Šventasis Tėvas tuo dokumentu norėjo pakviesti Bažnyčią ir žmoniją prasmingai suvokti ir pajusti šeimos ir santuokinio gyvenimo džiaugsmą. Savo apaštaliniame paraginime popiežius Pranciškus apie santuokinę meilę kalba ne abstrakčiai ar romantiškomis svajonėmis, bet konkrečiai, minėdamas visus realaus kasdienio gyvenimo sunkumus, patiriamų nesėkmių liūdesį, nerimą dėl nuolat iškylančių problemų ir pasiekimų džiaugsmą. „Skaitydamas naująjį dokumentą gali pajusti, kad Šventasis Tėvas yra tikras ganytojas, visada artimas žmonėms, šeimoms, jų kasdienybės džiaugsmams ir rūpesčiams“, – sakė kardinolas Ch. Šionbornas. Anot jo, apaštaliniame paraginime, nepaisant viso pastoracinio objektyvumo, vyrauja optimistinė, padrąsinanti žinia: pirmiausia reikia kalbėti ne apie šeimos problemas, bet apie pasiekimus. Juk Bažnyčia visą laiką priimama kaip nuolat perspėjanti dėl įvairių krizių, pavojų, galimų blogybių. Popiežius Pranciškus nori pasakyti, kad šeima ir santuoka yra didelė Dievo dovana, saugotinas Bažnyčios ir žmonijos turtas, užtikrinantis jos išlikimą ir ateitį. Kita vertus, Šventasis Tėvas guodžia ir drąsina tuos žmones, kurie savo šeimos gyvenime patiria didelius sunkumus, netgi santuokos suirimą. Tai ypač reikšminga jo vystomoje gailestingumo doktrinoje. Šiuo atžvilgiu, kardinolo Ch. Šionborno nuomone, svarbus yra dokumento „Amoris Laetitia“ pedagoginis bruožas, aktualus ne tik problematiškoms, bet ir gerosioms pavyzdinėms šeimoms.

„Visoms joms reikia Dievo gailestingumo, visoms joms reikia atsivertimo ir pagalbos malonės“, – aiškino ganytojas. Jo įsitikinimu, čia yra svarbus ne tik skirtumas tarp tų, kurių santuokos sėkmingos, ir tų, kurių santuokos mažiau sėkmingos ar išgyvena sunkią krizę, bet kaip kiekvienas atsakome į asmeninį klausimą: „Kaip aš priimu Dievo gailestingumą ir Dievo pagalbą, Bažnyčios paramą ir bendrystę? Kokiu būdu mes vieni kitiems galime padėti ir ar padedame?“ Kardinolo Ch. Šionborno nuomone, čia yra svarbi visų Bažnyčios narių ir jų šeimų solidarumo samprata, nes, atsidūrus nuodėmės pavojaus akivaizdoje, visiems reikia patirti Dievo gailestingumą, kitų žmonių ir sielovadininkų paramą. Klausiamas dėl buvusių Vyskupų Sinodo asamblėjų tėvų reikšto teisėto susirūpinimo, kad gali būti bandoma daryti kai kurias tradiciniam Bažnyčios mokymui apie šeimą ir santuoką priešingas reformas ir ar jų perspėjantis balsas buvo išgirstas naujajame dokumente, kardinolas Ch. Šionbornas pripažino, kad Sinode iš tiesų būta stiprios kritikos ir ne visi bus patenkinti naujuoju dokumentu“. Ganytojas pastebėjo, kad, kiek jis prisimena, nė vienas ir kitų popiežių posinodinis apaštalinis paraginimas nebuvo priimtas absoliučiai vieningais plojimais. Kita vertus, popiežiaus Pranciškaus dokumentas grindžiamas abiejų pastarųjų Vyskupų Sinodo asamblėjų rezultatais, žinant, kad jų baigiamieji pranešimai gavo didesnį negu dviejų trečdalių Sinodo tėvų balsavimo pritarimą, taigi buvo aiškus konsensusas. Šventasis Tėvas posinodiniame apaštaliniame paraginime „Amoris Laetitia“, kuris yra ne magisterinis, bet pastoracinis dokumentas, nedaro jokių dogmatinių naujovių, o tiesiog atsižvelgia į tai, ką Sinodas jau yra pasiūlęs.

