Ar narkotikai ir alkoholis per vaikus gali palaužti mūsų tautą

„Ar narkotikai ir alkoholis per vaikus gali palaužti mūsų tautą? – tokį retorinį klausimą rugsėjo 30 dieną Seime vykusioje konferencijoje kėlė Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisijos (NAPK) pirmininkė Larisa Dmitrijeva. – Gali. Jeigu sklandžiai neveiks visa narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos sistema, jeigu ir toliau nesirūpinsime visų vaikų užimtumu ir ugdymu po pamokų, jeigu neskirsime užimtumui lėšų, nes ne visada tėvai išgali sumokėti už būrelius, jeigu nekursime saugios aplinkos vaikams ir nesumažinsime alkoholio vartojimo. Tik susiformavusi ir pakankamai savimi pasitikinti asmenybė sugebės spręsti sudėtingas gyvenimo situacijas, atskirti, kur tiesa, kur melas“. Komisijos pirmininkė L. Dmitrijeva mano, kad didelis dėmesys turi būti skiriamas vaiko ugdymui. Todėl ir tėvus reikia ugdyti tėvystei, nes jie yra pagrindiniai ugdymo proceso veikėjai. Gerų tėvų ugdomas vaikas, jaučiasi apsaugotas, ramus, nugali baimes ir agresijas. O probleminių tėvų vaikas nesijaučia saugus, jam daugiau rizikos augti su dideliu nerimu ir nesaugumu.

Mokslininkai nustatė, kad paaugliai narkotines medžiagas pradeda vartoti norėdami patenkinti smalsumą, pajusti narkotiko poveikį; patirti apsvaigimo būseną, pajusti kažką nepatirta; sumažinti įtampą ir atsipalaiduoti; pamiršti problemas; neatsilikti nuo draugų, kartu praleisti laiką; greičiau tapti suaugusiais, perimti suaugusiųjų elgesio normas; įrodyti savo nepriklausomybę, protestuoti. Specialistai rekomenduoja, ką mes, suaugusieji, privalome daugiau būti su vaikais. Tai taikoma ne tik tėvams. Visi turime stengtis, kad laikas, praleistas su vaikais, būtų naudingas. Reikia būti vaikams pavyzdžiu, ginti vaikus ir reikalauti, kad visi turi būti teisingi vaikams, o kaltus reikia traukti atsakomybėn.

NAPK pirmininkė L. Dmitrijeva išskyrė keturias problemas, su kuriomis turime susitvarkyti, norėdami atlaikyti vis didėjančius iššūkius visuomenėje:

1. Turime vengti kalbėti apie priklausomybės ligomis sergančius asmenis. Priklausomybė – liga ir dažnas konkrečių ligonių minėjimas juos stumia į užribį ir kelia grėsmę. Paskui stebimės, kodėl vaikas narkomanas, ar alkoholikas iš karto atsiduria užribyje? Juk vėžį, tuberkuliozę ir kitas ligas gydome padėdami ligoniui, o narkomano ir alkoholiko nenorime matyti, vengiame rūpintis jo gydymu.

2. Baimė. Ji veikia, pirmiausia vaiką, tėvus, mokyklą. Vaikas jaučiasi „užspaustas“, tėvai bijo visuomenės pasmerkimo, mokykla bijo prarasti gerą vardą arba mokinio krepšelį. Turime pripažinti ir nebijoti sakyti: yra mokykloje vaikų, kurie vartoja narkotines ir psichotropines medžiagas, alkoholį, todėl mokykloms reikalinga specialistų pagalba: medicinos darbuotojų, psichologų, policijos, savivaldybės atstovų ir prevencinės programos, kurias būtina tinkamai finansuoti. Yra vaikų, kurie nelanko mokyklos arba lanko nenoriai, praleidžia daug pamokų. Analizuokime, ką ir kaip turime padėti mokyklai, kad vaikas iki 16 metų būtų mokykloje, nes ten jis matomas, jam gali padėti specialistai. Gatvėje jis lieka vienas su tokio paties likimo draugais.

