Kai ant motinos stalo stovi butelis

Skiriu ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui ir sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai, pasiryžusiems Lietuvos valstybę išvesti iš alkoholio liūno

Petras Girdzijauskas,

Laisvės kovų dalyvis

Šeimose, mokyklose, bažnyčiose nuolat kartojame: „Negerkite svaigalų, nerūkykite, nenaudokite narkotikų, būkite dori“. Kokios priežastys, kad visų žodinės pastangos eina vėjais, o girtavimo ir kitų nedorybių banga vis auga? Susirūpinimą kelia ir tai, kad antriniai šios bangos veiksniai yra sunkesni už pirminius. Kyla grėsmė genetiniam mūsų tautos fondui.

Alkoholizmas didesniu ar mažesniu mastu palietė daugumą išsivysčiusių šalių, todėl šią problemą tyrinėjo JTO Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija „UNESCO“. Ataskaitos pateiktos 1978 metais „Kurier Unesco“ žurnale. Tyrinėtojai vieningai sutarė, kad narkotinių medžiagų vartojimą visuomenėje apsprendžia jos tradicija, įskaitant ir propagandinius šios tradicijos komponentus. Paauglys ar net vaikas stebi rūkančius vyrus, kurie pabrėžtinai akcentuoja, kad rūkymas yra vyriškumo bruožas. Paauglys ir vaikas nori įgyti vyriškumo bruožų ir tuoj pat griebiasi cigaretės.

Jamaikos „Bernų kastos“ tradicija – čiulpti kokos lapą. Jei jo nečiulpsi, nepajėgsi atlikti tų darbų, iš kurių verčiasi ši kasta. Minėti įpročiai pereina iš kartos į kartą.

Alkoholizmo banga natūraliai iškelia klausimą, kokias svaigalų vartojimo tradicijas turėjo mūsų tauta ir kokią vietą užima tautos vystymosi procese?

Enciklopedininkai teigia, kad aklai keliaklupsčiaujant prieš tradicijas atsiranda visuomeninio gyvenimo konservatizmas ir sustingimas. Nerūpestingai traktuojant socialinį palikimą sutrinka visuomenės ir kultūros raidos perimamumas, prarandamos didžiosios žmonijos vertybės.

Mums iškilo grėsmė prarasti pačią didžiausią tautos vertybę – genetinį fondą. Išsiaiškinkime priežastis, dėl kurių sutriko visuomenės ir kultūros raidos perimamumas, nerūpestinga ar nusikalstama pažiūra buvo į socialinį palikimą ir kultūros perimamumą? Kas sukėlė tuos faktorius ir kaip atstatyti padėtį?

Turime prisiminti savo tautos tradicijas iki prieškario, kai nebuvo varžoma jos gyvensena, savimonė, kai ji rėmėsi visų, iki tol gyvenusių kartų kultūros formų perdavimo iš kartos į kartą procesu, o tradicija laidavo kultūros perimamumą ir išlikimą. Mūsų tauta rėmėsi būdingiausiomis apraiškomis: papročiais, religija, apeigomis, socialinėmis normomis, vaizdiniais, simboliais ir idėjomis.

Kultūros raidos perimamumui buvo susiklosčiusi palanki visuomeninė struktūra: šeima, mokykla, Bažnyčia, parapija ir respublika. Visa ši struktūra vieningai skatino teigiamą naujų kartų santykį su tautos tradicija, su kultūriniu sluoksniu, kurį paliko beveik 300 kartų, gyvenusių iki mūsų laikų.

Kaimas, kaip patriarchalinė struktūra, buvo pagrindinis tradicijų saugotojas, kaip ir pagrindinis genetinis tautos fondas.

