Negimusių kūdikių dieną – maldos ir laimingas vaikų klegesys

Stasė Eitavičienė

Iš degančių žvakių kunigas ir vaikai sudėjo kryžių

Gera su tėveliu bažnyčioje

Kaštonų mokyklos ketvirtokai po šv. Mišių su kunigu Ernestu

Lapkričio 23-iąją, kai gamta apmirusi, mažai gyvybės, kai žmones veikia artėjančio Advento, o gal ir Kalėdų laukimo nuotaikos, minime Negimusių kūdikių dieną. 1955 m. lapkričio 23 d. Lietuvoje buvo įteisinti abortai, ir iki šiol teisės gyventi kasmet netenka tūkstančiai kūdikių.

„Pasaulio karas ir taika prasideda šeimoje“, – sakė Motina Teresė. Tas karas, kuriame nėra laimėjusiųjų, vyksta tada, kai atsisakoma priimti jau pradėtą kūdikį. Nukenčia visi: į Amžinybę iškeliaujantis vaikelis, jo tėvas, broliai ir seserys, o labiausiai – motina, kuri ne tik psichologiškai ir moraliai, bet ir fiziškai išgyvena šią netektį. Moteriai bandoma įteigti, kad pradėtas kūdikis dar nėra gyvybė, kad svarbesni yra kiti dalykai, dažniausiai materialiniai, kuriems gimęs kūdikis tiktai trukdys. Moteris pasiduoda, pamiršdama, kad tik kūdikis padaro ją tikrai laimingą.

Norėdama atkreipti visuomenės dėmesį į šią skaudžią problemą, Bažnyčia kaip ir kasmet lapkričio 23 dieną kvietė visus vienytis maldoje už žmones, netekusius kūdikių, neišgyvenusius vaikelius ir fizinio bei dvasinio išgydymo reikalingas šeimas.

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje pamaldos prasidėjo rimties ir susikaupimo valanda – Švč. Sakramento adoracija, kuriai vadovavo kun. Ernestas Želvys. „Dieve Tėve, garbiname Tave ir dėkojame už besąlygišką ir gailestingą Tavo meilę. Būdami Tavo akivaizdoje prašome, – pažvelk tėviškos meilės akimis į mūsų šeimas, netekusias savo kūdikių, ir išgydyk jų sužeistas širdis. Pasigailėk visų tėvų, kurie pasirinko abortą ir nepriėmė Tavo siųstų vaikų. Savo gailestinga meile gydyk jų sielos žaizdas“, – meldėsi kunigas, klūpodamas priešais Švč. Sakramentą. O pačiame bažnyčios centre buvo tuščias vaiko vežimėlis, uždengtas violetine skraiste, didelis žaislinis meškinas, žydinčių saulėgrąžų žiedai ir degančios žvakės...

Prieš šv. Mišias į bažnyčią pradėjo rinktis Kaštonų pagrindinės mokyklos mokiniai kartu su mokytoja Daiva Armaliene. Su tėveliais atėjo keletas miesto mažylių. Bažnyčia juos pasitiko žvakių šviesoje su ant nedidelių kilimėlių padėtais žaislais, kviečiančiais pažaisti, balionais, į kuriuos tiesėsi laimingos vaikų rankos. Kunigo pakviesti, vaikai iš degančių žvakių šalia tuščio vežimėlio rūpestingai dėliojo kryžiaus ženklą, o jų veideliuose buvo matyti nevaikiška rimtis ir susikaupimas.

„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė“ (Mk.10, 13–16), – skelbė šio vakaro Evangelija. „Kaip gera bažnyčioje matyti laimingus vaikus. Juk šiandien susirinkome ne tik pasimelsti už negimusius kūdikius, bet ir padėkoti Dievui už mums dovanotus vaikus, auginančius mūsų meilę ir rūpestingumą. Galime padėkoti ir savo tėvams – juk mūsų galėjo ir nebūti, bet mes esame, dirbame, kuriame, mylime vien todėl, kad mūsų tėvai leido mums gimti“, – pamoksle kalbėjo kunigas Ernestas.

Kun. E. Želvį, kuris jaunuosius kaštoniečius moko tikybos, pažįstantys vaikai pasiprašė leisti jiems padainuoti, ir linksma dainele padėkoti savo tėveliams ir mokytojai už meilę ir rūpestingumą. Dainelė gal ir nebuvo profesionaliai atlikta, bet tikrai su meile ir labai nuoširdžiai. Įsidrąsinę keletas mažesnių vaikų jau žaidė ant patiestų kilimėlių. Pralinksmėjo ir vyresnių, galbūt išgyvenusių netektį ar tradiciškai įpratusių labai rimtai ir liūdnai melstis parapijiečių veidai.

„Dieve Tėve, padėk sutuoktiniams taip mylėti vienas kitą, kad Tavo, Viešpatie, jiems dovanoti vaikai visada teiktų džiaugsmą ir pasitikėjimą. Mokyk mus mylėti kiekvieną žmogų, o ypač padrąsinti ir globoti tuos, kurie abejoja, ar verta gimdyti vaikus. Padėk kūdikio netektį išgyvenusioms moterims susitaikyti su Tavimi, kitais ir savimi“, – jungėmės visi į bendruomeninę maldą.

„Nusikaltusio žmogaus Dievas neatstumia, o siunčia savo vienatinį Sūnų, kad šis, priėmęs žmogišką prigimtį, savo kančia ir mirtimi sutaikintų mus su Dievu, o garbingu prisikėlimu užtikrintų mums amžinąjį gyvenimą“, – sakė kun. E. Želvys, laimindamas susirinkusius. Kartu su suaugusiais prie kunigo ėjo susikaupę ir surimtėję vaikai, ką tik linksmai žaidę bažnyčioje.

Autorės nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“