Vairuotojų ir pėsčiųjų atsakomybės reikia ne vien rugsėjo 1-ąją...

Vytautas BAGDONAS

Pastarosiomis savaitėmis miestų gatvėse vis galėjai pastebėti žmones, atnaujinančius eismo juostų, pėsčiųjų perėjų ženklinimus. Tokiomis kelininkų ar kitų gatves prižiūrinčių organizacijų darbuotojų pastangomis liko patenkinti tiek vairuotojai, tiek pėstieji. Juk daugelyje vietų balti dažai tiek nusitrynė, kad net sunku būdavo įžiūrėti skiriamąsias eismo juostas, suprasti, kokia linija per gatvę užbrėžta, galima atlikti atitinkamą manevrą ar ne. Kai kur buvo gerokai nusitrynę balti dažai ir pėsčiųjų perėjose. Ir štai, vasarai besibaigiant, balta spalva vėl spindi, aiškiai nurodo eismo juostas, ištisines ir kitokias linijas, jei ne visose, tai bent pagrindinėse miestų gatvėse, kur eismas ypač intensyvus. Tradiciškai tokiu metu miestų ir miestelių gatvėse, esančiose netoli mokyklų, šalia pėsčiųjų perėjų atsiranda ant asfalto ir geltonai nupiešti didžiuliai įspėjamieji ženklai „Dėmesio– vaikai!“

Toks kelininkų, komunalininkų sujudimas vasaros pabaigoje buvo visiškai suprantamas – juk artėjo rugsėjo 1-oji, prasidės naujieji mokslo metai. Tomis dienomis itin suaktyvėja eismo saugumo reklama žiniasklaidoje. Spauda, radijas, televizija vis kviečia, agituoja, prašo, reikalauja, kad visi, tiek pėstieji, tiek transporto priemonių vairuotojai, būtų budrūs, rūpestingi, dėmesingi, pakantūs vieni kitų atžvilgiu, griežtai laikytųsi kelių eismo taisyklių reikalavimų. Visa tai turėtų ir taip būti aišku be jokių reklamų, agitacijų, prašymų ar reikalavimų. Kelių eismo taisyklių laikytis, būti drausmingiems, rūpestingiems, atidiems ir gatvėse, ir užmiesčio keliuose, ir netgi kaimo keliukuose būtina ne tik rugsėjo 1-ąją bei dar bent kelias dienas, bet kiekvieną dieną, ištisus metus. Mokslo metų pradžioje prie mokyklų dažniau budi policijos pareigūnai, dažniau pamatysi ir policijos rėmėjus. Savaime suprantama, kur budi policija, ten ir pėstieji drausmingesni, nelaksto per kelią ar gatvę kaip patrakę ir kur pakliuvo, o ieško pėsčiųjų perėjų arba ten, kur jų nėra, stengiasi eiti atsargiai, drausmingai. Ir vairuotojai būna drausmingesni, atsargesni, sulėtina greitį prieš pėsčiųjų perėjas, iš tolo pristabdo, praleidžia pėsčiuosius, nerodo jiems visokiausių grimasų, nepadorių gestų, nesignalizuoja nervingai. Tai neretai dar galima pamatyti pėsčiųjų perėjose.

Praėjus pirmosioms naujųjų mokslo metų dienoms, prie mokyklų nebeliko budinčių policijos pareigūnų bei jų rėmėjų. Miestų ir miestelių gatvėse klegės vaikai ir jaunuoliai, kurie ne visuomet bus geranoriški ir drausmingi, ne visuomet rūpinsis savo ir bendraklasių saugumu. Ir daugelis elgsis ne taip, kaip būtina elgtis pagal kelių eismo taisyklių reikalavimus, o kaip skatins jų protelis, trykštanti jaunatviška energija, noras pasipuikuoti prieš bendraamžius. Todėl vairuotojams reikėtų ypač būti atidiems ir rūpestingiems, nes nežinia kokie pavojai ir netikėtumai gali laukti kelyje...