Miestas, kaip visuomenės konglomeratas, tradicijai neturėjo tokios didelės atsparos kaip kaimas, ypač individo atžvilgiu. Kaime, kiekvieno individo pozicija buvo žinoma ir pasverta, nes kiekvienas buvo visų akivaizdoje, o mieste individas ištirpsta masėje, išryškėja individualybės, inteligentija. Per miesto inteligentiją, švietimo ir kultūros institucijas tos tradicijos buvo fiksuojamos ir gausinamos. Miesto inteligentija buvo tradicijos gyvybingumo šaltinis, pereinant tautai į naujas istorines sąlygas (J. Basanavičius, M. Valančius, S. Daukantas ir kiti).

Okupantai ir pirmiausia L. Berija suprato mūsų tautos tradicijų reikšmę, Lietuvos kaimiečių ir miestiečių svarbą, saugant ją. Suprato ir mažos tautos genetinio fondo reikšmę. Todėl ir pirmi smūgiai buvo nukreipti į visuomenės struktūros suardymą: mokykla atskirta nuo Bažnyčios, nes religija – opiumas liaudžiai, tradicija – buržuazinių laikų liekana. Mokiniai ir studentai buvo priešpastatyti tėvų įsitikinimams, tautos tradicijai. Pirmoji represijų banga buvo nukreipta į Nepriklausomos Lietuvos valstybės valdymo aparato – aukštųjų valdininkų, partijų vadovų, įžymių inteligentų ir pažangiausių ūkininkų – sunaikinimą (A. Sniečkaus įsakymas 1940 07 07). „Operacija, buvo pravesta visoje Lietuvoje naktį iš liepos mėn. 11 d. į 12 d. 1940 m.“, ir tūkstančiai Lietuvos valstybės šviesuomenės atsidūrė už grotų ar buvo sunaikinti.

Bolševikinių okupantų vadeivos ir lietuviškieji kolaborantai ir ypač A. Sniečkus didžiausiu priešu savo užmačioms įgyvendinti laikė inteligentiją ir ūkininkus. Pastarieji buvo ekonomiškai savarankiškiausi ir išlaikė ypač patikimai saugomas visuomenės tradicijas, moralę, jos dvasią. Norint įgyvendinti okupantų užmačias, reikėjo sunaikinti tradicijas. Tai buvo įmanoma padaryti tik sunaikinus ūkininkus ir inteligentiją, netgi tautą. Genocido ratas ėmė suktis visu greičiu: iš Maskvos kolaborantus Vilniuje užgriuvo įsakymų ir instrukcijų lavina, kaip naikinti ne tik Lietuvos, bet ir viso Pabaltijo inteligentiją ir ūkininkus. Įsisuko trėmimų, šaudymų, gaudynių, okupacinių „garnizonų“ ir jų palydovų „stribų“ savivalės smagratis, kai okupuota Lietuvos valstybė visą dešimtmetį buvo „už įstatymų ribos“. Už okupantų nužudytus, išprievartautus ar kitaip užkankintus eilinius Lietuvos piliečius okupacinės struktūros atsakomybės nereikalavo. Tokius „Baudžiamųjų batalionų“ (istrebitelnyje bataliony – „stribai“) veiksmus okupacinės valdžios struktūros pripažino to meto „gyvenimo norma“. Tada iš Lietuvos į Sibirą buvo ištremta apie 150 000 Lietuvos piliečių. Kita tiek buvo suimta, įkalinta ir atsidūrė Rusijos „Gulago“ konclageriuose.

Trečdalis (apie 100 000) represuoto kontingento buvo fiziškai sunaikinta.

Tuo pat metu buvo sunaikintas ginkluotas pasipriešinimas. Tada baudžiamieji okupantų batalionai nužudę apie 25 000 elitinio jaunimo (taigi ir genetinio fondo). Be to, buvo išvystytas nežabotas informacinis karas prieš Lietuvos žmones: patriotus, kovojančius už Lietuvos laisvę imta vadinti banditais, o baudžiamųjų batalionų įbaudžiavinamus ūkininkus, savo noru atidavusius 4 mln. ha nuosavos žemės ir 400 000 viensėdijų (ūkių), sunaikinti. Visas kontingentas (apie 1,7 mln. buvusių ūkininkų) susijungė į konclagerines brigadas neatlyginamam darbui „Lenino keliu“ pasivadinusiuose kolūkiuose.

