Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos, arba Ką iš tikrųjų slepia seksualinės revoliucijos atgimimas

Lina RAGINYTĖ

Prof. Vytautas Radžvilas ir Vytautas Sinica Autorės nuotrauka

Jeigu vieną dieną pradėčiau garsiai įrodinėti, kad aš nesu Raginytė, o esu paskutinioji Egipto faraonė Kleopatra, mane labai tvarkingai „supakuotų“ ir nugabentų į specializuotą gydymo įstaigą. Ten būtų stengiamasi sugrąžinti mane į realybę arba izoliuoti. Bet jeigu vieną dieną aš pradėčiau šaukti, kad aš, gimusi Raginyte (moterimi), visa savo esybe jaučiuosi Raginiu (vyru), tuoj pat tautos akyse tapčiau vargše auka, kurios kliedesius (lyties keitimo operacija, hormonų terapijos ir t. t.) valstybei skubiai reikia įgyvendinti... Jaučiate skirtumą? O kodėl jis toks yra? Kam naudinga žmonijai kasdien kimšti mintis apie tai, kad gal tu esi ne tu? Skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 2 proc. homoseksualių žmonių, tačiau kai kurių suinteresuotų struktūrų dėka per paskutinius metus, kai intensyviai pradėta skelbti esą ujamųjų homoseksualų propaganda, skaičiuojama jau 27 proc. pradėjusių abejoti savo lytiškumu. Toks „demokratiškas“ visapusiškas „nutapatinimas“ ir „nulytinimas“ stipriai jaučiamas ir Lietuvoje, nes jau ne pirmus metus vyksta politinė ir informacinė kova dėl šeimos sampratos. Normaliai žiūrint, net nekyla abejonių, kad vyro ir moters santuoka yra geriausias ir siektinas šeimos modelis, kurį turėtų palaikyti ir skatinti valstybė. Deja, net ir mūsų valstybės galvos mąsto kitaip. O gal yra priverstos taip mąstyti? Ir kur yra šio sąmokslo prieš žmoniją ištakos?

Jau rašėme, kad sausio 6-ąją Dūkšto parapijoje vyko Šeimadienis. Miestelio bibliotekininkės Nijolė ir Elvyra priėmė ne tik gausų būrį Šeimadienio dalyvių, tačiau kartu su klebonu kun. Sigitu Grigu organizavo susitikimą su prof. Vytautu Radžvilu ir Vilniaus universiteto doktorantu Vytautu Sinica, kurie pristatė ne tik Lietuvoje besitęsiančios kovos dėl šeimos sampratos ištakas, bet ir sukrečiančią bei visą „žinojimą“ apverčiančią Paulo Kengoro (Paul Kengor) knygą „Išardymas (nuo komunistų iki progresyvistų-kairiųjų – karas prieš santuokas ir šeimą)“, kurios išleidimu pasirūpino Valstybingumo studijų centras.

