„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.11 (304)

2017 m. lapkričio 17 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Tikėjimo ugdymas ir sakramentų malonė

Popiežius Pranciškus pabrėžia neįgaliųjų katechezės svarbą

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus susitiko
su neįgaliaisiais per
praėjusį vizitą Kolumbijoje

Šventasis Tėvas sveikinasi
su neįgaliųjų katechezės konferencijoje
dalyvavusia Dauno sindromu sergančia
amerikiečių aktore Bridžita Braun

Visų dieviškoji sūnystė

Plėtojant specialius poreikius turinčių žmonių įtraukimą į bažnytinį gyvenimą, Vatikane, dalyvaujant popiežiui Pranciškui, spalio 20–22 dienomis vyko pirmoji pasaulyje neįgaliųjų katechezės konferencija. Šį susitikimą, kuriame savo įžvalgomis ir patyrimu dalijosi 450 ekspertų, surengė Popiežiškoji naujojo evangelizavimo taryba. Tai buvo pasekmė 2016 metais švęsto Gailestingumo jubiliejaus, į kurio programą įtrauktas ir asmenų su negalia sąskrydis, susilaukęs didelio dėmesio ne vien tik Katalikų Bažnyčioje. Tuomet su neįgaliaisiais ir ligoniais draugiškai bendravęs pats Šventasis Tėvas, ragino visų lygių katalikiškas bendruomenes, pradedant nuo parapijos, pripažinti negalią turinčius asmenis – kurčiuosius, akluosius, nebyliuosius ir kitus – veiksmingais Katalikų Bažnyčios nariais. Reikia ugdyti jų tikėjimą, parengti sakramentų priėmimui, skatinti dalyvavimą liturgijoje, įsijungimą į katalikiškus sąjūdžius ir organizacijas. Šie broliai ir seserys ne tik geba išgyventi autentišką susitikimo su Kristumi patirtį, bet gali ją paliudyti ir kitiems. Jų silpnumas išryškina dvasinius lobius, įskaitant apaštalinį ir misionierišką potencialą. Gerai paruošti ir pašaukimą atskleidę šie asmenys gali svariai prisidėti prie krikščioniškų bendruomenių atnaujinimo.

Tame Gailestingumo jubiliejaus susitikime popiežius Pranciškus kvietė pozityviai spręsti neįgaliųjų rengimo sakramentams klausimą ir jiems pritaikyti katechezę. Juk jeigu pripažįstame išskirtinį šių asmenų Kristaus ir Bažnyčios išgyvenimą, tai turime aiškiai patvirtinti, kad jie yra pašaukti į sakramentinio gyvenimo pilnatvę. Liūdna, jog kai kuriais atvejais tuo abejojama ir priešinamasi, sakant, kad jie vis tiek nesupras ar jiems to nereikia. Tuo tik patvirtinama, kad lieka iki galo nesuprasta tikroji sakramentų prasmė ir faktiškai neįgaliesiems asmenims neleidžiama įgyvendinti jų dieviškosios sūnystės dangiškojo Tėvo akivaizdoje. Buvo prisiminta, jog prieš daugiau kaip šimtą metų šventajam popiežiui Pijui X nutarus, kad nepilnamečiai gali priimti Komuniją, daugelis irgi piktinosi, sakydami, jog vaikai nesupras... Tačiau šv. Pijus X, liepdamas – „Duokit vaikams Komuniją“, – žinojo, kad vaikai ją supranta kitaip ir tai yra vertybė. Krikščionys turi ugdyti požiūrį ir gyvenimo būdą, kuris gerbtų skirtingumus, apsaugotų kitokius nuo priešiškumo, atmetimo, skriaudimo ir diskriminavimo jų atžvilgiu. Tik tokiu būdu gali būti garantuota visų žmonių, kaip Dievo vaikų, vienybė tikra brolybė, nepaisant skirtumų.

Nusikalstama eugenikos tendencija

Kalbėdamas neįgaliųjų katechezės konferencijos dalyviams popiežius Pranciškus pripažino, kad paskutiniaisiais dešimtmečiais Bažnyčioje ir visuomenėje įvyko reikšminga pažanga pripažįstant kiekvieno asmens, ypač silpniausiojo neįgaliojo, orumą. Didelės pastangos daromos priimant drąsius sprendimus, kad būtų svetingai priimami įvairius sutrikimus turintys asmenys, kad jie nesijaustų svetimi savo namuose ir viešajame gyvenime.

