Apie sutanotus lobistus ir apvaisinimo sunkumus

Egidijus Vareikis

Iš karto pasakysiu, kad joks paprastas kunigas, garbus vyskupas ar kuklus daugiavaikis zakristijonas apvaisinimo klausimais man neskambino ir nekonsultavo. Balsavau už Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, suprasdamas, kad balsuoju už tai, kas parašyta. Įstatymas reglamentuoja pagalbinių priemonių taikymą esant apvaisinimo sutrikimams. Kadangi tai – ir šiek tiek „medicininis“ įstatymas, tai jo vykdytojams niekaip nerekomenduojama laužyti Hipokrato priesaikos, o tai reiškia, pagelbėti nesavanaudiškai, gelbėjant nepakenkti ir jokiu būdu nežudyti. Balsuodamas žinojau, kad yra norinčių parašyti ir įteisinti priimti kažką panašaus į kūdikių „užsakymo stalą“ pagal paslaugų teikėjo meniu homunkulų konstravimo tvarką, ciniškai šalinant kliento nepatenkinusių eksperimentų rezultatus... Kiek leidžia man suprasti akademinis gamtamokslinis išsilavinimas ir gyvenimiškoji patirtis, apvaisinimas yra naujos gyvybės pradžios procesas, o kiekviena žmogiška gyvybė turi teisę gyventi nepriklausomai nuo kokių nors „mokslinių“, ar užsakomosios homunkologijos norų. Žmonėms, siekiantiems auginti ir auklėti vaikus padėti tikrai galima ir priimtasis įstatymas būtent pagalbos keliu ir eina.

Tačiau, kaip matome, aistros kilo. Ir visai ne dėl to, kaip padėti žmonėms. Kilo dėl požiūrio į žmogaus gyvybę ir žmogaus orumą. Iš kai kurių aistringų pasisakymų supratau, kad esu tamsuolis, bemokslis ir mitinių sutanotų lobistų apgaulės auka. Lietuvoje atsirado choras neva nuskriaustųjų neapvaisintų, specialistų (nuo ministro iki interneto rašeivos), išmanančių ne tik mokslo, bet ir politinių manipuliacijų smulkmenas. Choro net nepavadinsi diskusija, o tiesiog pagieža. Prezidentei „leidžiama“ rinktis – būti „pažangia“ ar taip pat „tamsuoliška“...

Tačiau ar negalima būtų pasiaiškinti ramiai ir draugiškai?

Pradėsiu nuo mūsų norų.

Atrodo, kad gyvenimas yra didele dalimi norų išsipildymas. Teiginys – „noriu turėti kūdikį“, atrodo, turi nutildyti bet kokius perspėjimus, kad toks noras ne visada pamatuotas ir kartais net rizikingas. Kaipgi taip... juk techninės galimybės leidžia?

Išties techninės galimybės šiandien leidžia pildyti kartais ir labai nepamatuotus norus. Mano automobilio spidometro skalė siekia 220. Gal imti ir panorėti spustelėti triukšmingoje miesto gatvėje, kad visi pamatytų, kaip spinduliuoju po norų išsipildymo. Bet, sakysite, juk negalima, juk taip rizikinga ir gali pakenkti kitiems, nors... techninės galimybės leidžia. Neleidžia žmogiška nuojauta, kad gali nutikti nenumatytos pasekmės. Dirbtiniame apvaisinime juo labiau. Ar tikrai MANO NORAS turėti kūdikį didesnis nei RIZIKA dėl jo ateities. Beje, galima rinktis, yra visas spektras įvaikinimo ir kitokių vaikų auklėjimo formų galimybių, kurios gal net kilnesnės nei MANO NORAS, tačiau norėti tikrai galima ir reikia... tik ir įspėjimo verta paklausyti.

Mokslas ir jo pažanga?

Tikrai taip, mokslas kai kurių diskusijos dalyvių lūpose tampa savotišku atpirkimo ožiu. Mokslas, nors šiais laikais gerokai komercializuotas, vis dar yra gražus, beveik šventas žodis. Tad ir mokslo pažanga skamba gražiai. Kas gi prieštaraus jo pažangai. Žinoma, neprieštaraus, tačiau mokslo, o ne jo pagrindu sukurtų, ne visada dorų technologijų pažangai. Mokslas gali išgelbėti gyvybę ir padėti ją sukurti. Įstatymai neturėtų drausti tikros mokslo pažangos. Tačiau pripažinkime, piktnaudžiavimą mokslu reikia stabdyti. Ne taip seniai mokslo pažanga vadinta giljotina (nužudo greitai) ir dujų kamera (nužudo be skausmo). Užšaldytas ir išmestas embrionas kažkuria prasme yra didelė pažanga, nes nereikia net aborto procedūros.

