Šeima – sielovados širdyje

Popiežiaus nuorodos rengiantis Dublino susitikimui

Mindaugas Buika

Dublino arkivyskupas Diarmuidas Martinas tikisi, kad būsimasis Pasaulinis susitikimas paskatins šeimos institucijos atsinaujinimą

Popiežius Pranciškus su Liuksemburgo didžiojo kunigaikščio Henrio ir jo žmonos kunigaikštienės Marijos Teresės penkiais vaikais ir vaikaičiais. Liuksenburgo valdovai pernai minėjo santuokos 35-ąsias metines ir ta proga aplankė Šventąjį Tėvą

Popiežius sveikina arkivyskupą Dermuidą Martiną, pranešdamas, kad 9-asis Pasaulio šeimų susitikimas vyks Airijoje

Popiežius Pranciškus, akcentuodamas, kad šeima, dabar sunkią krizę išgyvenanti svarbioji žmogiškosios bendrystės institucija, nuolat liktų sielovados centre, paskelbė laišką, skirtą pasirengimams 2018 metais Airijos sostinėje Dubline įvyksiančiam 9-ajam Pasauliniam šeimų susitikimui. Viešpaties Apreiškimo švente, kovo 25 diena, datuotą dokumentą Vatikane asurengtoje spaudos konferencijoje pristatė Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos prefektas Kevinas Džozefas Farelas (Kevin Jozeph Farrell), kuris yra atsakingas už tokių renginių organizavimą. Minėtoje spaudos konferencijoje dalyvavo ir būsimojo susitikimo šeimininkas Dublino arkivyskupas Diarmuidas Martinas (Diarmuid Martin), kuris papasakojo apie pasirengimo eigą, apie tuos iššūkius, su kuriais susiduria šeimos gyvenimas šiuolaikinėje airių ir visos sekuliarizuotos Europos visuomenėje. Kas treji metai vykstančiuose Pasauliniuose šeimų susitikimuose dažniausiai dalyvauja ir popiežiai, todėl, nors oficialiai dar nėra patvirtinta, bet yra didelė viltis, kad Dublino susitikime irgi dalyvaus Šventasis Tėvas. Jis  su apaštaliniu vizitu aplankys Airiją, kurioje dabar gyvena solidi lietuvių išeivių bendruomenė, tradiciškai stiprūs abiejų katalikiškų tautų saitai.

Iššūkis ir Dievo planas

Laiško, kurį būtų galima pavadinti pasirengimo Pasauliniam šeimų susitikimui gairėmis, pradžioje popiežius Pranciškus primena jo sušaukimo aplinkybes. 8-ajame susitikime, kuris 2015 metų rugsėjį įvyko Jungtinių Amerikos Valstijų mieste Filadelfijoje ir kuriame pirmą kartą dalyvavo dabartinis Šventasis Tėvas, buvo pranešta, kad jis su džiaugsmu nori pratęsti šventojo Jono Pauliaus II pradėtą tarptautinių šeimų sąskrydžių tradiciją, ir pranešta, kad pasaulio šeimų susitikimas vėl sugrįžta į Europą ir įvyks katalikiškos Airijos sostinėje. Dabartiniame laiške popiežius Pranciškus tai patvirtina, pranešdamas tikslią Dublino susitikimo datą – jis vyks 2018 metų rugpjūčio 21–26 dienomis. Jame bus susitelkta į temos „Šeimos Evangelija – džiaugsmas pasauliui“ apmąstymą. Kviesdamas pasaulio vyskupijas jau dabar intensyviai katechetinėmis ir evangelizacinėmis pastangomis rengtis būsimajam Pasaulio šeimų susitikimui, Šventasis Tėvas pabrėžia, kad tą pasiruošimą turi lydėti gilinimasis į jo paskelbtą posinodinį apaštalinį paraginimą „Amoris Laetitia“, kuris yra pastarųjų dviejų šeimos pastoracijai skirtų Vyskupų Sinodo asamblėjų rezultatas.

