Veiklūs šviesuoliai tikina, kad senatvė – vertingiausias amžiaus tarpsnis

Daiva Červokienė

Veiklios ilgaamzystės akademijos nariai ant Lietuvos Medicinos bibliotekos, kurioje renkasi kartą per mėnesį, laiptų. Antroji iš kairės – gydytoja gerontologė dr. Birutė Gaigalienė, penktoji iš dešinės – akademijos prezidentė, hab. dr. Aldona Bartusevičienė, dešinėje – jos pavaduotojas dr. Bronius Irenijus Rožinskas

Veiklios ilgaamzystės akademijos prezidentė, hab. dr. Aldona Bartusevičienė ir jos pavaduotojas dr. Bronius Irenijus Rožinskas (pirmoje eilėje stovi) visada turi daug svarstytinų klausimų

Veiklios ilgaamzystės akademijos narė gydytoja gerontologė dr. Birutė Gaigalienė bičiuliams skaito paskaitą

Vieni vos sulaukę pensinio amžiaus pasitraukia iš aktyvaus visuomenės gyvenimo ir skundžiasi ligomis, negalavimais, o kiti dirba kaip dirbę ar randa kitos veiklos tarsi nejausdami amžiaus. Kas lemia tą žmogaus gebėjimą ir norą darbuotis nejaučiant metų naštos? Apie tai kalbėjomės su Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijos aktyvistais. Juos atrasti nesunku – kartą per mėnesį būrys brandaus amžiaus mokslininkų,  žymių specialistų renkasi į šios visuomeninės organizacijos susirinkimus Lietuvos Medicinos bibliotekoje.

Ruošia almanachą ir konferenciją

Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijos (LVIA) nariai renkasi paskutinį mėnesio penktadienį. Visuose susitikimuose vieni kitiems pasakoja, kas kur buvę, ką nuveikę, jei kuris švenčia jubiliejų, pasveikina. Jeigu kas dalyvavo kokioje nors konferencijoje, trumpai visiems referuoja, ką girdėjo naujo. Akademijos sekretoriui gydytojui radiologui, biomedicinos mokslų daktarui, daugiau kaip 50 straipsnių, kelių mokymo priemonių, racionalizacinių pasiūlymų autoriui Broniui Irenijui Rožinskui pavesta supažindinti su mokslo naujienomis – jis turi kompiuterį ir internetą, domisi tuo ir mielai dalinasi su visais.

Kartais Veiklios ilgaamžystės akademijos prezidiumo nariai kviečia į savo posėdžius lektorius, bet dauguma jų prašo sumokėti už paskaitą ar bent atvykimą, o akademijos „iždas“ pustuštis, kiek susideda nario mokesčio (kiekvienas po 10 litų), tiek ir turi. Tų lektorių nelabai reikia – visų akademijos narių darbo patirtis įdomi, visi turi ką kitiems pasakyti, todėl patys ir kalba, dalinasi savo patirtimi. Neretai per posėdžius senjorai ir mankštą galvai ar stuburai padaro.

Pernai akademijos aktyvistai sumanė parengti almanachą apie organizacijos narius ir jų veiklą – beveik visų biografijas jau ir surinko, tik kelių trūksta. Šiemet ruošiasi surengti ir mokslinę konferenciją ilgaamžystės, sveikos mitybos ir gyvensenos klausimais, įsitikinę, kad tautiečiams tai labai svarbu, o visi akademijos nariai šiais klausimais turi ką pasakyti, kiekvieno jų patirtis yra vertinga.

Kas lemia veiklų amžių?

„Pirmiausia gera nuotaika, optimizmas, pasitikėjimas rytojumi. Žmogus turi nepiktnaudžiauti alkoholiu, rūkymu, valgyti daugiau daržovių, vaisių, nebūti piktas. Svarbu teisinga mityba ir kuo mažiau cheminių vaistų, daug padėti gali vaistiniai augalai, kitos alternatyvios medicinos priemonės“, – sakė akademijos prezidentė, habilituota medicinos mokslų daktarė Aldona Bartusevičienė.

„Daug lemia genai. Jei tavo giminėje buvo daug ilgaamžių, turi didesnę tikimybę sulaukti ilgo veiklaus amžiaus. Jeigu tėvai mirė nuo vėžinių ligų iki 50 metų, didelė tikimybė, kad ir tau tai gresia“, – neabejojo profesorė Liudvika Laima Griciūtė.