3. Vaikų ir jaunimo užimtumas. Internetas ir toliau daro didelę įtaką kuriant ne tik naujų psichoaktyviųjų medžiagų rinką, bet vystant lošimus, ypač tarp paauglių. Iškilo nauja interneto naudojimo problema – lošimas iš pinigų. Lietuvoje kas penktas 15–16 metų vaikinas ir trys procentai mergaičių per kelis mėnesius iki 2015 metų apklausos lošė iš pinigų naudodami internetą. Turime skubiai riboti nepilnamečių prieigą prie lošimų internete. Reikia šiuo klausimu tartis su Ryšių reguliavimo tarnybos specialistais, įtraukti į šį procesą tėvus.

4. Iki šiol neišspręsti bendradarbiavimo klausimai tarp valstybės institucijų, savivaldos ir visuomeninių organizacijų. Ne tik tėvai ir mokykla dėl „probleminio“ vaiko nesusikalba. Dažnai tokio kontakto nėra tarp valstybės ir savivaldybių bei visuomeninių organizacijų. Neseniai komisija apibendrino savivaldybių siūlymus dėl priklausomybės ligomis sergančių asmenų reabilitacijos – reintegracijos sistemos įgyvendinimo – ir nustatė, kad savivaldybėms vis dar trūksta informacijos dėl paslaugų teikimo priklausomybės ligomis sergantiems asmenims, trūksta elementarių lankstinukų apie valstybėje teikiamas paslaugas. Lietuvoje yra pakankamai gydymo įstaigų, veikia daugiau nei dvidešimt reabilitacinių bendruomenių.

Komisija pasiūlė Vyriausybei užtikrinti informacijos prieinamumą visuomenei per skirtingus informacijos šaltinius apie paslaugų teikimą ir paskirti koordinuojančią instituciją.

NAPK pirmininkė vykusioje konferencijoje apžvelgė alkoholio bei narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo situaciją Europos regione. Čia yra didžiausias pasaulio mastu alkoholio vartojimas, kuris labai skiriasi atskirose regiono šalyse – nuo 0,5 iki 21 litro žmogui per metus.

Pasaulio sveikatos organizacija, įvertinusi įvairių alkoholio kontrolės priemonių veiksmingumą ir jų įgyvendinimo kaštus visuomenei, rekomenduoja alkoholio vartojimui ir sukeliamai žalai mažinti pirmiausia diegti tris priemonių grupes – alkoholinių gėrimų kainos didinimą alkoholinių gėrimų reklamos draudimą, alkoholinių gėrimų prieinamumo mažinimą.

Lietuvos politikams nesiseka taikyti efektyviausias Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamas priemones, mažinančias alkoholio prieinamumą ir vartojimą. Reikalinga stipri visuomenės parama.

L. Dmitrijeva norėjo atkreipti auditorijos dėmesį į vieną populiarų mitą Lietuvoje apie „nekaltas bobučių laikais auginamas kanapes“. Bobučių laikai praėjo. Dvidešimt pirmajame amžiuje auginamos net 25 kartus stipresnės už heroiną kanapės ir jas užsiauginti galima net ant palangės. Dabar „nekaltos bobutės kanapės“ purškiamos sintetinėmis medžiagomis, kurių tikro pavadinimo dažnai net nežino tarpininkas pardavėjas.

L. Dmitrijeva priminė, jog 33-iasis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos straipsnis nurodo, kad „valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, įskaitant teisines, administracines, socialines ir šviečiamąsias, kad apsaugotų vaikus nuo neteisėto narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų, kaip jos apibrėžtos atitinkamose tarptautinėse sutartyse, vartojimo ir neleistų panaudoti vaikų tokias medžiagas neteisėtai gaminant ir pardavinėjant“. Siūlė lygiuotis į gerus pavyzdžius, dalintis patirtimi ir bendradarbiauti, kreipėsi į mokytojus, prašė nelikti nuošalyje, aktyviai kovoti už kiekvieną vaiką, jo ateitį, jo gyvenimą. Reikia padėti vaikui, išmokant jį klausti savęs, kaip turėtų elgtis, leisti įvairiose situacijose pajusti teigiamą patirtį, mokyti bendrystės ir draugystės ir būti vertiems meilės.

© 2016 „XXI amžius“