Inicijuodamas šiuos apmąstymus, popiežius Pranciškus savo laiške klausia, ar šiais laikais su skyrybų, gyvenimo susidėjus ir tiesiog žiniasklaidos primetamų vadinamųjų nesantuokinių partnerysčių gausa, netgi bandymais šeimai prilyginti iškrypėliškus homoseksualinius santykius, galima kalbėti, kad nesuardoma vyro ir moters santuoka grindžiama šeima, kaip skelbia Evangelija, tebėra džiaugsmas pasauliui? Ar šeima tebėra geroji naujiena pasauliui, kuriame krikščioniška santuokinė ištikimybė priimama kaip „pasenęs dalykas“, trukdantis saviraiškai, seksualinių paslaugų industrijai, į kurią žiūrima ne tik kaip į reikšmingą ekonomikos sektorių, bet, esą kaip į socialinės pagalbos sritį. Kai vaikų gimdymas ir auginimas šeimoje dabar laikomas kliūtimi jaunystės karjeros ir pramogų siekiams ir paliekamas vadinamajam „brandžiam amžiui“ (besiribojančiam su senatve), kai, sustojus biologiniam vaisingumo laikrodžiui, belieka kreiptis į ne mažiau pelningą, bet krikščioniškos moralės normoms ir tiesiog žmogiškumui priešingą dirbtinio apvaisinimo ar surogatinės motinystės verslą. Atsiliepdamas į šiuos iššūkius ir pritardamas tradicinei šeimai, kurią feministinės ir genderistinės ideologijos su panieka įvardija kaip „patriarchalinę“, Šventasis Tėvas laiške pažymi, kad jo žodiai tvirtai remiasi amžinu Dievo planu, Dievo meile ir pagarba visai kūrinijai, kurios centre yra žmogus.

Dvasinės piligrimystės keliu

Dievo plane išryškėja patvirtinimas ištikimai ir neišardomai santuokinei vyro ir moters bendrystei, jos atvirumui ir tarnavimui gyvybei visose jos vystymosi fazėse nuo pat prasidėjimo iki natūralios pabaigos. Šis Dievo pritarimas reiškia Jo įsipareigojimą palaikyti žmoniją, kuri, kaip rodo dabartinė sunki šeimos krizė, dažnai yra žaizdota ir kenčianti dėl akivaizdaus meilės stygiaus. Todėl, kaip aiškina popiežius Pranciškus, reikia gerai įsisąmoninti, kad šeimos kūrimas ir palaikymas yra pritarimas Dievui, kuris yra Meilė. Tik pasiremdama šia meile, šeima savo išreikšti, skleisti ir atnaujinti Dievo meilę pasauliui. Tai yra jos fundamentali užduotis. „Nes be meilės mes negalėtume gyventi kaip Dievo vaikai, kaip sutuoktiniai, kaip broliai ir seserys“, – tvirtina Šventasis Tėvas, kviesdamas šeimas artėjant Dublino susitikimui pasvarstyti namuose ir bendruomenėse, išsamiau paanalizuoti, ar tikrai jos „gyvena iš meilės, dėl meilės ir meilėje“. Praktiškai tai reiškia aukojimąsi, atleidimą, nepraradimą kantrybės, pagarbą, tarpusavio pagalbą, ilgėjimąsi.

„Kaip pagerėtų šeimos gyvenimas, jeigu kiekvieną dieną sutuoktinių, tėvų ir vaikų santykiuose būtų naudojami žodžiai „prašau“, „ačiū“, „atsiprašau“, – pripažino popiežius Pranciškus. Juk kasdienybėje nuolat patiriamas žmogiškasis silpnumas, todėl, kad būtų veiksmingas ugdymas ir saviugda, tiek šeimoms, tiek ir jų sielovadininkams būtinas pagalbos suteikimas ir parama atpažįstant problemas, dvasinis palydėjimas ir visapusiškas geros valios žmonių stiprinimas. Šventasis Tėvas vėlgi primena, kad ir šeimų sielovadoje „svajoja apie išeinančią Bažnyčią, kuri nebūtų susitelkusi tik į save, Bažnyčią, kuri prisiliestų prie žmogaus žaizdų, gailestingą Bažnyčią, kuri skelbia, kad Dievo, kaip Meilės apreiškimo, širdyje yra Gailestingumas“. Galiausiai reikia pripažinti, kad pirmiausia krikščioniškos šeimos yra gailestingumo liudytojos, tikros gailestingumo buveinės. Popiežius Pranciškus yra įsitikinęs, kad Gailestingumo jubiliejaus nušviestas būsimasis Dublino susitikimas paliudys konkrečius jo veikimo ženklus. Jis kviečia visą Bažnyčią atsižvelgti į laiške išdėstytas nuorodas rimtam ir nuosekliam pasirengimui 2018 metų Pasauliniam šeimų susitikimui. Kad tai nebūtų tik formalus į jį vykstančiųjų sąrašo sudarymas, bet rimti katechetiniai užsiėmimai ir dokumento „Amoris Letitia“ aptarimas.