Apie šį unikalų visos Lietuvos žmonių genocidą iki šių dienų nekalbama. Dalį ūkininkų konfiskuotos žemės iki šiol paežerėse tebesidalina prezidentienės kristutės ir kitoks „elitas“, o savininkų palikuonys apie tokios žemės atgavimą tik pasvajoja.

Tuo pat metu buvo galutinai sugriauta visuomeninė struktūra – šeima, mokykla, Bažnyčia ir respublika. Tautos tradicija, papročiai, Bažnyčia prievarta atimtos iš jaunosios kartos. Šeima ir mokykla tapo antipodais. Respublika neturėjo savos koncepcijos, nes vykdė instrukcijas iš svetur.

Mokykla, nesiremianti tautos kultūra, tapo svetima tautai. Visuomeninė struktūra iro, pradėjo įsigalėti negatyvios tradicijos: girtavimas, melavimas, vagiliavimas, narkomanija, prostitucija ir kitos. Kartu su pozityvios tradicijos praradimu jaunoji karta prarado ir idealo įvaizdį, prarado idėją. Su tradicija prarasta religija, kuri neša tikėjimą į gėrį, nuoširdumą, pasiaukojimą. Dešimt Dievo įsakymų – ne tik religijos, bet ir tradicijos objektas. Nesiimsiu tvirtinti, ko jame daugiau – religijos ar tradicijos, bet neginčijamai aišku, kad tai – auksinis fondas, saugantis tiek tautą, tiek religiją nuo erozijos, kad be jų negalime apsieiti, regis, neginčijamai sau esame įrodę.

Neteisinga teigti, kad jaunimas – prarastoji karta. Dabartinis jaunimas – nuo tautos tradicijos, nuo jos šimtmečius kauptos kultūros pamato, nuo tautinės mokyklos ir religijos atplėšta karta. Reikia atstatyti jos pozityvų santykį su tradicija ir ji atsistos ant tautos kultūrinio pamato. Pažiūrėkime, kaip tai padaryti, ar jaunoji karta čia pagrindinė veikėja? Yra daugybė „smulkmenų“, atrodo, nereikšmingų, kurios lemia mūsų vaikų likimus. Į visa tai anksčiau buvo žiūrima rimtai, be nuolaidų.

Prie motinos stalo vaikas pradeda suvokti ne tik daiktus ant jo, bet ir gimtąją kalbą. Vaikas pirmiau suvokia daiktą, tik vėliau jį išreiškia žodžiu.

Ant motinos stalo – pilvoti buteliai su daugybe medalių, kristalu žibančios taurės, taurelės ir grafinai. Prieš mažylį dar stovi kristalinė taurelė. Jam, kol kas pila iš kito, be medalių butelio. Degtinė, vynas, konjakas ar naminė mažyliui ateina į sąmonę kaip daiktas, lygiavertis tarp visų daiktų ant stalo. Gerti degtinę ar vyną būna lygiai tas pat kaip pieną ar šaltinio vandenį. Žodžiai, teigiantys, kad degtinę gerti jam dar negalima, yra beverčiai, nes butelius ant stalo stato tėtė, taureles – mama. Pilsto iš butelių tai tėtė, tai mama lygiai taip pat kaip pieną ar limonadą. Geria tėtė ir mama – didžiausi jo autoritetai. Viskas taip paprasta ir natūralu: gerti, valgyti. Mažylis negali suprasti, kad tarp pieno ir degtinės yra skirtumas. Jei geria tėtė ir mama, tetos ir dėdės, tai yra geras gėrimas, tai reikia gerti lygiai taip pat, kaip jam pilstomą pieną, dažnai net įsipykusį.

