Veiklūs šviesuoliai tikina, kad senatvė – vertingiausias amžiaus tarpsnis

Daiva Červokienė

Veiklios ilgaamzystės akademijos nariai ant Lietuvos Medicinos bibliotekos, kurioje renkasi kartą per mėnesį, laiptų. Antroji iš kairės – gydytoja gerontologė dr. Birutė Gaigalienė, penktoji iš dešinės – akademijos prezidentė, hab. dr. Aldona Bartusevičienė, dešinėje – jos pavaduotojas dr. Bronius Irenijus Rožinskas

Vieni vos sulaukę pensinio amžiaus pasitraukia iš aktyvaus visuomenės gyvenimo ir skundžiasi ligomis, negalavimais, o kiti dirba kaip dirbę ar randa kitos veiklos tarsi nejausdami amžiaus. Kas lemia tą žmogaus gebėjimą ir norą darbuotis nejaučiant metų naštos? Apie tai kalbėjomės su Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijos aktyvistais. Juos atrasti nesunku – kartą per mėnesį būrys brandaus amžiaus mokslininkų,  žymių specialistų renkasi į šios visuomeninės organizacijos susirinkimus Lietuvos Medicinos bibliotekoje.

Penktadienio pokalbiai

Mūzų paviliotas

Aktorius, muzikantas, fotografas Vladas Žirgulis Ričardo Šaknio nuotrauka

Prieš gerą pusmetį užklupęs širdies smūgis neįveikė aktoriaus, muzikanto, fotografo, vyriausio Lietuvos žurnalistų sąjungos nario Vlado Žirgulio. Gegužės 11-ąją atšventęs 90 metų jubiliejų, savo jaukiuose namuose Kauno centre gyvena vienas ir, nutilus sveikinimų šurmuliui, džiaugiasi kiekviena nauja diena, sutikdamas ją su pagrindiniais šalies dienraščiais ir tik neseniai įvaldytu kompiuteriu. Gyvybingas, jaunatviškai nusiteikęs, išviręs kavą, savo mintimis sutiko pasidalinti su „XXI amžiumi“.

Laikas ir žmonės

Pažinimo ir suvokimo keliu

Benjaminas ŽULYS

Dailininkas Vilius Ksaveras Slavinskas

Neseniai žymus lietuvių dailininkas Vilius Ksaveras Slavinskas šventė savo gyvenimo 70 metų jubiliejų ir 35 metų kūrybinės veiklos sukaktį. Šios iškilios datos buvo paminėtos Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, kurioje buvo eksponuotos kelios dešimtys autoriaus kūrinių. Šią parodą jis pavadino „Paslapties nuojautos“. Menininkas yra Kauno dailininkų klubo „Meno sparnai“ narys, keliolika metų vadovauja Kauno dailininkų klubui „Sfinksas“. Drauge su kolega dailininku A. Lagunavičiumi rengia vieną svarbiausių meno parodų Kaune „Atgimimas“. Jubiliejinėje autorinėje parodoje eksponuojami tapybos kūriniai, atlikti akvarele, aliejiniais, akriliniais dažais, mišria technika. Bibliotekos kultūros renginių ir leidybos grupės kultūrinės veiklos vadybininkė Julija Genienė, menotyrininkė Dovilė Stirbytė, kiti kolegos parodos atidaryme papasakojo apie kūrėjo nueitą ir tebesitęsiantį kūrybinį kelią, priminė kai kuriuos reikšmingesnius, įdomesnius epizodus. Tas dailininko kelias pažymėtas daugiau nei aštuoniomis dešimtimis autorinių parodų Lietuvoje ir įvairiose pasaulio šalyse. Jo darbais grožėjosi Švedijos, Kanados, Norvegijos, JAV, Vokietijos, kitų šalių parodų lankytojai, meno žinovai. Beje, galėtume suskaičiuoti per 70 kartu su kolegomis surengtų parodų. V. K. Slavinsko paroda veikė Kauno „Girstučio“ kultūros ir sporto centre. Mat čia 1978 metais tuometiniuose Kauno dirbtinio pluošto gamyklos kultūros rūmuose buvo surengta pirmoji šio dailininko paroda. Reikia įsivaizduoti, kiek reikėjo ir tebereikia įdėti kūrybinio, organizacinio darbo, įsijausti į aplinką, į žmonių mintis, jausmus, kad būtų sukurta šitiek darbų ir kad jie aplankytų daugybę salių, galerijų.

