Tvirtas Europos „ne“ surogatinei motinystei

Mindaugas Buika

Surogatinė motinystė tampa skurde gyvenančias moteris išnaudojančiu verslu

Parlamentinė Europos Tarybos asamblėja, sudaryta iš 47 šalių nacionalinių parlamentų atstovų, balsavimu atmetė bandymus legalizuoti surogatinę motinystę. Taigi žemyno tautų rinkti parlamentarai dar kartą patvirtino moralinę ir teisinę nuostatą saugoti moteris ir vaikus nuo papiktinančios komercinės praktikos, kai už tam tikrą pinigų sumą dirbtinai sukurtą embrioną išnešiojusi ir kūdikį pagimdžiusi motina jį perduoda lytinių ląstelių donorams. Taip yra pasibaisėtinai išnaudojamos dideliame skurde gyvenančios moterys, o vaikai tampa nusikalstamos prekybos objektais.

Balsavimas dėl šio labai kontroversiško klausimo Prancūzijos mieste Strasbūre įsikūrusioje Europos Taryboje, seniausioje (1949 metais įkurtoje) ir didžiausioje kontinento politinėje institucijoje, kurios užduotis yra palaikyti žmogaus teises, demokratiją ir įstatymų tvarką, įvyko spalio 10 dieną po mėnesius trūkusių svarstymų ir karštų debatų. Palankų nutarimą dėl vadinamosios „De Suter ataskaitos“ („De Sutter report“), kuria norėta įteisinti ir normalizuoti dabar draudžiamą surogatinę motinystę, palaikė tik 77 delegatai, o 83 balsavo „prieš“ ir septyni susilaikė. Neigiamas balsavimo rezultatas yra dar akivaizdesnis, žinant, kad šio sprendimo patvirtinimui reikėjo kvalifikuotos dviejų trečdalių daugumos. Šio projekto autorė ir pristatytoja buvo 53 metų Belgijos senatorė Petra De Suter (Petra De Sutter), kuri save laiko budiste ir, žinoma, priklauso žaliųjų partijai. Ji yra transseksualė (lytį pakeitusi moteris), gyvenanti homoseksualioje partnerystėje ir aktyviai propaguojanti genderizmo ideologiją (kai kam toks išsigimimas yra aukščiausias „pažangos“ rodiklis, o kas tam prieštarauja, paniekinančiai vadinami „homofobais“.) Po De Suter yra Gente miesto universiteto ginekologijos profesorė ir vietos universitetinėje ligoninėje surogatinės motinystės plėtrą padarė savo pagrindiniu verslu bendradarbiaudama su atitinkamomis klinikomis Indijoje, kur tai legalizuota. Ten randama neturtingų moterų, kurios pasirengusios už tam tikrą finansinę kompensaciją išnešioti implantuotą embrioną ir pagimdyti kūdikį, su kuriuo skirtis būna emociškai sunku. Šį verslą, kurį kritikai vadina „gimdos prostitucija“, dabar stengiamasi palaipsniui nutraukti ir Indijoje.

Taigi, veidmainiškai kalbėdama apie altruistinę surogatinės motinystės svarbą padėti nevaisingoms poroms (dažnai tai būna gėjų ir lezbiečių partnerystėje gyvenančios poros), P. De Suter iš esmės rūpinasi savo verslu ir politiką suplaka ne tik su abejotinos moralės mokslu, bet ir su finansiniais interesais. Iš esmės tai yra šiuolaikinės biotechnologinės industrijos lobizmo pavyzdys, kuriuo bandoma daryti įtaką politiniams sprendimams. Iš tikrųjų dirbtinai žmonių prokreacijai tampant didžiuliu ir garantuotą pelną nešančiu verslu, kuriasi agentūros, ne tik perkančios ir parduodančios kiaušialąstes, spermas bei šaldytus žmonių embrionus. Į tą papiktinančios vaikų industrinės gamybos grandinę jos nusikalstamai įjungia ir sakralias motinų įsčias, brangios meilės ir gyvybės nešėjas. Tokį verslinį skurde gyvenančių moterų verbavimą jų kūno išnaudojimui galima pavadinti naujojo kolonializmo ir vergystės apraiška. Todėl jau ne vieną kartą europinės institucijos, atskiros valstybės, žmogaus teises ginančios organizacijos, sveikos kultūrinės ir politinės jėgos yra griežtai pasisakiusios prieš surogatinę motinystę.

Netgi liberalumu žinomas Europos parlamentas Briuselyje (Europos Sąjungos 28 valstybių institucija) dar 2011 metais priimtoje rezoliucijoje pasmerkė surogatinę motinystę, kaip „moters kūno ir jos reprodukcinių organų neteisėtą eksploatavimą“. Tą patį Europos parlamentas pakartojo aiškiai sakydamas „ne“ surogatinei motinystei 2015 metų pabaigoje vykusiame balsavime dėl metinės ataskaitos apie žmogaus teisių ir demokratijos padėtį pasaulyje. Šiuo atžvilgiu labai yra svarbus Europos šeimų asociacijų federacijos, Europos katalikų šeimų asociacijos federacijos (FAFCE) ir atitinkamų nacionalinių šeimų organizacijų balsas. Surogatinės motinystės šalininkų skelbiamą idėją, kad nėštumo užbaigimas kitose moteryse gali būti priimtas kaip nesavanaudiška pagalba be jokio finansinio atlyginimo, visiškai paneigia realūs duomenys apie verslo praktiką išnaudojant moteris ir prekiaujant vaikais. Tai visiškai prieštarauja demokratijos principams, kurie skelbia prioritetą silpniausių ir pažeidžiamiausių gynimui ir apsaugai.

Tarptautinė ir nacionalinė teisė turi ginti šeimos gyvenimo pagrindus, prie kurių priklauso ir vaikų galimybė pažinti ir turėti savo tikruosius gimdytojus ir tėvus, o surogatinė motinystė tai daugeliu atžvilgiu paneigia. Todėl institucijos, ginančios žmogaus teises, tą problematišką surogatinės motinystės praktiką turi galutinai uždrausti.

© 2016 „XXI amžius“