Technologijos iš esmės leidžia mums imtis kai kada mokslu pavadinamos eugenikos, išankstinio žmonių rūšiavimo į tinkamus ir netinkamus. Grubių bandymų rūšiuoti būta ir iki šiol – naciai ir komunistai bandė fiziškai eliminuoti iš visuomenės atskiras tautas ar socialines grupes. Šiandien tai prisimenama kaip civilizacijos skausmas ir mokslo „pažangos“ gėda. Sakysite, kad „pažangus“ apvaisinimas neturi nieko bendro su žydšaudyste ar buržuazijos naikinimu, ir NORAS TURĖTI yra gražus. Taip, jei sutinkate būti eugeninių eksperimentų laboratoriniais gyvulėliais. Sutinkate, kad mokslo „pažangos“ tikslais jūsų negimę kūdikiai būtų „šildomi ar šaldomi“? Liūdnai pagarsėjusio nacių daktaro Mengelės eksperimentams reikėjo dvynių – vienas buvo „bandomasis“, kitas – „kontrolinis“. Dabar galima sukurti visą partiją bandomųjų ir kontrolinių. Ar sutinkate, kad tai būtų potencialūs jūsų vaikai? Jei manote, kad čia „ne prie ko“, paskaitykite priimtus ir atmestus įstatymo projektus. Jei manote, kad jūsų tai neliečia, svarbu NORAS TURĖTI, tebus jūsų nuomonė...

O galiausiai kuo čia dėti kunigai ir kodėl būtent jie, o ne šaltkalviai ar tolimųjų reisų vairuotojai tapo „progresyvių“ apvaisintojų neapykantos taikiniu? Kodėl jų įtaka vadinama prekyba poveikiu ir vos ne nusikaltimu?

Kunigai ir vyskupai, jei jau rimtai kalbėtume, atstovauja čia ne kunigijos luomui ar savo parapijiečiams, o Bažnyčiai, kaip tikėjimo bendrijai, tad kalbos, kuo kunigui naudingas ar nenaudingas pagalbinis apvaisinimas (o ir tokių teko girdėti), yra tiesiog paiki paistalai. Jei vyskupas rašo laišką Seimo nariams, tai jame išdėsto ne savo asmeninę nuomonę, o Bažnyčios poziciją, kurios lengvai ignoruoti nedrįsta net ir tie, kuriems bažnyčios pastatas tėra architektūros paminklas.

Ar ne tie patys komentatoriai anądien virkavo, kaip svarbu, kad vis būtų išklausomi, ir kaip blogai, kad nemažai piliečių tiesiog tingi prisidėti prie įstatymų rengimo? Visiems, pasirodo, galima ne tik ateiti į Seimą, bet ir dalyvauti konferencijose, diskusijose, klausymuose. O štai Bažnyčios atstovams – ne.

O kodėl ne? Net jei Bažnyčią laikytume viso labo nevyriausybine organizacija, tai atverti duris vis tiek reikėtų, nes visoms jos atveriamos pagal mūsų šalies konstitucinę sąrangą. O jei suprasime, kad tai yra tikėjimo bendrija, – tuo labiau, nes jai priklauso vienaip įspūdinga gyventojų dauguma.

Tačiau koks gi čia tas Bažnyčios interesas? Prikalbama visokių nesuprantamų dalykų. Bažnyčios oponentai mėgta minėti kažkokius nepaprastai mįslingus Bažnyčios ketinimus, jų dažniausiai taip ir neįvardindami, palikdami potekstėje manyti, kad tie slapti interesai yra kažkuo blogi, kažką norintys nubausti ar uždrausti.

Interesas labai paprastas – jis vadinasi evangelizacija, Gerosios Naujienos skelbimas. Ir kaip čia nutinka, kad naujienos labai jau išsigąsta tie patys, kurie tiek prišnekėjo apie informacijos laisvę. Tikėjimas ir dalyvavimas evangelizacijoje, o ne koks sąmokslo ieškojimas ir tik formalizuotas gerų santykių palaikymas su Bažnyčia padeda politikams. Labiausiai padeda tikėjimas ir juo paženklinti įstatymai. Paskaitykite, kas rašoma enciklikose ir kituose Bažnyčios dokumentuose, paskaitykite ir priimkite tai, kas parašyta be jokių sąmokslo ieškojimo. Ir taps visai nesudėtinga. Nepavydėkite žmonėms, kurie Jėzaus mokymo klauso atidžiau nei politikos ir mokslo „progreso“ šauklių, kokie aukšti pastarųjų reitingai bebūtų. Jėzus rinkimuose nekandidatuoja ir niekada nieko neuždraudė. Tik leido rinktis. Beje, kalbantys apie „tamsiuosius viduramžius“ galėtų paaugti šiek tiek virš sovietinio istorijos vadovėlio lygio. Viduramžiai, jei ir buvo netobuli, tai ne todėl, kad buvo krikščioniški, o todėl, kad krikščionybės labai trūko – ji dar tik augo ir brendo, palaipsniui keisdama barbarišką bendruomenę. Ir gerokai sušvelnino žmogiškuosius santykius, saugodama bendruomenes nuo tų pačių nuodėmių, nuo kurių reikia sergėti ir šiandien.

Yra sakančių, kad nebėra jokių nuodėmių, kad Bažnyčios atstovų nereikia klausyti ir jos įspėjimų nereikia bijoti, nes tikėjimas juk yra tik nieko daiktiško nereiškianti atgyvena, matyt, reiškianti, kad ir yra ko bijoti. Jau 2000 metų tikėjimas reiškia daugiau nei visų politologijos mokyklų absolventai sugeba suprasti ir paaiškinti. Šiame kontekste jis ateina nuoširdaus Rūpintojėlio pavidalu. Jo tikrai nereikia bijoti, bet verta paklausyti, ypač kai kyla norai imti ir pralėkti 200 km per valandą greičiu šurmuliuojančia gatve.

Bernardinai.lt

© 2016 „XXI amžius“