Motinystė kalėjime

Popiežius Pranciškus susitiko su kalinčiomis Čilės moterimis

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus laimina kūdikio besilaukiančią kalinę

Veiksmingas sielovados prioritetas

Kalbėdamas tradiciniame susitikime su žurnalistais, lėktuvu grįždamas į Romą iš pastarosios apaštalinės kelionės į Lotynų Ameriką, popiežius Pranciškus pripažino, kad daugiausia jam emocijų sukėlė apsilankymas Čilės sostinės Santjago moterų kalėjime. „Aš visada jautriai reaguoju į kalinių likimą ir visada klausiu: kodėl jie, o ne aš? – aiškino Šventasis Tėvas. – Tačiau matymas tų kalinčių moterų, jų kūrybingumo, gebėjimo pakeisti savo gyvenimą, grįžti į visuomenę remiantis Evangelijos galia, mane tikrai sujaudino“. Sausio 16 dieną vykusiame susitikime su Santjago centrinio San Choakino (San Joaquin) moterų kalėjimo įnamėmis, administracija, kapelionais, sielovadoje tarnaujančiomis seserimis vienuolėmis ir savanoriais, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad laisvės netekimas nereiškia žmogiškojo orumo, svajonių ir vilties praradimą. Jis priminė Jėzaus mokymą, kad kalintys žmonės yra „vieni iš mažiausių brolių ir seserų“ (plg Mt 25, 41), o jiems suteikta pagalba bus pirmiausia įvertinta laikų pabaigoje vykstančiame Paskutiniajame teisme.

Pataisos namų lankymas, skleidžiant krikščioniškąją gailestingumo ir užuojautos doktriną, yra vienas iš prioritetų jau beveik penkerius metus trunkančiame dabartinio Šventojo Tėvo pontifikate. Praėjus vos dviems savaitėms po išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą, popiežius Pranciškus 2013 metų kovą aplankė Romos jaunimo kalėjimą ir Didžiojo ketvirtadienio apeigose mazgojo kojas dvylikai įnamių, tarp kurių buvo moterų ir musulmonų. Dažnoje pastoracinėje kelionėje nuvykdamas į vietines kalinimo įstaigas, netgi apsikeisdamas laiškais su kaliniais, jis pabrėžia būtinumą gerinti dažnai perpildytuose kalėjimuose būnančių įnamių gyvenimo sąlygas, rūpintis jų sielovada ir švietimu, siekti, kad toks ugdymas ir profesinis lavinimas parengtų juos prasmingam integravimuisi į visuomenę bausmę atlikus ir atgavus laisvę. Galima pripažinti, kad į šiuos popiežiaus Pranciškaus paraginimus gana sparčiai ir realiai atsiliepiama, tai patvirtina oficialūs valstybės pareigūnų sprendimai. Dėl to Šventojo Tėvo atvykimo kaliniai labai laukia ir rūpestingai rengiasi jų gyvenimui reikšmingam įvykiui.

Pirmąją vizito Čilėje dieną popiežiaus Pranciškaus aplankytas Santjago moterų kalėjimas buvo statytas daugiau kaip prieš 150 metų. Jis buvo apskaičiuotas 850 kalinių, tačiau dabar, visais atžvilgiais atnaujinimo reikalaujančioje įstaigoje, bausmę atlieka beveik 1500 moterų, nuteistų už įvairius nusikaltimus nuo vagysčių ir prekybos narkotikais iki žmogžudysčių ir kitų sunkių nusikaltimų. Kai kurios kalinės čia gyvena su kūdikiais (dalis jų gimsta netgi kalėjime), tačiau pagal esamą tvarką, vaikui sukakus dvejiems ar trejiems metams, jis privalo būti perkeliamas į šeimą laisvėje arba atiduodamas į valstybinę globą. Kadangi ten sąlygos yra sudėtingos ir vaikui reikalingas motinos artumas, kalinės reikalauja, kad jų atžalos liktų su jomis ilgesnį laiką. Jos rado Šventojo Tėvo užtarimą ir jau kitą dieną po jo apsilankymo Čilės kalėjimų sistemos vadovybė pranešė, kad yra pasirengusi svarstyti, kaip vaikai su savo motinomis galėtų toliau gyventi kartu.

Atgaila ir Dievo švelnumas

Beveik valandą trukęs Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas San Choakino kalėjime vyko dalyvaujant kadenciją baigiančiai Čilės prezidentei Mišelei Bašlė (Michelle Bachelet). Į gražiai papuoštą kalėjimo sporto salę susirinkus keliems šimtams Šventąjį Tėvą entuziastingai sveikinusių kalinių, jų atstovė Džaneta Surita (Janeth Zurita) visų vardu paprašė atleidimo už padarytus nusikaltimus ir jų atneštą žalą. „Mes žinome, kad atgailaujant Dievas atleidžia, bet prašome ir visuomenės atleidimo“, – sakė jaunatviškai atrodanti kalinė. Ji padėkojo popiežiui Pranciškui už nuolatinį rūpinimąsi kalėjime atsidūrusiais asmenimis, už tai, kad jis nuolat mintyse turi ir jų vaikus, tuos, kurie daugiausiai kenčia dėl motimų klaidų ir, nors būdami visiškai nekalti, faktiškai irgi savo išgyvenimu patiria kalėjimo bausmę. Džaneta pripažino, kad nusikaltimus padariusios ir už tai nuteistos moterys nusikalsta ir prieš savo vaikus, pasmerkdamos juos skausmingai vaikystei, pagiežai, o neretai ėjimui tuo pačiu keliu į nusikalstamumą.

