Ar ne Rimvydas Valatka su Goda Raibyte sapnuoja baltos kumelės sapną?

Neseniai žiniasklaidoje paskelbtas žurnalistės Godos Raibytės straipsnis „Rusiška propaganda vadinamai knygai – A. Verygos pratarmė“ (LRT.lt). Tikėjausi, kad straipsnyje bus ištisai tik autorės mintys. Bet perskaičius iki galo tapo aišku, kad ji pasakoja, cituoja labai apie save gerai manančio apžvalgininko Rimvydo Valatkos mintis, papildydama ir propagandos specialisto dr. Manto Martišiaus kur kas saikingesne, kultūringesne nuomone apie kun. Roberto Gedvydo Skrinsko knygą „Būkime blaivūs“ (2012), apie tuometinio doc. Aurelijaus Verygos pratarmę tai knygai ir to paties autoriaus, tik dabar jau Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro, paaiškinimą dėl šios pratarmės. Labai gaila, bet pati straipsnio autorė ir pati nepagrįstai priekabiauja prie tos knygos, prie jos autoriaus ir A. Verygos. Ir galvok, kad nori, ar tai – piktybiškas noras žmones sudirbti, ar tai iš neišmanymo.

Kodėl tik dabar, po penkerių metų, minėti žurnalistai prisiminė kun. R. G. Skrinsko parašytą ir išleistą knygą „Būkime blaivūs“? Manau, todėl, kad nuo praėjusių metų pabaigos, po rinkimų į Seimą, vyriausybiniu lygiu buvo rimtai susirūpinta, kaip mažinti svaigalų įtaką Lietuvos gyvenimui. Iškilo grėsmė nusistovėjusiam girtavimo tradicijų gyvavimui, alkoholio gamintojų ir prekybininkų pelnui Lietuvos gyventojų sveikatos, dorovės, valstybės tvirtumo sąskaita. Ir nestebėtina, kad imamasi leistinų ir neleistinų priemonių tą taurų ryžtą sustabdyti.

O kaip tai padaryti? Reikia būtinai suniekinti dabartinį Sveikatos apsaugos ministrą A. Verygą, su visos Vyriausybės ir Seimo pagalba nuosekliai siekiantį mažinti alkoholio įtaką žmonių gyvenime, ypač neleisti susiformuoti naujai girtuokliaujančiųjų kartai. Ir ponas R. Valatka, praradęs visą padorumą, kimba prie A. Verygos už tai, kad parašė pratarmę minėtai kun. R. G. Skrinsko knygai. Perskaičiau pratarmę, bet nieko blogo, neteisingo joje neradau, o tik gero. Pratarmę jos autorius baigia tokiu tekstu: „Tik dvasiškai ir fiziškai sveikesnė ir stipresnė visuomenė norės gyventi ir kurti Lietuvoje, o ne emigracijoje. Labai tikiuosi, kad šioje knygoje pateikta informacija paskatins susimąstyti ir labiau domėtis tuo, kas vyksta aplink, daugiau dėmesio skirti ne svaiginimuisi, bet savo sveikatos išsaugojimui“.

Paskui minėtoje knygoje spausdinamas paties knygos autoriaus kun. R. G. Skrinsko „Įvadas“. O čia ponas R. Valatka randa nuodėmių, dėl kurių esą A. Veryga neturėjo rašyti teigiamos pratarmės, o jei parašė, tai jis – jau carinio, sovietinio ir dabartinio Kremliaus propagandos palaikytojas. Įrodymui kritikas pateikia dvi ištraukas iš „Įvado“. Bet kai ištraukos pateikiamos be viso konteksto, tai, aišku, „nuodėmingumas“ darosi didesnis. Viena kritikuojama ištrauka: „1914 m. carui Nikolajui II leidus įvesti Sausą įstatymą, išblaivinti žmonės susiorganizavo ir 1918 m. vasario 16 d. atkūrė Lietuvos Nepriklausomybę“.