„Paveldėjimas turi reikšmės, bet svarbiausia – fizinė ir protinė veikla, racionali mityba, pozityvus mąstymas. Jeigu kai kurių cheminių vaistų nepakeisi natūraliais, masažais, vandens, ir kitomis sanatorijų procedūromis, maža tikimybė sulaukti veiklios senatvės“, – sakė Bronius Irenijus Rožinskas, per savo 76-ąjį gimtadienį akademijos posėdyje skaitęs pranešimą apie mokslo naujienas.

„Svarbiausia – tinkama mityba ir judėjimas. Judėjimas – gyvenimas, sėdėjimas ir gulėjimas – mirtis. Kai judame, teka limfa, gyvybinė energija, ląstelės maitinasi ir valosi. Greitai bėgti brandaus amžiaus žmogus jau negali, o ristele ar greitai eiti – puiku bet kokio amžiaus žmonėms“, – sakė  chemijos mokslų daktarė, beje, ir Lietuvos vegetarų sąjungos vadovė Ksavera Vaištarienė pastebėdama, kad sulaukusi 80 metų jaučiasi ne prasčiau kaip keturiasdešimtmetė. Tada ją užklupo sunkios ligos, badavimu ir vegetarizmu jas įveikė ir nuo tol aktyviai propaguoja šias idėjas.

Dvasingos nuostatos

„Žmogus turi būti labai geranoriškas, gyventi kitiems,  nebūti egoistas. Negalima būti pavydžiam, daryti blogo. Pavydas – savęs žudymas. Negalima laikyti pykčio – jis labai blogina žmogaus gyvenimą, graužia jį. Neužkraukime kitiems savo bėdų, stenkimės būti geros nuotaikos. Jei žmogus labai bėdoja, kad yra nelaimingas, pirmiausia pagalvoji, ar jis kalba tiesą. Gyvenime turėjau daug išgyvenimų, bėdų, kurių kolegos nė nežinojo. Stengiuosi būti geranoriška optimistė. Pesimizmas – labai blogai. Labai svarbu ir nepersivalgyti, neišsimiegoti nėra taip reikšminga – tam dažnai pritrūksta laiko“, – tęsė dr. A. Bartusevičienė, kitąmet minėsianti 90-metį. Pasak jos, amžius neparodo žmogaus galimybių – vienas jaunuolis yra  senas, kitas ir garbaus amžiaus jaučiasi jaunas. Habilituota daktarė teigia nejaučianti savo amžiaus.

Išėjusi į rentą, dirbo savanore VU Medicinos fakulteto Radiologijos centre: skaitė paskaitas gydytojams ir rezidentams, nemokamai konsultavo iš visos respublikos atvažiuojančius ligonius plaučių, inkstų, kaulų ligų klausimais. 2011 metais išleido keturioliktą knygą apie inkstų ligų spindulinę diagnostiką, šiemet su gydytoja, medicinos mokslų daktare Jūrate Dementavičiene tikisi išleisti knygą apie stuburo ligų diagnostiką. Rašo mokslinius straipsnius apie retomis ligomis sergančių ligonių gydymą ir jų vėlesnį gyvenimą, skaito pranešimus mokslinėse draugijose – 60 metų radiologijos patirtis leidžia daug ką stebėti ilgus metus ir apibendrinti.

„Anksčiau darbui skirdavau daugiau nei 8 darbo valandas kasdien, dabar dirbu mažiau, bet kasdien skaitau ar rašau, tvarkau kokius nors reikalus“, – pasakojo prof. L. L. Griciūtė.

Dr. K. Vaištarienė pastebėjo, kad skaitydama paskaitas, konsultuodama žmones ji nesidomi, ar jai sumokės ar ne – turi žinių, patirties, kuriomis gali dalintis, ir tai daro, atlygis jai nėra svarbu.