Laikas ir žmonės

Pastebintis grožį

Romas BACEVIČIUS

Feliksas Kerpauskas sako, kad jo nuotraukos yra muzikalios

Naujoje Kauno Senamiesčio bibliotekoje neseniai veikė fotoparoda, kurios autorius – žemaitis Feliksas Kerpauskas, didelę savo gyvenimo dalį praleidęs Kaune, ne tik kultūros darbuotojams puikiai žinomas kaip įvairių renginių fotometraštininkas. Jis gimė 1933 m. balandžio 13 d. Tveruose (Telšių r.), mokėsi Tverų aštuonmetėje ir Rietavo vidurinėse, J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokyklose, Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo mokytoju, žurnalistu Skuode, Priekulėje, Kelmėje, Telšiuose. Didžiąją gyvenimo dalį – 30 metų – dirbo muzikos mokytoju Kaune, J. Dobkevičiaus vidurinėje mokykloje, šešerius metus buvo P. Stulgos tautinės muzikos instrumentų muziejaus fotografas. Fotoaparatą pirmąkart į rankas paėmė 1954 metais. 1987 metais buvo priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Nuo 1999 metų išėjo į užtarnautą poilsį, todėl turi daugiau laiko fotografavimui. Didžiąją nuotraukų dalį sudaro peizažai. Daug dėmesio skiria Lietuvoje aptiktų spalvingų akmenų fotografavimui. Jį domina ir medžių sugebėjimas užsigydyti savo žaizdas, jų kova už gyvenimą. Šioje parodoje eksponuotos įvairios tematikos fotografijos, sukurtos per daugelį metų. Kaip parodos atidaryme sakė pats F. Kerpauskas, jis neturi sugebėjimo kurti, o tik pastebi tai, kas yra gražu. „Ar esate pastebėję, kaip atrodo akmuo, kokios jo linijos, išlinkimai?“ – parodos atidaryme susirinkusiųjų klausė Feliksas ir sakė visada į tai atkreipdavęs dėmesį, todėl jo net akmenų nuotraukos yra muzikalios. Jam svarbus kompozicijos jausmas – belieka fotoaparatu užfiksuoti tai, kas gražaus pamatyta. F. Kerpauskas sakė, jog jo netenkina juodai baltas vaizdas, jam būtinai reikia spalvų, todėl dabar, kai atsirado naujos techninės galimybės, jis džiaugiasi galįs fiksuoti spalvotus vaizdus. Beje, F. Kerpauskas šioje parodoje nuotraukoms nepateikė pavadinimų. Kaip sakė fotomenininko kaimynas dailininkas Andrius Valius, visada pirmiau reikia žiūrėti į darbą, o ne į jo autoriaus pavardę ar pavadinimą, todėl F. Kerpausko nuotraukos be pavadinimų labiau verčia domėtis jomis, o ne tuo, kaip jos atitinka pavadinimą. Parodos atidaryme kalbėję autoriaus kurso draugai Aldona Jasaitienė, Janina Umbrasienė ir Romualdas Bobenas didžiavosi turį tokį įvairių talentų turintį bičiulį.

Laikas ir žmonės

Likimo mėtytas

Bronius VERTELKA

Algirdas Indrašius prie savo namų

Algirdas Indrašius – grafikas, tapytojas, metalo ir medžio meistras, keramikas, ekslibrisų kūrėjas, daugelio parodų, konkursų dalyvis. „Mano tėvas kalviavo, išmanė staliaus darbus, statė namus, skiepijo sodus ir dar ne vieną amatą mokėjo“, – šaltinį, iš kurio gavo daugybę gabumų, įvardijo profesionalus menininkas iš Vyžuonų.

Miestelyje pasiteiravus, kaip rasti kūrėją, iškart nurodė, kad, važiuojant nuo centro į kalnelį lipančia gatve, bus medžio dirbinių muziejus po atviru dangumi. Tai ir bus A. Indrašiaus sodyba. Būtina į ją užsukti ne tam, kad patenkintum savo smalsumą, o išreikšti dėkingumą medžio drožinių autoriui. Tai, ką galima pastebėti čia, niekur nėra. Išėjus mintys dar ilgokai gręžiosis atgal. Išpasakoti tai žodžiais nėra paprasta. Viskas daryta tam, kad gatvė neatrodytų nyki, kad einantis ja stabtelėtų ir užmestų savo žvilgsnį. Muziejų leidžiama žiūrėti nemokamai. Stebėti jo meno kūrinius neuždrausta visą parą. Niekas nepasakys, kad jau gana.