Kaip teigia mokslininkai, alkoholis kenksmingas ne tik tam, kuris geria, bet ir jo palikuonims. Tyrinėtojai nuo seno domėjosi, kaip pirmą kartą susiduriama su alkoholiu. Yra nenuneigimų įrodymų, kad alkoholio potraukį suformuoja vaiko ir paauglio aplinka. Jeigu vaikas auga šeimoje, kurioje vienas iš tėvų serga pradine alkoholizmo stadija, bet nėra praradęs įtakos ir autoriteto, labai tikėtina, kad ir vaikas įgis polinkį į alkoholį. Jis anksti pradės ragauti alkoholinius gėrimus ir netrukus gali tapti alkoholiku.

Jei tėvai bent kartą per mėnesį stato butelius ant stalo ir geria prie vaikų, jie serga pradine alkoholizmo liga. Išgėrus 50 ml alkoholio žmogaus organizmo audiniuose jo aptinkama dar dvi savaites. Šios dozės mūsų laikais – juokingos. Tad jei vienas iš tėvų išgeria 100 ml alkoholio ar daugiau, jo organizme jis išsilaiko iki kito išgėrimo. Vadinasi, organizmas patiria pastovų alkoholio poveikį. Tai – jau pradinis alkoholizmas. Septintajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje anglų mokslininkai paskelbė 1410 nepilnamečių tyrinėjimo duomenis. Paaiškėjo, kad iš tų, kurių tėvai smerkia girtavimą ir kurių draugai negeria, alkoholį vartoja tik 12 proc. Jeigu tėvai neprieštarauja, kad būtų geriamas alkoholis ir du artimiausi draugai kartkartėmis išgeria, minėtas rodiklis didesnis 7,4 karto. Šie tyrinėjimai parodė faktą: po kartą per savaitę išgeria 8 proc. tokių paauglių, kurie nekilnoja taurelių kartu su tėvais arba bičiuliais, ir 43 proc. tokių, kurie yra dažni tėvo ir motinos arba draugų išgertuvių kompanionai. Štai kaip aplinka veikia vaikus.

Svaigalų mėgėjai ir alkoholikai neatsiranda nežinia iš kur. Visi jie kažkada išgėrė savo pirmą taurelę. Ypač liūdna, jeigu dar vaikystėje bus įpylę tėvas ar motina.

Labai svarbu vaikus ir jaunuolius apsaugoti nuo alkoholio, nes kuo jaunesnis pradeda jį vartoti, tuo greičiau tampa alkoholiku: „Kūdikiui pakanka sugirdyti 2–3 kartus vyno, net mažomis dozėmis ir jis tampa alkoholiku“, – teigia mokslininkai. Tarp alkoholikų – 32 proc. tų, kurie pradėjo vartoti alkoholį iki 10 metų, 65 proc. – nuo 11 iki 15 metų ir tik 4 proc. nuo 16 iki 19 metų. Dauguma alkoholikų pradėjo girtauti paauglystėje.

Kiekviename pobūvyje tėvams būtina suvokti, kada statyti alkoholį ant stalo. Jei prie stalo yra mažamečiai vaikai, ant stalo alkoholio neturi būti.

Mūsų tėvams prieškaryje buvo viskas aišku: jei svečiai prie stalo, vaikai kitur (užpečkyje). Jei pobūvyje dalyvauja vaikai, ant stalo alkoholio nėra. Giminės ir visuomenės kontrolėje buvo jaunimas ne tik iki vedybų, bet ir po jų. Visi suprato ir tuo rūpinosi, kad kitos kartos sveikatos garantija – gimdančiųjų sveika gyvensena arba pozityvių tradicijų laikymasis. Jie suprato, kad tautos genetinis fondas priklauso nuo MOTINOS STALO.

Dažnai motinos savo vienintelę nuotaką pasitinka su alkoholio stikleliu, apipintu rūtomis, santuokų rūmuose jaunųjų rankose putoja šampano taurės...

Deja, teigia mokslininkai, tos aplinkybės ir nulėmė vaikų likimą. Jeigu pastojimas įvyksta, kai abu sutuoktiniai neblaivūs, tai tikimybė susilaukti nesveiko palikuonio yra didelė.