„Jeigu kūną pajėgų palaiko mankšta, tai pastovus darbas (kaip smegenų gimnastika) – protinį darbingumą. Darbas, skaitymas, domėjimasis savo srities naujovėmis mankština smegenis. Pernai parašiau mokslinį straipsnį ruošiamai knygai apie plaučių vėžio kancerogeninį žymenį – nuo ko ir kaip vystosi piktybinis navikas plaučiuose bei populiaresnį straipsnį šia tema medikams skirtam žurnalui, straipsnį rengiamai knygai apie Lietuvos medikus, recenziją lietuvio kanadiečio knygai apie Vilnių“, – pasakojo prof. L. L. Griciūtė.

Savo darbingumui ir gyvybingumui palaikyti ji, regis, nesiima nieko ypatingo. Kas rytą daro 15 minučių mankštą, nevartoja ir visą gyvenimą nevartojo stipraus alkoholio, tik tam tikromis progomis išgerdavo vyno, niekada nerūkė, nemėgo riebių produktų, maitinosi įprastu lietuvišku maistu, stengėsi nepersivalgyti, geria kavą. Jai teko laimė visą amžių dirbti tai, kas patinka.

Jau tris infarktus įveikęs B. I. Rožinskas sako mėgstąs dirbti sode ir stengiasi kuo ramiau priimti visus gyvenimo iššūkius, nors tai ne visai jo būdui, charakteris ragina „plėšytis iki galo“.

Pasak pašnekovų, žmogaus galimybės labai priklauso nuo norų. Jei žmogus nori, tai amžius, jei nekankina sunkios ligos, nėra kliūtis dirbti, ypač protinį darbą.

Ilgaamžis – nuo 90 metų

Kalbinti akademijos aktyvistai – dar ne ilgaamžiai. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, ilgaamžiais laikomi tie, kurie sulaukė 90 metų. Tačiau ir tokių akademijoje yra. Veiklios ilgaamžystės akademijos iniciatoriaus ir pirmojo jos prezidento, habilituoto biomedicinos mokslų daktaro Marijono Krikštopaičio bičiuliui, perėmusiam LVIA vairą ir jai vadovavusiam daugiau nei dešimt metų Kaziui Ambrozaičiui – jau 102 metai. Pasak jo, žmogus turėtų gyventi iki 120 metų. Maždaug taip lemta genų, nors ne visiems jie atseikėja vienodai. „Metaforiškai galima sakyti, kad žmogaus gimdamas gauna kažkiek potencinės energijos. Jei nemoka jos naudoti, per anksti sunaudoja girtaudamas ar palaidai gyvendamas jaunystėje, pritrūksta senatvėje, arba tarsi gimdamas gauna namo projektą, bet jei nemoka statyti, plytas parinkti, nežino, kur jas sudėti, nepavyksta ilgai gyventi“, – sakė habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, buvęs gydytojas rentgenologas, daugybės mokslinių knygų autoriaus ir bendraautoriaus K. Ambrozaitis. Šimtametis pabrėžė, kad ilgas gyvenimas 50 proc. priklauso nuo gyvenimo būdo: „Senėjimas – natūralus dalykas, jį galima pristabdyti, sulėtinti, bet mirties nesulaikysi. Gamtos taip sutvarkyta: jei turi tikslą ir atkakliai dirbi, judi, prisilaikai dienos režimo, gyvensi ilgai, veikliai. Bet nevalia gadinti savo sveikatos darbu, sportu persitempiant. Užsiimdavau sportu, bet po truputį, varžybose, lenktynėse nedalyvaudavau“.

Šimtametė išmintis

Kas buvo jo tikslas jaunystėje? „Rinkausi mediciną gerai apgalvojęs, patiko biologija, chemija – laikiausi vienos krypties, nesiblaškiau. Jei reikėtų gyventi iš naujo, vėl rinkčiausi mediciną. Man buvo įdomu dirbti. Dirbau ne dėl pinigų. Kai pradėjau dirbti gydytoju kaime, uždirbdavau 1500 Lt, bet po metų pasitaikė proga pereiti dirbti į Kauno universitetą, ten gaudavau150 Lt. Gerai, kad turėjau pinigų užsidirbęs – šeima, pažįstami nesuprato, kaip palieku tokią pelningą vietą, o važiuoju ubagauti.

O aš norėjau pamatyti gyvenimą. Grįžęs iš lagerio buvau eilinis gydytojas, sunkiai dirbau, o parašiau disertaciją ne dėl pinigų, o kad įdomu, norėjau kažką padaryti. Tris disertacijas parašiau. Buvo tikslas – ne pinigas, o ieškoti kažką naujo, gero palikti. Ir TSRS premiją gavau“, – gyvenimo vilgius dėstė dr. K. Ambrozaitis.