Kas bendro tarp Šeimos ir knygos? Kodėl apskritai apie tai reikia kalbėti čia, Ignalinos krašte, Lietuvoje, pasaulyje? Knyga „Išardymas“ – apie komunizmo karą prieš santuoką ir šeimą. „2008 metais buvo pabandyta priimti Šeimos koncepciją. Nuo tada prasidėjo ginčas. Vieni pasisakė už tradicinę, o kiti – už liberalią šeimą (kas su kuo nori ir kaip nori). To ginčo fone svarbi dalis – seksualinių mažumų judėjimas. Vienas iš labiausiai matomų šou – Vilniuje vykusios Pride eitynės. Lietuviškai skambėtų – Pasididžiavimo, Išdidumo eitynės (įdomu, kuo jau čia didžiuotis – aut.). Jos organizuotos siekiant, kad vienalytės poros būtų pripažintos. Ir nors per 90 proc. žmonių nepritaria tai naujai politikai, tačiau žiniasklaida ir visokie „ekspertai“ nuolat akcentuoja priešingai. Po paskutiniųjų eitynių „Vilniaus forumo“ vienijami mokslininkai, profesoriai, studentai ir kiti veikėjai surašė viešą laišką, kuriame aiškiai išdėstė viso šio mechanizmo esmę. Šitos naujos šeimos sampratos nėra nei vakarietiškos, nei liberalios, nei europietiškos, nei pažangios. Šitos idėjos yra komunistinės. Vienas iš komunizmo tikslų – sunaikinti buržuazinę atlieką – šeimą. Ir didysis nesusipratimas Lietuvoje tas, kad dauguma sovietmečiu gyvenusių žmonių prisiminimuose jokių seksualinių mažumų ir jų reikalavimų neprisimena, jų net nebuvo ir viskas buvo nuostabiai gražu, vyrų ir moterų šeima. Esmė ta, kad, kai Leninas XX amžiaus pradžioje organizavo revoliuciją Rusijoje, jis bandė teorines Markso idėjas įgyvendinti visa jėga. Sankt Peterburge tuo metu vyko seksualinių mažumų eitynės, buvo panaikintos santuokos ir net įteisinta nuostata, kad kiekviena komjaunuolė turi atsiduoti komjaunuoliui, jeigu jis to prašo ir t. t. Kitaip tariant, visais būdais buvo skatinama paleistuvystė visuomenėje. Pasekmės buvo siaubingos. Neprireikė net 10 metų, kai visuomenėje prasidėjo visiškas pakrikimas, atsirado begalės nesantuokinių ir niekam nereikalingų vaikų. Ir jau Stalinas peršoko prie labai griežtos šeimos tradicijos, tačiau komunizmo idealas išliko. Ir nors ta idėja nepasiteisino, kažkodėl ji atgimė vėl...“ – pasakoja V. Sinica.

Teigiama, kad žiniasklaida – ketvirtoji valdžia. Būtent ji gali pakreipti situacijas taip, kaip reikia, o ne taip, kaip yra, ir formuoti esą visuomenės nuomonę. Viskas priklauso nuo žurnalistų (ne)priklausomybės vienam ar kitam politiniam vienetui. Tačiau žmogus yra apdovanotas protu, įrankiu, kuris turėtų padėti jam atskirti melą nuo tiesos ir neleistų būti stumdomu avinu.

„Ypač internetinėje žiniasklaidoje puolama tradicinė šeima. Nesuvokiamais srautais plinta straipsniai su tam tikra potekste, mintimi, paveikiančia sąmonę. Ir tai kur kas daugiau nei tradicinės šeimos ir moralinių vertybių sunaikinimo klausimas. Jeigu kas nors vyksta ir dideliu mastu (kalbu apie propagandines kampanijas), tam yra labai rimta priežastis. Jeigu į kažkokias homoseksualų eitynes Vilniuje ateina vos kelios dešimtys žmonių, tačiau sulekia šimtai aukšto rango Europos politikų, tai tikrai priežastis yra. Mąstymo atramos taškas – ką tai reiškia? Ir jei tai vyksta, kam tai naudinga? Politikoje nieko nebūna be priežasties. Jeigu kažkam trukdo šeima, vadinasi, reikia išsiaiškinti, kam ir kodėl. Štai kodėl šis klausimas yra ne tik moralinis, bet ir politinis. Vienas iš mūsų visuomenės skiriamųjų bruožų, deja, yra apolitiški, kitaip tariant, visiškai niekuo nesidomintys žmonės. Atsiriboti nuo politikos galima lygiai taip pat, kaip gyventi nekvėpuojant. Mes kiekviename žingsnyje susieti su politika, nors ir nenorime ja domėtis. Kita vertus, kuo mažiau besidominčių politika, tuo kažkam lengviau sutvarkyti savo „reikaliukus“. Štai kodėl stengiamasi jau kone 30 metų mus „nupolitinti“, nes vyksta kultūrinis karas. Jo esmė – pastangos valdyti žmones. Šitame pasaulyje galioja geležinis principas: kas valdo sąmonę, tas valdo tikrovę. Esmė – tai, ką matote tikrovėje, kažkieno sąmonėje užgimusi idėja. Kiekvieną dieną mums žiniasklaidoje meluojama ir tie, kurie abejoja vienalyčių santuokų reikšmingumu ir nauda, lyties keitimo svarba ir lengvumu, yra vadinami sovietinėmis atgyvenomis, tamsuoliais, atsilikėliais, prorusiškais.

