Išdrįsti ateiti prie Viešpaties

Kun. Kęstutis Rugevičius Modesto PATAŠIAUS („Lietuvos rytas“) nuotrauka

1955 m. lapkričio 23 d. Lietuvoje buvo įteisinti abortai, ir iki šiol tūkstančiai šeimų yra paliestos kūdikio netekties skausmo. Kaip ir kiekvienais metais Šeimos centrai visoje Lietuvoje kvietė įsitraukti į Negimusio kūdikio dienos minėjimą parapijose ir malda bei konkrečia pagalba prisidėti prie gyvybės kultūros puoselėjimo, kūdikio netektį išgyvenančių arba dėl nėštumo abejojančių šeimų, moterų palaikymo. Lapkričio 23-iąją kviesta paminėti Negimusio kūdikio dieną malda bei konkrečia pagalba prisidedant prie gyvybės išsaugojimo.

Apie negimusio kūdikio netekties skausmą ir Bažnyčios poziciją kalbamės su Kauno Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo (Vytauto) bažnyčios rektoriumi lic. kun. Kęstučiu RUGEVIČIUMI.

Kunige, jūs jau daug metų dirbate sielovados darbą, klausote išpažinčių. Kaip būna išgyvenamas netekties skausmas, praradus kūdikį dėl aborto?

Kūdikio netektis pajuntama, ir ją gali išgyventi kiekvienas žmogus – skiriasi tik laikas, kada sureaguojama. Kai kada pačios moterys, padariusios vadinamąjį „išvalymą“, net netraktuoja to kaip nužudymo. Ir tik po kažkiek metų ar mėnesių patirtis joms vėl iškyla. Tai – gynybos mechanizmas, – kitaip moteris neištvertų, nepajėgtų gyventi kasdienio gyvenimo. Negalima teigti, jog šiais laikais nėra informacijos apie kūdikio vystymąsi pirmosiomis dienomis, bet šiandienėje informacijos jūroje žmonės tiesiog paklysta. Daug daugiau siūloma malonumų, gyventi neįsipareigojant. Tai suklaidina daugybę žmonių. Gajus ir kitas mitas, kad moters kūnas priklauso jai pačiai, ir ji ką nori, tą su juo daro. Iš tiesų intymumas, lytiškumas yra susijęs su Dievo slėpiniu. Tai yra gyvybės slėpinys, meilės slėpinys ir visuomet paslaptis. Turbūt stinga ugdymo, leidžiančio suvokti, kad intymus ryšys yra prisilietimas prie gyvybės ir atsakomybės. Labai dažnai taip negalvojama. Dabartinėje visuomenėje, kurioje lengvai manipuliuojama žmogumi, nėštumas dažnai prilyginamas nepatogumui, ligai ar nepageidaujamoms pasekmėms. Praktiškai dabar Lietuvoje yra labai daug moterų, kurios patyrė šią netektį ir nekalba apie tai, nešiojasi savo širdyje arba net nejaučia reikalo apie tai kalbėti.

Kaip po to sugrįžti į Bažnyčią, pas Jėzų? Moterims, pasirinkusioms abortą, neretai tai padaryti, atrodo, neįmanoma.

Susitaikymo sakramentas, vidinis gydymas – Bažnyčios siūloma pagalba. Svarbus gijimo žingsnis, kad moteris nustotų neigti, pripažintų skaudžią tiesą. Jėzus nesmerkia nė vieno, bet nori, kad įvardytume tiesą, jog buvo padarytas blogis, nusižengta, ir tai, kas vyksta, yra to blogio pasekmės. Dieviškas gailestingumas plūsta iš Viešpaties, ir toje gailestingumo versmėje, Sutaikymo sakramente, atsinaujinama: ten, kur buvo mirtis, trykšta gyvybė – ir dvasioje, ir kūne, ir sieloje. Bažnyčia aiškiai įvardija ir kviečia užmegzti nutrūkusį ryšį su kūdikiu, pavyzdžiui, duoti vardą, paprašyti atleidimo, atiduoti vaikelį Dievui. Amžinybėje moteris susitiks savo vaikelį. Šie žingsniai labai svarbūs: pasiūlymas uždegti žvakutę lankant artimųjų kapus ar malda bažnyčioje, kad būtų palaikomas gyvas ryšys, nes jis niekur nedingsta. Nepriklausomai nuo to, ar vaikelis buvo vienos dienos, ar kelių savaičių, mėnesių, jis yra motinos vaikas. Ir gijimo, sugrįžimo kelias yra būtinas absoliučiai kiekvienam. Tikrai galima pamatyti Dievo gailestingumo darbą žmoguje, kuris išdrįsta atsistoti tiesoje. Jis sužeistas, bet išdrįsta ateiti prie Viešpaties, kuris paima naštą ir visą neteisybę, kryžiaus. Vienijimasis su Jėzumi, atgailos kelias, manau, yra tikrasis kiekvieno iš mūsų išganymo kelias.