Šventasis Tėvas, baigdamas laišką, konkrečiai kreipiasi į Dublino susitikimo rengėją – Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos prefektą,– beje, airių kilmės amerikiečių kardinolą K. Farelą, ragindamas jį kartu su bendradarbiais rūpintis, kad visas pasaulio šeimas pasiektų posinodinio apaštalinio paraginimo mokymas. Kadangi „Bažnyčia nori, kad šeimos žengtų dvasinės piligrimystės keliu ir kad tai būtų realiai paliudyta jų autentiškame gyvenime“, – Šventasis Tėvas pasitikintį žvilgsnį nukreipia į Dublino arkivyskupiją ir į visą brangią airių tautą iš anksto dėkodamas už dosnų ir įpareigojantį svarbiausio bažnytinio įvykio priėmimą, melsdamas Viešpaties atlyginimo gausiomis dangaus dovanomis. Jis meldžia Šventąją Nazareto šeimą vadovauti, palydėti ir laiminti visas didžiojo Pasaulinio šeimų susitikimo Dubline prasmingo pasirengimo pastangas.

Dieviškojo gailestingumo buveinė

Kovo 30 dieną Vatikane vykusioje spaudos konferencijoje pristatydamas šį popiežiaus Pranciškaus laišką, kuriame išreikštas ir gailestingumo sklaidos poreikis, Dublino arkivyskupas D. Martinas pripažino, kad „būtent šeima turi būti gydančio ir išlaisvinančio dieviškojo gailestingumo sutikimo vieta“. Šeima yra pašaukta būti vieta, kurioje sutuoktiniai vienas kitą myli ne neapibrėžta romantika, bet realiai įveikdami kasdienius sunkumus. Kaip tik dėl to, kaip moko Šventasis Tėvas, gyvoji meilė šeimoje su būdingu dosnumu veikia kaip mokėjimas atleisti, niekada neprarasti kantrybės, vis labiau vienas kitą suprasti ir rodyti pagarbą. „Šeimos misijai skirtame Popiežiaus mokyme nebandoma nuslėpti tuos iššūkius – silpnumą, įsipareigojimų stoką ir dabar netgi dažną jos suirimą“, – sakė Dublino arkivyskupas. Todėl šeimoms reikia Bažnyčios, kuri jas sielovadiškai lydėtų visame įžvalgumo ir integracijos procese, padėtų atsiliepti savuoju „taip“ dieviškajai meilei. Tam ir skirtas 2018 metų Pasaulinis šeimų susitikimas Dubline, kuris turi būti ne kažkoks šeimos gyvenimo idealų šventimas, bet gilus realių problemų apmąstymas dokumento „Amoris Laetitia“ šviesoje. Vėl turi būti pripažinta, kad kasdienė vyro ir žmonos meilė, kasdienė tėvų ir vaikų meilė yra fundamentalus Bažnyčios ir visuomenės atsinaujinimo šaltinis, aiškino arkivyskupas D. Martinas.

Bažnyčia turi būti vieta, kur santuokinio ir šeimos gyvenimo nesėkmės būtų ne griežtai ir atsiribojančiai smerkiamos, bet kur būtų pajustas stiprus Viešpaties apkabinimas, kad įveikus sunkumus, kad ir ne visiškai tobulai, vėl būtų galima siekti išsvajotos šeimyninės laimės. Todėl ir rengiantis 2018 metų Dublino susitikimui reikalinga intensyvi katechezė apie santuokinės meilės prasmę bei ypatingą šeimos vaidmenį visuomenėje. Tai padėtų atnaujinti ir visą bažnytinį gyvenimą – juk, pavyzdžiui, dvasinių pašaukimų stoka irgi kyla iš šeimos problemų – kuo gausiau dalyvaujant visiems tikintiesiems. „Atėjo laikas, kai šeimos gali atgauti pasitikėjimą dėl savo atsakingos misijos Bažnyčioje, kuri yra gailestinga ir jas palydi visuose gyvenimo pakilimuose ir nuosmukiuose“, – tvirtino būsimojo Pasaulinio šeimų susitikimo šeimininkas. Jis patvirtino, kad Bažnyčia Airijoje ir ypač Dublino arkivyskupija suvokia Popiežiaus suteiktą privilegiją tokiam reikšmingam tarptautiniam susitikimui joje surengti, ir tą atsakomybę, kuri gula ant jos pečių. Tai – ne vien Pasaulinio įvykio organizavimo ir pravedimo detalės, bet ir priminimas visuomenei, kokia susidarė padėtis Airijoje progresuojančio sekuliarizmo ir tradiciškai stipraus katalikiško tikėjimo sandūroje ir kokia svarbi yra sveika šeima šios šalies ir visos žmonijos ir Europos ateičiai.

© 2017 „XXI amžius“