Dažnai tenka skaityti keliautojų į svečias šalis įspūdžius ar žiūrėti televizijos kelionių laidas. Pasakojant apie kai kurias egzotiškas šalis, nuolat pabrėžiama, koks ten būna chaotiškas transporto priemonių eismas, kaip ten jokių taisyklių nepaiso nei pėstieji, nei vairuotojai. Lietuvoje dar to nėra. Tačiau visokio chaotiškumo, chamiškumo pasitaiko į valias. Netgi tomis dienomis, kai policijos pareigūnai oficialiai paskelbia apie organizuojamus masinius reidus, patikrinimus, įvairias saugaus eismo akcijas, įkliūva daug neblaivių vairuotojų, greičio mėgėjų ir šiaip visokių nedrausmingų vairuotojų. O kiek tokių būna įprastomis dienomis, kai keliuose nebudi policijos patruliai ir nevyksta jokie reidai? Kai kam krėsti visokias šunybes keliuose, kelti pavojų kitiems eismo dalyviams, važinėti be vairuotojo teisių, netvarkingomis, nedraustomis privalomuoju draudimu transporto priemonėmis, prigėrusiems svaigalų ar prisirijus narkotinių medžiagų tapo įprastiniu dalyku, kone kasdienybe. Dažnas nebebijo didžiulių piniginių baudų, nes jų tiesiog nemoka. Ką iš tokio žmogaus paimsi, jei jis neturi jokio turto, pajamų, niekur oficialiai nedirba? Gali jam skirti ir milijonines baudas, bet jis nesumokės nė euro. Kas iš to, jeigu konfiskuojamas tokio nevykėlio vairuotojo turimas kledaras? Tokių atseit automobilių kai kurių piliečių kiemuose trūnija po keletą ar net keliolika. Nelabai ką baugina ir vairuotojo teisių praradimas. Dažniausiai tokie vairuotojai teises jau būna praradę, bet ir toliau važinėja, kiti jokių teisių net neturėjo ir neketina laikyti teorinius bei praktinius vairavimo egzaminus, tas teises gauti. Pastaruoju metu vairuotojams, pripūtusiems į alkotesterį daugiau kaip 1,5 promilės, keliamos baudžiamosios bylos. Bet ar tai atgraso žmones nuo svaigalų? Logiškai mąstant, įkalinimo, baudžiamosios atsakomybės reikėtų bijoti. Tačiau girtų už vairo skaičius nemažėja, o jei ir mažėja, tai labai menkai. Užtat baudžiamųjų bylų šiemet iškelta jau keli šimtai. O kiek konkrečiai girtuoklių vairuotojų atsisėdo už grotų? Kažkodėl tokių skaičių niekur nepavyksta užtikti. Matyt, statistika apie tai nutyli, nes į kalėjimą gal pakliuvo tik vienas kitas, bandęs vairuoti transporto priemonę „su kvapeliu“. Dažniausiai teismai skiria lygtines bausmes, jų vykdymą atidedant arba „nusikaltėlį“ perduoda auklėti darbo kolektyvui, šeimos nariams. Iš tokių bausmių tik pasišaipoma ir vėl nevengiama apsvaigus nuo alkoholio ar narkotikų sėsti prie transporto priemonės vairo. Valdžios vyrai didžiuojasi, kad įsigaliojo baudžiamoji atsakomybė už šį Kelių eismo taisyklių pažeidimą, esą, žmogaus biografijos faktas bus apjuodintas, jis turės teistumą, todėl bijos nusikalsti. Žinoma, tokia dėmė biografijoje svarbi tik tiems, kas siekia karjeros darbe, politikoje, moksle. Teistumas visokiems bedarbiams ar už minimumą besidarbuojantiems „prasčiokėliams“ buvęs – nebuvęs...

Ukmergės senamiesčio grindinyje teko matyti ne vieną skaldytą akmenį, kuriame iškalti žodžiai: „Ukmergės sunkiųjų darbų kalėjimas“. Teko girdėti ne vieno senolio pasakojimą, kaip kaliniams tekdavo vargti, dirbti pačius sunkiausius, juodžiausius darbus. Kartą pakliuvę už grotų, gausybę prakaito išlieję prie akmenų skaldymo bei kitokių varginančių darbų, jau stengdavosi daugiau už grotų nebepakliūti. O dabar įkalinimo įstaigos Lietuvoje kaip kokie kurortai: kaliniai niekur nedirba, turi aibes laisvo laiko, gerai maitinami, kameros jaukios, nuteistieji naudojasi televizoriais, kompiuteriais, netgi mobiliaisiais telefonais (iš čia visokie telefoniniai sukčiai sėkmingai išvilioja patiklių tautiečių pinigus) ir t. t. Štai kodėl įkalinimo įstaigos nė kiek žmonių nebaugina ir neatbaido. Todėl ir baudžiamoji atsakomybė, pradėta taikyti už 1,5 promilės, niekuo verta. Kur kas labiau daugelis piliečių bijo viešumo, jiems būna gėda, kai apie nedorus jų poelgius paskelbia spauda, parodo televizija. Tačiau taip būna labai retai. Dažniausiai visi kelių eismo taisyklių pažeidėjai įvardijami tik pirmosiomis jų vardų ir pavardžių raidėmis (inicialais) arba jokio konkretumo nesuteikiančiais žodžiais:  „21 metų jaunuolis“, „pusamžis vyras“, „40 metų moteris“ ir t. t. Sovietmečiu visi labai bijodavo pakliūti į milicijos areštines. Mat, ten areštuotieji už įvairius teisėtvarkos pažeidimus nesėdėdavo be darbo. Kas rytą prižiūrimi milicijos darbuotojų jie turėdavo šluoti gatves ar atlikti kitus viešuosius darbus, matant visiems praeiviams. O tai būdavo didžiausia gėda. Tad kiekvienas apgalvodavo savo poelgius ir stengdavosi išvengti tuometinės milicijos paslaugų. Dabar akivaizdžiai pastebima priešinga tendencija: elgiamasi taip, kad tik nusikalstų, pažeistų taisykles, pridarytų bėdų, nieko nepaisytų, bet kokiomis priemonėmis pasireikštų, pasipuikuotų.

Galima šimtus ir tūkstančius kartų TV ekranuose rodyti neįgaliojo vežimėlyje sėdintį krepšinio aistruolį, kuris kviečia prisijungti greičio mėgėjus ir atsisėsti šalia į tokį pat vežimėlį. Arba galima sukti ir sukti reklaminį vaizdo klipą, kaip pėsčiųjų perėjoje nedrausmingas vairuotojas partrenkia moksleivį, bet paskui tas vaizdas atsukamas atgal ir drausmingas vairuotojas mandagiai praleidžia su gėlėmis einantį berniuką ir pabrėžiama, kad „gyvenimas – ne kino filmas, jo neatsuksi“. Šie ir panašūs kraupūs vaizdai sujaudina ir sugraudina tik tuos žmones, kurie keliuose yra drausmingi, elgiasi padoriai. O „kelių ereliams“, atsiprašau, „gaideliams“, tokie dalykai visiškai nerūpi, niekas jų nesugraudins ir neišgąsdins. Tokiems vienodai atrodo ir rugsėjo 1-oji, ir Naujieji Metai, ir Šv. Velykos.

Kai kuriems vairuotojams svarbiausia problema ir didžiausias rūpestis kuo greičiau prisigerti ar išsiblaivyti, gauti narkotikų, o greičio mėgėjams, kelių eismo taisyklių nepripažįstantiems ar net jų visiškai nežinantiems svarbu bet kokia kaina, bet kokiomis aplinkybėmis kuo greičiau pasiekti kelionės tikslą...

Anykščių rajonas

© 2017 „XXI amžius“