Sielovada sunkiose situacijose

Kardinolas Ch. Šionbornas priminė, kad minėtasis dokumentas organiškai tęsia ir vysto prieš 35 metus (1981-aisiais) paskelbtą šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II šeimos sielovadai skirtą posinodinį apaštalinį paraginimą „Familiaris consortio“. Svarbu pabrėžti, kad šv. Jonas Paulius II, kuris yra „Kūno teologijos“ autorius, neatsisakydamas tradicinių Bažnyčios mokymo nuostatų, įvedė kai kurias pastoracines naujoves, pvz., laipsniškumą stiprinant šeimos ir santuokos būklę, reikalingą įžvalgumą įvairiose situacijose. Popiežiui Pranciškui, kuris yra Jėzaus draugijos narys, irgi yra artima jėzuitų dvasingumui būdinga „įžvalgumo“, skirtingo gyvenimo situacijų suvokimo samprata. Tai, beje, būdinga ir popiežiaus emerito Benedikto XVI teologiniam mokymui. Pirmiausia čia kalbama apie Bažnyčios pagalbą šeimoms ar poroms, gyvenančioms vadinamojoje „nereguliariojoje“ (netvarkingoje, nenormalioje) padėtyje, kurių pastaruoju metu yra gana daug, pavyzdžiui, kai išsiskyrę buvę sutuoktiniai sudaro naują civilinę santuoką, nors ankstesnė, Bažnyčioje daryta sakramentinė santuoka nėra paskelbta negaliojančia. Taigi formaliai jie gyvena sunkioje santuokinės neištikimybės nuodėmėje ir negali priimti Šv. Komunijos bei jaučiasi tarsi būtų ekskomunikuoti. Todėl popiežius Pranciškus naujajame apaštaliniame paraginime pabrėžia, kad jis pritaria daugelio Sinodo tėvų nuomonei, kad „pakrikštytieji sutuoktiniai, kurie išsiskyrė ir sudarė naujas civilines santuokas, turi pilniau įvairiais būdais integruotis į krikščioniškas bendruomenes, kartu vengti bet kokio papiktinimo“ dėl sakramentų priėmimo apribojimų. Ši integravimo logika reikalauja atitinkamo pastoracinio dėmesio, kad tie asmenys ne tik justų, kad toliau priklauso Bažnyčiai, kaip Kristaus kūnui, bet ir žinotų, kad gali joje įgyti džiugią bei vaisingą patirtį. Juk jie yra krikštyti mūsų broliai ir seserys. Šventoji Dvasia į jų ir visų krikščionių širdis išlieja savo dovanas bei talentus visų gėriui, rašo Šventasis Tėvas. Jis pripažįsta, kad tų žmonių įtraukimas į prasmingą dalyvavimą bažnytiniame gyvenime tikrai reikalauja pastoracinio įžvalgumo, kad būtų įveiktos kliūtys liturginėje, švietėjiškoje ir institucinėje plotmėje. Šie asmenys neturi jaustis kaip ekskomunikuoti Bažnyčios nariai, nes to ir nėra, bet kaip gyvieji nariai, gebantys veikti ir augti Bažnyčioje, patirti ją kaip Motiną, kuri juos svetingai priima, su meile rūpinasi, palydi ir drąsina gyvenimo ir Evangelijos kelyje“, – teigiama apaštaliniame paraginime „Amoris Laetitia“. Jame pabrėžiama, kad ši išmintinga integracija reikalinga ir dėl išsiskyrusių šeimų vaikų, kurie sunkiai išgyvena tas dramatiškas permainas, o jų globa bei krikščioniškas ugdymas yra svarbus pastoracinis uždavinys. Popiežius Pranciškus ragina tikinčiuosius visose sudėtingose savo šeimyninio gyvenimo situacijose niekada nepamiršti savo, kaip Viešpačiui ištikimų pasauliečių, tarnystės pareigų ir apie savo problemas kalbėtis su ganytojais. „Ne visada sulauksite pritarimo savo idėjoms ar troškimams, bet jausite šviesą, kuri padės geriau suprasti situaciją ir eiti asmeninės brandos keliu“, – rašo Šventasis Tėvas ir ragina ganytojus su meile ir kantrybe išklausyti, nuoširdžiai įsigilinti į žmonių ir jų šeimų dramas, stengtis suprasti jų požiūrį ir padėti jiems suvokti savąją padėtį Bažnyčioje. Šiuo atžvilgiu svarbiausia, kad nebūtų kliūčių ir išankstinio sąlygotumo natūraliai gailestingumo raiškai. Tai silpnintų jo reikšmę ir prasmę ir nebeliktų vietos besąlyginei Dievo meilei ir „būtų išplautas“ pats Evangelijos turinys. „Teisinga, kad, pavyzdžiui, gailestingumas nepašalina tiesos ir teisingumo, bet pirmiausia mes turime sakyti, kad gailestingumas yra teisingumo pilnatvė ir ryškiausia Dievo tiesos sklaida“, – aiškina popiežius Pranciškus.

Kardinolas Ch. Šionbornas užbaigdamas išsamią ir objektyvią daugiau kaip 250 puslapių apaštalinio paraginimo „Amoris Laetitia“ apžvalgą pabrėžia, kad Šventasis Tėvas pasitiki meilės džiaugsmu. Ganytojas nurodė, kad nieko nėra reiklesnio už tikrą meilę, kuri nėra paprastai pasiekiama. Todėl ir tas kelias, į kurį kviečia popiežius Pranciškus savuoju dokumentu, nėra lengvas, bet kupinas džiaugsmo, ir jo nereikia bijoti.

© 2016 „XXI amžius“