Laikas ir žmonės

Pastebintis grožį

Romas BACEVIČIUS

Feliksas Kerpauskas sako, kad jo nuotraukos yra muzikalios

Naujoje Kauno Senamiesčio bibliotekoje neseniai veikė fotoparoda, kurios autorius – žemaitis Feliksas Kerpauskas, didelę savo gyvenimo dalį praleidęs Kaune, ne tik kultūros darbuotojams puikiai žinomas kaip įvairių renginių fotometraštininkas. Jis gimė 1933 m. balandžio 13 d. Tveruose (Telšių r.), mokėsi Tverų aštuonmetėje ir Rietavo vidurinėse, J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokyklose, Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo mokytoju, žurnalistu Skuode, Priekulėje, Kelmėje, Telšiuose. Didžiąją gyvenimo dalį – 30 metų – dirbo muzikos mokytoju Kaune, J. Dobkevičiaus vidurinėje mokykloje, šešerius metus buvo P. Stulgos tautinės muzikos instrumentų muziejaus fotografas. Fotoaparatą pirmąkart į rankas paėmė 1954 metais. 1987 metais buvo priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Nuo 1999 metų išėjo į užtarnautą poilsį, todėl turi daugiau laiko fotografavimui. Didžiąją nuotraukų dalį sudaro peizažai. Daug dėmesio skiria Lietuvoje aptiktų spalvingų akmenų fotografavimui. Jį domina ir medžių sugebėjimas užsigydyti savo žaizdas, jų kova už gyvenimą. Šioje parodoje eksponuotos įvairios tematikos fotografijos, sukurtos per daugelį metų. Kaip parodos atidaryme sakė pats F. Kerpauskas, jis neturi sugebėjimo kurti, o tik pastebi tai, kas yra gražu. „Ar esate pastebėję, kaip atrodo akmuo, kokios jo linijos, išlinkimai?“ – parodos atidaryme susirinkusiųjų klausė Feliksas ir sakė visada į tai atkreipdavęs dėmesį, todėl jo net akmenų nuotraukos yra muzikalios. Jam svarbus kompozicijos jausmas – belieka fotoaparatu užfiksuoti tai, kas gražaus pamatyta. F. Kerpauskas sakė, jog jo netenkina juodai baltas vaizdas, jam būtinai reikia spalvų, todėl dabar, kai atsirado naujos techninės galimybės, jis džiaugiasi galįs fiksuoti spalvotus vaizdus. Beje, F. Kerpauskas šioje parodoje nuotraukoms nepateikė pavadinimų. Kaip sakė fotomenininko kaimynas dailininkas Andrius Valius, visada pirmiau reikia žiūrėti į darbą, o ne į jo autoriaus pavardę ar pavadinimą, todėl F. Kerpausko nuotraukos be pavadinimų labiau verčia domėtis jomis, o ne tuo, kaip jos atitinka pavadinimą. Parodos atidaryme kalbėję autoriaus kurso draugai Aldona Jasaitienė, Janina Umbrasienė ir Romualdas Bobenas didžiavosi turį tokį įvairių talentų turintį bičiulį.

Neseniai 80-metį atšventęs F. Kerpauskas, savo darbų archyve turi nufotografavęs ir daug katalikiško gyvenimo akimirkų, prisimena, kad vaikas būdamas šv. Mišiose patarnaudavęs Tverų klebonui, mokėdavęs atsakinėti lotyniškai, tačiau kai pasitaikydavo laidotuvės, jam pasidarydavo taip gaila mirusio žmogaus, kad imdavo verkti. Tada nusprendė daugiau nebūti ministrantu, o lipti aukštyn, prie vargonų. Ten parodė savo balsą, išmoko giedoti, todėl iki šiol pasitaikius progai uždainuoja, o muzika jį irgi lydėjo visą gyvenimą, nes pirmosios studijos buvo J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. Jaunystėje dirbdamas lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Skuode atsitiktinai pateko į rajono laikraščio redakciją, kurioje specialistų su aukštuoju išsilavinimu nebuvo. Gavo redaktoriaus pavaduotojo ir atsakingojo sekretoriaus darbą. Taigi nuo tada susipažino su žurnalistika, todėl visą gyvenimą ir kitur dirbdamas žinojo, kas tai yra, dažnai pateikdavo savo nuotraukų įvairioms redakcijoms („XXI amžius“ irgi jų spausdino).

Kaunas
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

© 2013 „XXI amžius“