Kalinių atstovė pozityviai nurodė, kad daugelis San Choakino pataisos namų gyventojų patiria ir Dievo švelnumą bei gailestingumą kunigų kapelionų, seserų vienuolių ir pasiaukojančių savanorių globos ir dvasinės pagalbos dėka. „Mes čia atradome Dievo viltį, kuri dabar gyvena mūsų širdyse ir įgalina tikėtis, kad šis sunkus gyvenimo išbandymo tarpsnis netrukus bus užbaigtas“, – sakė kalinė Džaneta. Už rūpinimąsi kaliniais, kaip „vargingiausiais iš vargingiausių“, Šventajam Tėvui dėkojo ir susitikime kalbėjusi šiuose pataisos namuose tarnaujanti Gerojo Ganytojo kongregacijos narė sesuo Nelė Leon (Nelly Leon). Ji papasakojo apie sielovadines pastangas ugdant moteris kalines, apie tai, kad nuoširdus ir džiaugsmingas pasirengimas popiežiaus Pranciškaus vizitui buvo išgyventas kaip antrasis Adventas.

Atsiliepdamas į pasisakymus ir dėkodamas kalinei Džanetai už drąsą viešai prašyti atleidimo, popiežius Pranciškus aiškino, jog kiekviena gyvenimo diena yra kvietimas pasikeisti, prisipažinti suklydus ir viską pradėti iš naujo. Jis priminė evangelinį pasakojimą, kaip, nutvėrus svetimaujančią moterį, bendruomenė norėjo ją užmušti akmenimis. Bet Jėzus kreipėsi į kaltintojus: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“, o išgelbėtai moteriškei aiškiai pasakė: „Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk“ (Plg Jn 8, 7–11). Viešpats šiais išmintingais patarimais kviečia mus vengti požiūrio, kuris dalina tikrovę tik į gėrį ir blogį. Jis ragina pripažinti kiekvieno žmogiškąjį silpnumą, ribotumą, nuodėmingumą ir atgailoje ryžtingai žengti į priekį. Priminęs, kad atvykusį į kalėjimą pasveikino kūdikius ant rankų laikančios kalinės motinos, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad motinystė jokiomis sąlygomis, net ir atliekant bausmę, negali būti problema, nes ji yra viena iš nuostabiausių dovanų, kurią gali gauti moteris. Žinoma, motinystė kalinėms yra rimtas iššūkis, tačiau rūpintis vaikais jos turi teisę, kadangi tai – ne tik jų, bet visos visuomenės ateitis, ir tam reikia sudaryti visas įmanomas sąlygas.

Pakilti naujam gyvenimui

„Džaneta buvo teisi, sakydama, kad laisvės netektis nereiškia svajonių ir vilčių praradimo“, – pripažino popiežius Pranciškus. Pabrėžęs, kad įkalinimas ir žmogiškojo orumo praradimas yra skirtingi dalykai, jis kvietė atmesti populiarią nuomonę, jog atsidūrus kalėjime nieko negalima pakeisti, net neverta nieko daryti. „Ne, brangios seserys! Kai kuriuos dalykus galima pakeisti ir visos pastangos kurti geresnę ateitį, net jei kartais atrodo, jog visiškai išsekome, galiausiai duoda vaisių ir atlygina, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Šiandien laisvės praradimas nėra galutinis žodis: reikia žvelgti į ateitį, judėti į priekį, ypač dėl vaikų, kurie primena, kad negalima likti praeityje, kad reikia prasmingai laukti tos dienos, kai bus galima sugrįžti į visuomenę“. Pabrėždamas, kaip yra svarbu pasitikėti Viešpaties, kurio veikimo galimybės neribotos, pagalba, popiežius Pranciškus priminė evangelinį pasakojimą, kaip Jėzus prikėlė iš mirties sinagogos vyresniojo dukterį (Plg Mk 5, 35–43), nepaisydamas kitų reikšto nepasitikėjimo dėl šių pastangų.

Jėzus yra pasirengęs įžengti į kiekvieno mūsų namus, paimti už rankos ir tarti: „Kelkis!“ Yra nuostabu, kad daug krikščionių ir geros valios žmonių eina į, atrodytų, beviltiškas vietas, net ir į kalėjimus, ir pakelia ten esančius naujam gyvenimui. Taip aiškindamas Šventasis Tėvas kreipėsi į susirinkime dalyvavusius pastoracijoss darbuotojus, savanorius, kalėjimo personalą, pripažindamas jų darbo sudėtingumą ir subtilumą, lankstumo ir atsidavimo poreikį. Tai turi būti visuotinai įvertinta. Jis nurodė, jog viešoji tvarka neturi apsiriboti griežtomis saugumo priemonėmis, bet reikia sutelkti dėmesį į nusikalstamumo prevenciją, žinant, jog kelią į nusižengimus atveria skurdas, oraus darbo ir ugdymo stoka, bendruomenės abejingumas žmogiškųjų problemų, tragiškų išgyvenimų akivaizdoje. Linkėdamas, kad šioje srityje būtų keliamos naujos praktinės iniciatyvos ir kad kalėjimo bausmė sąlygotų pozityvią asmenybės brandą, vykdant pastoracinę globą, profesinį rengimą, prasmingą darbą ir laisvalaikio praleidimą, popiežius Pranciškus meldė Dievo Motinos, visų mūsų Motinos, užtarimo ir globos, kad jos apkabinti visi jaustumėmės saugūs. Tai patvirtindamas Šventasis Tėvas jam įteiktą gražią gėlių puokštę pagarbiai padėjo prie į salę atnešto Mergelės Marijos atvaizdo.

© 2018 „XXI amžius“