Tie tariamai vakarietiški dalykai, kurie 1968 metais Vakarų Europoje ir JAV pradėjo įsibėgėti ir vadinosi seksualine revoliucija, pirmiausia įvyko Rusijoje. Šias idėjas ir šeimos pertvarkymo programas, kurias pirmasis pradėjo realizuoti draugas Leninas, dabar grąžina mums atgal, tik jau naujame, gražiame vakarietiškame įpakavime, teigdami, kad tai yra pažangus, modernus, vakarietiškas „produktas“. Kaip mes to nesuprantame? Taip galėjo nutikti todėl, kad mes gyvenome jau toje Sovietų Sąjungoje, kurioje, kaip teigiama, seksualinių revoliucijų nebuvo ir apskritai „nebuvo jokio sekso“. Štai kas subtiliai nutylima. Nutylima ir tai, kad to sekso buvo nežmoniškai daug. Tiek per daug, kad net Markso komunistinėms idėjoms fanatiškai ištikima sovietų vadovybė buvo priversta šitą eksperimentą nutraukti, nes atsirado milijonai beglobių vaikų, absoliutūs venerinių ligų rekordai. Maskva užtvindyta benkartų, kurie darė gėdą proletariato valstybei pasaulio akyse. Ką su jais darydavo? Juos reguliariai rinkdavo kaip valkatas, saujelė laimingųjų patekdavo į vaikų globos namus, kitus išveždavo už miesto ir grioviuose sušaudydavo. Štai dėl tų priežasčių Stalinas šitą seksualinę revoliuciją nutraukė, tačiau kylanti iš Markso doktrinos idėja tuo metu Vakarų Europoje buvusiai milžiniškai komunistų partijai visai netrukdė. Priešingai. Šita idėja niekada nebuvo mirusi.

Tačiau kodėl dabar ji vėl su didžiuliu pajėgumu atgimsta ir veržiasi į kiekvieną pasaulio kampelį. Niekas neatsitinka be priežasties. Šitos idėjos atgimė todėl, kad susidarė sąlygos padaryti pasakišką pinigą... Kaip sakoma, nieko asmeniška. Kažkam tai – tik verslas“, – teigia prof. V. Radžvilas.

Pagrindinis prigimtinės šeimos trūkumas – vaikai čia atsiranda neleistinai pigiai. Verslininkai suprato, kad juos (vaikus) į pasaulį galima paleisti daug pelningesniu būdu – reprodukcinėmis technologijomis. Jau šiandien reprodukcinių technologijų pramonė yra milžiniška industrija, kurioje sukasi kosminės sumos. Tai – viena pavojingiausių ir pelningiausių verslo šakų. Jau šiandien iš dviejų moterų arba iš dviejų vyrų ląstelių įmanoma išauginti naują gyvybę, turinčią jų abiejų genus. Ir tai – kažkam tik verslas. Apie jokias vertybes ir moralę niekas net negalvoja. Kas bus toliau? Ar pasiduosime šiai propagandai, ar kovosime už prigimtinės šeimos vertybes, išlikimą?

Tie, kurie nėra abejingi ir nori suvokti tiesioginį ryšį tarp marksizmo, komunizmo ir šių dienų karo prieš vyro ir moters santuoka pagrįstą šeimos modelį, siūlyčiau išdrįsti atverti knygą „Išardymas“.

© 2018 „XXI amžius“