O kaip rado tikslą išėjęs į pensiją? „Kurį laiką galvojau, ką daryti. Pasiūlė knygelę parašyti, parašiau vieną, po to – kitą. Pagalvojau, kad mano gyvenimas buvo sunkus, permainingas, pavojingas, kodėl neparašyti, kaip būna, kad žmogui gali tekti tiek pergyventi, išlikti sunkiomis sąlygomis ir 100 metų sulaukti. Niekada nebuvau literatas, bet mėgau rašyti. Į ekskursijas vykdavau, grįžęs viską užsirašydavau. Kur būdavau, vis aprašydavau. Buvau lageryje, grįžęs tuoj aprašiau, kol švieži įspūdžiai. Mokiausi Kauno karo mokykloje, vėl aprašiau. Šiek tiek su šypsena, kritika. Jei rašysi šaltai, neįdomu. Trečia knyga vėl buvo apie savo gyvenimą ir dėdę, kuris mano ir tėvų būtį pakeitė savo pinigais ir globa“.

O koks tikslas dabar? „Daugiau nieko naujo negaliu – tvarkau archyvą. Pasižiūriu televiziją, pasiskaitau, domiuosi, kas vyksta medicinoje, bet negaliu apkrauti savęs. Reikia žinoti saiką. Išėjęs į pensiją parašiau tris biografines knygas ir 18 darbų. Jau neturiu tikslo ką nors naujo padaryti – belieka sugromuliuoti, ką padariau. Spauda vis kalbina“, – sakė ilgaamžis, pastebėdamas, kad dabar laukia savo knygos aptarimo tėviškėje, Nemakščiuose.

Bendravimo ir idėjų svarba

LVIA nariais gali tapti pensinio amžiaus aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys, pripažįstantys akademijos įstatus, turintys publikacijų Lietuvoje ir užsienyje arba savitą, moksliniu požiūriu įdomią gyvenimo patirtį, norintys kažką veikti ir nuveikti, ne tik ateiti pasiklausyti bendraamžių.

Akademijos veiklos tikslai: jungti Lietuvoje ir užsienyje gyvenančius veiklius ilgaamžius mokslininkus, pedagogus, verslininkus ir kitus specialistus, koordinuoti ir skatinti jų aktyvią visuomeninę veiklą, studijuoti sveikos gyvensenos galimybes, ruošti, rašyti knygas propaguojant juvenologijos, sveikos gyvensenos, veiklios ilgaamžystės temas, apibendrinti ir kitų bendraamžių patyrimą įvairiais aspektais. Pašnekovai sakė, kad Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijos renginiuose renkasi išmintingi, daug kuriantys žmonės, kurie pasidalina vieni su kitais savo žiniomis, patyrimu, pabendrauja. Tai – nenusakomas gėris. Vienišas, tik savo mintimis gyvenantis žmogus vargu ar gali būti veiklus. Skirtingų specialybių žmonių bendravimas, minčių, idėjų mainai atveria dideles galimybes.

A. Bartusevičienė neslėpė, kad prieš ketverius metus tapusi Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijos prezidente pradėjo galvoti, ką akademija duoda visuomenei. Taip gimė sumanymai ieškoti galimybių skaityti paskaitas, skleisti savo idėjas, išleisti almanachą apie akademijos narius.

Gal šiemet šios nevyriausybinės organizacijos aktyvistams pavyks visiems drauge išsiruošti į kelionę po Lietuvą. Apie tai jau senokai svajota. Kai kurie akademijos nariai labai judrūs: štai dr. K. Vaištarienė kasmet perskaito kone šimtą paskaitų skirtingose šalies vietose, susitikimų su šalies žmonėmis skaičiumi pernai nuo jos beveik neatsiliko ir rašytoja tapusi gydytoja, liepos 1-ąją palaidota Filomena Taunytė.

„Gėdintis savo amžiaus tolygu gėdintis savęs“, – tai jau ne vienoje knygoje išsakyta jos mintis. Žvelgiant į ją ir kitus Veiklios ilgaamžystės akademijos narius senti neatrodo baugu.

© 2013 „XXI amžius“