Ką daryti moterims, kurios sako: „Negaliu iš tų ašarų ir skausmo išeiti“. Ar kada nors šis skausmas praeis?

Gailestis ir gėla dėl vaiko yra natūralūs jausmai. Pažiūrėkite, kaip išgyvena motinos ir tėvai, netekę paaugusio vaiko. Atrodo, tarsi jiems viskas slysta iš rankų. Abortas yra tas pats skausmas, ta pati netektis, ta pati gėla, kaltė, ir reikia ašarų, kad išplautų ir išvalytų. Gėla turi būti išnešiota. Mes kiekvienas į šį pasaulį ateiname iš Dievo minties ir iš Dievo širdies. Ir susitikimas su Jėzumi gali pakeisti mūsų vertybes, savęs priėmimą.

Vyras ir moteris kartu pradeda gyvybę...

Bet vyrai labai retai apie tai užsimena. Jie tarsi viską perkelia ant moters pečių. Tie, kurie iš tikrųjų nori gyventi tiesoje, yra drąsūs, pripažįsta, prisiima pasekmes ir dalyvauja gijimo procese. Aš visuomet paskatinu moteris kviesti savo vyrus eiti vidinio gijimo keliu. Tai labai svarbu, nors, deja, vyrai rečiau prisiima atsakomybę už pradėtą gyvybę.

Kaip paliesti, kaip pakviesti vyrus? Labai norisi, kad moteriai netektų vienai įveikti netektį. Juk tai abiejų netektis.

Jeigu šeimoje yra dermė ir susiklausymas, maldoje galima viską atnešti Jėzui, pereiti gydymo procesą. Sunkiau tuomet, kai žmogus netiki arba ignoruoja netektį ar savo išgyvenimus. Tuomet labai sunku pasiekti žmogaus širdį, nesvarbu, ar tai vyras, ar moteris.

Neretai moterys sako: „Ne, man Dievas neatleis“. Kaip minėjote, dažnai moteris kankina save, niekina, jaučiasi neverta atleidimo...

Taip, tai yra išgyvenamas skausmas. Ji supranta, jog padaryta kaltė yra didžiulė. Todėl ir yra svarbu ateiti pas Jėzų, kad pažintume ir patirtume begalinę Jo meilę kiekvienam iš mūsų. Svarbu pažinti Jėzų ir su Juo susitikti, o ne tik svarstyti savyje. Žmogus, vien virdamas savyje, gali nerasti išeities. Tik žmogui išsėmus visas galimybes, Dievas pradeda veikti ir visuomet turi daugiau išeičių bei galimybių negu mes.

Kada kreipiasi moterys, patyrusios abortą, – po daug metų ar iš karto?

Labai įvairiai. Kai kada tyli, nešioja šitą skausmą keletą ar net keliasdešimt metų. Kartais jos negali to iškęsti ir kreipiasi gana greitai. Kiekvienos moters gijimo kelionė labai skiriasi. Bet visuomet verta ją pradėti, nes atidėliojimas nieko gero nežada, tik apsunkina.

Jau maždaug 10 metų minime Negimusio kūdikio dieną. Ar iš sielovadinės praktikos matote, jog kažkaip pasikeitė padėtis, padaugėjo besikreipiančiųjų pagalbos?

Kreipiasi vis daugiau ir daugiau. Kadangi vyksta daug įvairių susitikimų, konsultacijų, vidinio išgydymo programų, ši tema vis dažniau paliečiama ir iškeliama, pasiūlomas gijimo kelias. Tokiais atvejais ypač padeda liudijimas. Klausydamiesi liudijančio atsivertusio, išgijusio žmogaus, kiti labiau priima save. Žmogus nėra pajėgus vienas nešti tokį skausmą.

Dėkojame už pokalbį. Telaimina jus Dievas.

Kalbėjosi Jurgita Ščiukaitė ir Aušra Bačėnienė

Konsultacijos moterims (šeimoms) teikiamos Kauno arkivyskupijos Šeimos centre, tel. 8 37 32 11 22.

Kauno arkivyskupijos Šeimos centro informacija

© 2017 „XXI amžius“