Kas per medžiaga tas alkoholis, jei jis daro tokią įtaką gemalui? Pažvelkime į enciklopediją: medžiaga, kuri skatina narkomanijos ir alkoholizmo atsiradimą...

Motinos, inteligentai, muzikantai, kiti rėksniai, ar žinote, kad ant jūsų vaišių stalo statomi buteliai ir taurelės, nors ir apipintos rūtomis, yra įrašytos į narkotikų eilę trečiuoju numeriu, po hašišo ir opijaus? Jei pirmieji du yra seniai visur uždrausti, tai trečiąjį, bent dalinai drausti, riboti, kaip ir Skandinavijoje, nors ir labai pavėluotai, yra būtina. Tokiu veiksmu, bent dalinai išsaugosime savo genetinį fondą, savo savastį. Ar sugebėsime atstatyti bendruomenes, jų pozityvias tradicijas ir pozityvų gyvenimo būdą, parodys ateitis.

Visiems „inteligentams“, bravūriškai teigiantiems, kad jie gali gerti, kada nori ir kur nori, pravartu priminti, kad alkoholio (narkotikų) gniaužtai geležiniai. Pagriebia ir paguldo į alkoholio (narkomanijos) liūną kiekvieną, peržengusį ribą, nesvarbu, ar šis žingsnis buvo teatro, lauko kavinėje ar kur kitur. Geležiniai gniaužtai neatsižvelgia į titulus, luomus ir kitus faktorius. Guldo ant menčių visus sulygindami benamio titulu prie šiukšlių konteinerių.

Hašišo ir opijaus vartojimo draudimams neprieštaraujame, laikome norma, tačiau prieš alkoholio draudimą stojamės piestu. Kol neatgausime pozityvių tradicijų, draudimais apriboti alkoholio vartojimą yra vienintelis kelias išbristi iš to liūno.

Atmintin įstrigusios tos pakilios dienos, kai prasidėjo atgimimas ir Rusijos imperijos nuopuolis. Maitinomės „talonų“ pagalba per darbovietes: gabalėlis mėsos, cukraus, miltų ir šiek tiek kitų produktų. Alkoholio neskyrė net okupacinės struktūros. Kartais jo „išmesdavo“ kurioje nors Vilniaus miesto parduotuvėje. Tuo metu „Roko maršas“ skambėjo, tiesiog gaudė visoje Lietuvoje be alkoholio, net be alaus. Jaunimas šoko, vyresnieji rodė pritarimą, visa Lietuva skelbė artėjančias permainas. Mes buvome blaivūs ir mūsų sprendimai buvo tikri. Buvau prie Aukščiausios Tarybos 220 dienų ir nebuvo atvejo, kad kas nors pasiūlytų alkoholio. Tačiau realus gyvenimas diktavo savus dėsnius: tuomet geros degtinės butelis turėjo užsienio valiutos vertę. Geras „maistas“ be valiutos – nė krust. Atlygis – irgi. Atsitiko taip, kad remontavau butą, nors ir pertvarka (revoliucija), remontą reikia užbaigti, o „valiutos“ neturiu. Nei Lazdynų, nei Karoliniškių parduotuvėse „valiutos“ – nė kvapo. Kelintą dieną nuaidi garsas, kad „valiutą duoda“ Savanorių prospekte. Nukanku, eilė milžiniška, korupcija, visokie užlindimai, bet remontą baigti būtina. Išlaukiu, išstoviu, gaunu.

Pone premjere, pone ministre, išklausykite „rokininkų“, kurie pretenduoja į anuos, sąjūdininkus, ir įkurdinkite specialias alkoholio parduotuves kas trečiame Vilniaus miesto mikrorajone kaip tada, „Roko maršo“ metu. Toks jų reikalavimas, aš jam pritariu, nes gerai prisimenu roko maršus.

Linkiu sėkmės stabdant narkotikų ir alkoholizmo srautą.

© 2017 „XXI amžius“