Užkliuvo R. Valatkai ir kitas teiginys: „1985 m. TSRS Generaliniam Sekretoriui Michailui Gorbačiovui įvedus Blaivybės įstatymus, žmonių smegenims išblaivėjus, jie solidarizavosi, susiorganizavo į Sąjūdį ir 1990 m. kovo 11 d. atkūrė Lietuvos Nepriklausomybę“. Į tai švelnesniu negu R. Valatka kritišku žodžiu atsiliepia propagandos specialistas M. Martišius. Dėl kai ko sutinku ir aš, bet esu įsitikinęs, kad kun. R. G. Skrinskas ne iš piktos valios, o tik šiek tiek naivokai atskirų asmenų prablaivėjimą palaikė visos tautos blaivėjimu, dėl kurio esą atsirado ir politinis išblaivėjimas. Reikia neužmiršti, kad ir tuometinėje žiniasklaidoje buvo pastebėta, jog Atgimimo metu vykusių pakilių renginių dienomis tose vietovėse iš tikrųjų arba iš viso neįvyko nusikaltimų arba jų pastebimai sumažėjo. Reikia iš tiesų pripažinti, kad kun. R. G. Skrinsko parašytą knygos įvadą reikia priskirti publicisto, o ne mokslininko plunksnai. O tokiu atveju galimos ir nuolaidos. Jų ypač turėtų prašyti ir pats kritikas R. Valatka, ne mokslininkas, o tik perdaug save iškeliantis, o kitus niekinantis publicistas. Iš tiesų jis tomis nuolaidomis ir piktnaudžiauja, ir net labai. Jo dažni akibrokštai kritikuojant kitus viršija padorumo, gal tiksliau, nepadorumo ribą ir prašosi ne tik pasmerkimo, o gal net ir bausmės.

Nematau jokios logikos R. Valatkos teiginyje: „Veryga neatgailauja tapęs Kremliaus propagandos gizeliu“. O kodėl jis turi atgailauti, jei R. Valatkos samprotavimai išlaužti iš piršto. Kritikas vartoja „baltos kumelės sapno“ įvaizdį, kalbėdamas apie A. Verygą ar kun. R. G. Skrinską. O man atrodo, kad ponas R. Valatka pats sapnuoja baltos kumelės sapną, įžiūrėdamas A. Verygos teiginiuose dabartinės Maskvos Kremliaus politikos palaikymą ar savo teiginiais duodamas peno Kremliaus propagandai. Ir aš netikiu, kad A. Veryga yra teigęs, jog dabar kas antras Lietuvos gyventojas yra alkoholikas. Bet taip gali greitai atsitikti, jei Lietuvos valdžia nesiims priemonių alkoholio tvanui sustabdyti, tikės R. Valatkos nusikalbėjimais. O Kremliaus išvedžiojimų nėra ko paisyti. Mes savo verkšlenimais per daug duodame jam garbės. Pats ponas R. Valatka jų paiso, labai juos sureikšmina, tai (pagal jo logiką) jis pats yra Kremliaus pakalikas, todėl ir nori išversti iš ministro posto A. Verygą.

Mes, blaivininkai, tikrai gerai vertinome ir vertiname M. Gorbačiovo politiką alkoholio atžvilgiu Sovietų Sąjungoje, taigi ir tuometinėje Lietuvoje. Gerbiamas A. Veryga yra teisus. Tai ypač pajuto medikai – staigiai sumažėjo alkoholinių psichozių skaičius, o blaivininkai išėjo iš pogrindžio, pasijautė labiau pilnateisiais aktyvistais savo respublikose. Stengėmės su kitų respublikų blaivininkais bendrauti ir būdami pusiau pogrindyje, bet ypač suaktyvėjo bendravimas M. Gorbačiovo valdymo laikotarpiu. To negali suprasti R. Valatka, jo laimei, gal ir netapęs alkoholiku, bet net nesislepiantis, kad mėgsta nugerti. Manau, dėl to tokie išpuoliai prieš blaivybės šalininkus. Bet už jo nugaros, aišku, – stovi alkoholio pramonininkai ir prekybininkai. Todėl toks R. Valatkos įžūlumas. Prisimenu, kaip spaudoje pats prisipažino, jog dar anais sovietiniais laikais šauniai su stikliuku rankoje bendravo su Lenkijos, ne Lietuvos, lenkais. Ir tas buvęs bendravimas – tikra tautų draugystė. Gerai, kad draugiškai baigėsi, galėjo būti ir kitaip. Kiek pranešimų žiniasklaidoje, kaip sugėrovai ne tik susimuša, bet ir sužaloja vienas kitą ar net nužudo. O kalbėdami apie laikotarpį prieš pat M. Gorbačiovo iškilimą, jo metu, ar po jo, žinokite: pirmą kartą žodis „Sąjūdis“  buvo pavartotas ne 1988 metų vasarą, kai susibūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, o 1981 metais, kai „Orgtechstatybos“ treste susikūrė Vilniaus statybininkų blaivystės klubas „Sąjūdis“. Ir vienas iš jaunų to klubo dalyvių buvo būsimasis kunigas Robertas Gedvydas Skrinskas. Lietuva būtų šviesi kaip saulė ne todėl, kad Lietuvoje visi būtų rimvydai valatkos, o kad visi gyventojai būtų tokie, kaip kun. R. G. Skrinskas.

Niekas negali nuneigti, kad lietuviai Vytautas Didysis, vyskupas Motiejus Valančius, Vydūnas, arkivyskupas Mečislovas Reinys, man asmeniškai buvęs artimai pažįstamas Juozas Kančys, rusas Levas Tolstojus ar indas Mahatma Gandis, kuriems alkoholis nebuvo draugas, buvo didesni ir verti didesnės pagarbos negu išgeriantys žmonės, nemokantys bendrauti vienas su kitu be degtinės taurelės ar alaus bokalo. Sako, apie mirusius arba gerai, arba nieko. Tegu jie man atleidžia, bet ir iš mirusiųjų klaidų reikia mokytis. Turime Lietuvoje, Kėdainių krašte, gimusį Nobelio premijos laureatą žymų lenkų poetą Česlovą Milošą. Jis ne tik buvo geras poetas, bet ir publicistas, visuomenės veikėjas, nevengęs, ypač solidžiame amžiuje, rodyti savo sąsajų ir su Lietuva, ir su lietuviais. Bet perskaičius Andžejaus Franašeko (Andrzej Franaszek) rašytą labai išsamią biografiją „Milošas“ („Miłosz“), aiškėja, kad rašytojas nuo pat jaunystės nevengdavo stikliuko, neretai įkaušdavo, nusigerdavo, o senatvėje apie tą savo silpnybę atsiliepė kritiškai, apgailestavo. Apgailestauju ir aš, tvirtai tikėdamas, kad išvengęs girtavimo tradicijų, jis būtų buvęs dar didesnis žmogus.

Tiktai su protu susipykęs, o gal išgėręs žmogus gali teigti, jog kun. R. G. Skrinsko knyga iškepta „iš Kremliaus miltų“, „su Rusijos juodašimčių išmintimi“. Ponas Valatka neturi teisės niekinti knygos autoriaus, teigti, kad kun. R. G. Skrinskas negalėjo remtis akademiku Fiodoru Uglovu, esą buvusiu antisemitu ir roko priešu. Bet juk jis buvo vienas iš didžiausių Sovietų Sąjungoje blaivybės autoritetų. Neturi teisės niekinti, nes kun. R. G. Skrinskas visų F. Uglovo pažiūrų niuansų galėjo ir nežinoti; o jeigu taip ir būtų buvę, negalima visko suvelti – blaivininkams F. Uglovas svarbus, kad išmintingai, autoritetingai gynė blaivų gyvenimo būdą, o nebūtinai dėl ko kito.

Būnant Švedijoje, buvo sudarytos sąlygos man ir mano draugams susitikti su Švedijos Riksdago nariais blaivininkais. Jie su pasididžiavimu pasakojo, kad, šiaip būdami skirtingų politinių pažiūrų, neretai ir kraštutinai priešingų, susibūrę į parlamento blaivybės grupę, puikiai kovoja dėl bendros idėjos. Ne išimtis ir dabartiniame LR Seime, kur skirtingų politinių partijų seimūnai susibūrė į Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio grupę. Matydamas R. Valatkos išpuolius, aš turiu teisę nelabai tikėti R. Valatkos teiginiu, jog F. Uglovas „dėl rusų nugirdymo buvo nusiteikęs prieš žydus ir rokenrolo muziką“. O ir nusiteikimas nelygu nusiteikimui. R. Valatka, kaip jau pastebėjome, mėgsta kritikuoti, kai kuriuos teiginius ištraukęs iš konteksto.

Iki kokio idiotizmo ponas R. Valatka pats prieina, nesigėdydamas idiotais vadinti garbingus žmones. Kokį ryšį gali turėti dabartinio Maskvos Kremliaus Lietuvos partizanų niekinimas su R. G. Skrinsko prieš penkerius metus išleista knyga ar su A. Verygos jai parašyta pratarme? Tik praradęs gėdos jausmą, pilnas įžūlumo žmogus gali taip viešai samprotauti, gretinti nesulyginamus dalykus.

Viskas lenda kaip yla iš maišo. R. Valatka, pats būdamas alkoholio mėgėjas, matyt, turėdamas daug draugų tarp alkoholio pramonininkų, prekybininkų, praradęs blaivų protą, gali be jokios gėdos taukšti tokias nesąmones tiek apie kun. R. G. Skrinską, tiek apie prof. A. Verygą, kuris esą siuntęs Pasaulinei sveikatos organizacijai suklastotų duomenų apie alkoholio vartojimą. Ir tokių absurdiškų teiginių yra ne vienas.

Gaila, kad, matyt, žymiai jaunesnė (aš jos nepažįstu, pirmą kartą jos vardą, pavardę išgirdau) LRT žurnalistė Goda Raibytė, švelniai sakant, patikliai pateikia už ją vyresnio žurnalisto R. Valatkos „padorius“, drastiškus  pasakymus. Ir pati drįsta stebėtis, abejoti kun. R. G. Skrinsko teiginiais „apie vėžį, mirtį ir pavojingas ligas, kurie paremti darbais ir tyrimais, atliktais 4-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose“. Užkliūva jai kun. R. G. Skrinsko išgeriančių ar rūkančių merginų ir moterų kritika. Tai nejaugi mes dabar nematome jau ne pavienių rūkančių merginų, moterų? Jau pradedu galvoti, ar rūkančių moterų ne daugiau negu rūkančių vyrų. Kokie vaikai gims tų rūkančių motinų? Kokia bus Lietuvos gyventojų sveikata? Ir dar žurnalistė stebisi, kad knygoje pateikta apsigimusio vaiko nuotrauka. Dar jai neaišku, iš kur imta medžiaga knygai, iš kur pateikti berniukų ar vaikinų pasisakymai apie geriančias ar rūkančias merginas. Man trūksta žodžių... Knyga labai kruopščiai paruošta. Tik pikto siekiantis  ar visiškai kvailas gali rašyti tokius straipsnius. Kyla klausimas, gal autorė pati yra aktyvi rūkalė, o kad vartoja alkoholį, tai ir abejoti neverta. Kilnus žmogus tokių straipsnių nerašys.

Stebina, kad ne vienas, atrodo, rimtas interneto portalas (www.delfi.lt, www.15min.lt, www.lrytas.lt, www.ve.lt) nesugebėjo kritiškai įvertinti R. Valatkos nusikalbėjimų ir G. Raibytės, švelniai kalbant, nesusivokimo, ir klaidina visuomenę. O ką galvoti apie Lietuvos radiją ir televiziją? Neseniai Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio Vilniaus skyriaus valdyba nusiuntė LRT vadovybei kreipimąsi, kuriame buvo raginama daugiau kalbėti apie blaivaus gyvenimo būdo reikalingumą, rodyti blaivumo pavyzdžius. LRT vadovybės atsakyme buvo teigiama, kad jie taip ir darą. Ir štai dabar ėmė ir pateikė tokią šmeižikišką, iš piršto laužtą staigmeną.

Susipažinęs su G. Raibytės ir R. Valatkos straipsniais, susimąsčiau. Ar verta į tokius „baltais siūlais“ sukurptus straipsnius iš viso reaguoti – gaišti brangų laiką, nervintis? Protingi žmonės, anot A. Verygos, atsirinks, supras, „kame šuo pakastas“. Bet juk paliesti mums brangūs, gerbiami žmonės. Juk gal skaitė ar  girdėjo ir tie, kurie ne taip visa tai susivokia arba ir mėgsta išgerti, girtuokliauti (tik ar pastarieji dar randa galimybių pažvelgti į laikraštį ar televiziją?). Taigi nereaguodami leistume dygti naujiems ragams ir rageliams ir toliau girtavimo kultūrai klestėti.

Vytautas Uogelė,
geodezijos inžinierius, pensininkas,
Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio Centro valdybos narys

© 2017 „XXI amžius“