Tačiau kultūriniu ir socialiniu lygmeniu tebėra tam tikrų aspektų, kurie žeidžia šiuos žmones, nes vyrauja klaidinga „normalumo“ koncepcija su pernelyg savimylišku ir savanaudžiu požiūriu, kuris juos paverčia visuomenėje nepritampančia grupe. Vis dar ne visada pastebimi neįgaliųjų gebėjimai ir sielos turtai. Tai kliudo jiems įprasminti save ir tapti tikrai laimingiems. Tokio susiformavusio mentaliteto sąlygomis vis dar gyva nusikalstama eugenikos tendencija, kai prenatalinių tyrimų metu nustačius galimus kūdikių netobulumus ir sutrikimus, pavyzdžiui, Dauno sindromą, jiems neleidžiama net gimti, jie nužudomi motinų įsčiose atliekant abortą.

Pasmerkęs šį blogį Šventasis Tėvas pastebėjo, kad mes visi žinome daug žmonių, kurie, netgi turėdami rimtų defektų, rado kelią į prasmingą ir gerą gyvenimą, ir žmonių, kurie tariamai buvo tobuli ir stiprūs, bet atsidūrė visiškai beviltiškoje padėtyje. Yra pavojinga save apgaudinėti galvojant, kad mes patys esame nepažeidžiami, nes pažeidžiamumas yra kiekvieno žmogaus egzistencijos dalis. Todėl, priklausomai nuo to, kokiu lygiu esame priimami ir palaikomi bendruomenėje, kad su pasitikėjimu galėtume žvelgti į ateitį, priklauso mūsų laimingo gyvenimo patirtis, ir tai galioja visiems. „Tikėjimas yra didysis mūsų gyvenimo kompanionas, kada jis įgalina pajusti palaikantį dangiškojo Tėvo buvimą, kuris savo kūrinių niekada nepalieka vienų bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis“, – tvirtino popiežius Pranciškus.

Pasitelkti išmintį ir profesionalumą

Skelbdama tikėjimą, Bažnyčia gina ir remia negalią turinčius asmenis, palaiko artimus ryšius su neįgaliųjų šeimomis, kad jiems nepritrūktų dėmesio, pastoracinės ir socialinės paramos. Ši atsakomybė ypač galioja formuojant krikščionišką gyvenimą, siekiant, kad ypač sekmadienio liturgijoje neįgalūs asmenys dalyvautų susitikime su Prisikėlusiu Viešpačiu. Tokiu būdu jie kartu su visa tikinčiųjų bendruomene tampa vilties ir atsinaujinimo šaltiniu kartais tikrai nelengvame kasdienio gyvenimo kelyje. Visa tai patvirtina atsakingos katechezės svarbą, siekiant, kad kūrybingas tikybos mokymas padėtų kiekvienam jaunam žmogui su jo talentais ar trūkumais, kartais net labai rimta negalia, sutikti Jėzų ir su pasitikėjimu atsiduoti Jam. Jokie fiziniai ar psichiniai defektai negali būti kliūtis šiam susitikimui, kadangi Kristaus veidas betarpiškai atsispindi kiekviename asmenyje.

Taip aiškindamas popiežius Pranciškus kvietė sielovadininkus ir visus dvasinio luomo narius nepatekti į naujojo pelagianizmo (tai – doktrina, neigianti gimtąją nuodėmę ir skelbianti, kad žmogus galįs pasiekti išganymą pats, be Dievo malonės) spąstus, nepripažįstant tos malonės, kuri sklinda iš krikščioniškojo sakramentų įvedimo. Reikia stengtis įveikti visus nepatogumus ir abejones, kurios kartais iškyla susidūrus su neįgaliaisiais žmonėmis, nežinant, kaip su jais elgtis mokant tikėjimo. Pasitelkus išmintį ir profesionalumą, pavyzdžiui, kurčnebylių kalbą, rengiant Pirmajai Komunijai ar netgi „išrandant“ naujus įrankius, katechizavimas įgalina gauti trokštamą malonės paramą. Taigi labai atsakingai reikia formuoti katechetus, kurie gebėtų palydėti neįgalius asmenis jų tikėjimo brandoje su savitu įnašu į Bažnyčios gyvenimą. Šventasis Tėvas reiškė viltį, kad ir patys neįgalūs asmenys galės tapti savo bendruomenių katechetais, ugdytojais, ypač remdamiesi savuoju liudijimu, ir veiksmingai perduoti tikėjimą kitiems.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija