Išdrįsti ateiti prie Viešpaties

Kun. Kęstutis Rugevičius Modesto PATAŠIAUS („Lietuvos rytas“) nuotrauka

1955 m. lapkričio 23 d. Lietuvoje buvo įteisinti abortai, ir iki šiol tūkstančiai šeimų yra paliestos kūdikio netekties skausmo. Kaip ir kiekvienais metais Šeimos centrai visoje Lietuvoje kvietė įsitraukti į Negimusio kūdikio dienos minėjimą parapijose ir malda bei konkrečia pagalba prisidėti prie gyvybės kultūros puoselėjimo, kūdikio netektį išgyvenančių arba dėl nėštumo abejojančių šeimų, moterų palaikymo. Lapkričio 23-iąją kviesta paminėti Negimusio kūdikio dieną malda bei konkrečia pagalba prisidedant prie gyvybės išsaugojimo.

Apie negimusio kūdikio netekties skausmą ir Bažnyčios poziciją kalbamės su Kauno Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo (Vytauto) bažnyčios rektoriumi lic. kun. Kęstučiu RUGEVIČIUMI.

Negimusių kūdikių dieną – maldos ir laimingas vaikų klegesys

Stasė Eitavičienė

Iš degančių žvakių kunigas ir vaikai sudėjo kryžių

Lapkričio 23-iąją, kai gamta apmirusi, mažai gyvybės, kai žmones veikia artėjančio Advento, o gal ir Kalėdų laukimo nuotaikos, minime Negimusių kūdikių dieną. 1955 m. lapkričio 23 d. Lietuvoje buvo įteisinti abortai, ir iki šiol teisės gyventi kasmet netenka tūkstančiai kūdikių.

„Pasaulio karas ir taika prasideda šeimoje“, – sakė Motina Teresė. Tas karas, kuriame nėra laimėjusiųjų, vyksta tada, kai atsisakoma priimti jau pradėtą kūdikį. Nukenčia visi: į Amžinybę iškeliaujantis vaikelis, jo tėvas, broliai ir seserys, o labiausiai – motina, kuri ne tik psichologiškai ir moraliai, bet ir fiziškai išgyvena šią netektį. Moteriai bandoma įteigti, kad pradėtas kūdikis dar nėra gyvybė, kad svarbesni yra kiti dalykai, dažniausiai materialiniai, kuriems gimęs kūdikis tiktai trukdys. Moteris pasiduoda, pamiršdama, kad tik kūdikis padaro ją tikrai laimingą.

Gyvybės pabaigos klausimai

Popiežius Pranciškus kviečia ieškoti išmintingų sprendimų

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas ragina globoti žmones iki jų gyvenimo pabaigos

Niekada neapleisti ligonio

Plataus dėmesio susilaukė popiežiaus Pranciškaus laiškas Vatikane surengtai konferencijai „Gyvenimo pabaigos klausimai“. Jame patvirtinamas Bažnyčios mokymas, kad jokio moralinio pateisinimo neturi vadinamoji eutanazija – valingas sunkaus ligonio gyvybės nutraukimas, kartais net padedant jam pačiam nusižudyti, kad nebereikėtų kęsti skausmo. Pripažinęs, kad bet kokiu atveju „gailestingas“ žudymas yra visiškai nesuderinamas su žmogaus orumu ir pagarba jo kūrėjui Dievui, Šventasis Tėvas priminė įvairiuose Bažnyčios dokumentuose išsakytą neigiamą požiūrį į „perdėtai atkaklų gydymą“ – neproporcingą terapijos priemonių naudojimą beviltiškoje situacijoje. Pabrėždamas paliatyvinės slaugos svarbą ir kategorišką reikalavimą niekada neapleisti ligonio, popiežius Pranciškus lapkričio 7 dienos laiške, adresuotame Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininkui, arkivyskupui Vinčensui Paljai (Vincenzo Paglia), nurodo, kad gydymas gali būti nutrauktas, jei pripažįstama mirties neišvengiamybė, o dirbtinis gyvybės palaikymas tik pratęsia nepagydomai sergančiojo kančias.