Prasmingas pomėgis

Jolita Žurauskienė

„Vaikščiojančia enciklopedija“ vadinamas Vytautas Pupšys puikiai mena kiekvieno medelio atsiradimo istoriją

Buvęs ilgametis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Ukmergės skyriaus vadovas Vytautas Pupšys išėjęs į užtarnautą poilsį nenuobodžiauja. Jis domisi ne tik savo krašto istorija, sudarinėja knygas, bet ir kruopščiai prižiūri retus medžius bei ąžuoliukų giraitę.

Dirba ir ilsisi

Neseniai V. Pupšys sudarė ir išleido neseniai mirusio brolio, Sociologijos mokslų daktaro, buvusio Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto katedros vedėjo Vlado Pupšio knygą „Prašau žodžio“. Dabar jis pluša ties dar vienu leidiniu apie žymius, bet jau pamirštus žmones ir jų likimus. Širdžiai atgaivos Ukmergės šviesuolis pasisemia gamtos prieglobstyje, savo sodyboje prie Alaušų ežero. Ten, nuosavoje žemėje, ošia V. Pupšio pasodinta ąžuoliukų giraitė ir parkas, stiebiasi reti medžiai. „Vaikščiojančia enciklopedija“ vadinamas vyras puikiai mena kiekvieno medelio atsiradimo istoriją. „Pasinaudojęs Europos Sąjungos parama pasodinau 4,5 ha ąžuoliukų. Jei ne parama, nieko nebūčiau padaręs. Jaunuolyną nuo miško žvėrių apsaugojau tvora. Dabar medžiai jau įsitvirtinę, todėl neprašyti „svečiai“ nėra baisūs“, – pasakojo V. Pupšys. Sodyboje auga ir Amūro ąžuolai, išauginti iš gilių. Juos, pasak medelių globėjo, jis įsigijo iš tremtinio, grįžusio iš Tolimųjų Rytų, Amūro srities.

Galintis rungtyniauti su bet kuriuo šimtamečiu

Alfredas GUŠČIUS

Šių metų Joninių dieną vilnietis Jonas Keturka tapo Lazdynų bendruomenės klubo „Lazdynų senjorai“ garbės nariu ir buvo pasveikintas su gimimo diena. Pažymėjimą, patvirtinantį šį garbės vardą, jam jo gražiame bute (Architektų gatvėje) įteikė šio klubo energingasis pirmininkas Petras Žiupsnys kartu su klubo nariais Aldona Žiupsniene ir Alfredu Guščiumi. Šiame klube dainuojama, šokama, dalyvaujama talkose, organizuojami įvairūs renginiai, varžomasi konkursuose. Ar visa tai begalėtų daryti ponas senjoras Jonas Keturka? Gal ne viską, bet dar daug ką galėtų, kadangi jis jaučiasi labai gerai, – Joninių išvakarėse šauniai išsipėrė sūnaus Arvydo pirtelėje, nes jo širdis stipri, nes nelabai žino, kas tas kraujo spaudimas, o ir su daktarais nelabai svarbių reikalų turėjo gal prieš dešimt metų. Jonas pats nueina į parduotuvę, pats pasigamina skanius pietus ir dar dažnai pamaitina sūnų. Tai su kelintuoju gimtadieniu Jonas Keturka buvo pasveikintas per šių metų Jonines? Gal paspėliokite? Kas mano, kad jam – iki šimto, tam sakau „šalta“, kas galvoja, kad daugiau, tam sakau „šilta“. Pataikėte! Senjoras Jonas buvo pasveikintas su 102-uoju gimtadieniu. Kai pašnekėjome su juo, kai padiskutavome apie gyvenimą bei pasaulį (ypač Jonas mėgsta filosofines-religines temas), tai suvokėme, kad tai – gilus savamokslis mąstytojas. O kai pagyrėme jį už proto guvumą, tai jis pasididžiuodamas patvirtino savo „statusą“: „Manau, kad aš galiu rungtyniauti su bet kuriuo Vilniaus šimtamečiu“.