Laikas ir žmonės

Likimo mėtytas

Bronius VERTELKA

Algirdas Indrašius prie savo namų

A. Indrašiaus darbas Vyžuonoms – 600

Algirdas Indrašius – grafikas, tapytojas, metalo ir medžio meistras, keramikas, ekslibrisų kūrėjas, daugelio parodų, konkursų dalyvis. „Mano tėvas kalviavo, išmanė staliaus darbus, statė namus, skiepijo sodus ir dar ne vieną amatą mokėjo“, – šaltinį, iš kurio gavo daugybę gabumų, įvardijo profesionalus menininkas iš Vyžuonų.

Miestelyje pasiteiravus, kaip rasti kūrėją, iškart nurodė, kad, važiuojant nuo centro į kalnelį lipančia gatve, bus medžio dirbinių muziejus po atviru dangumi. Tai ir bus A. Indrašiaus sodyba. Būtina į ją užsukti ne tam, kad patenkintum savo smalsumą, o išreikšti dėkingumą medžio drožinių autoriui. Tai, ką galima pastebėti čia, niekur nėra. Išėjus mintys dar ilgokai gręžiosis atgal. Išpasakoti tai žodžiais nėra paprasta. Viskas daryta tam, kad gatvė neatrodytų nyki, kad einantis ja stabtelėtų ir užmestų savo žvilgsnį. Muziejų leidžiama žiūrėti nemokamai. Stebėti jo meno kūrinius neuždrausta visą parą. Niekas nepasakys, kad jau gana.

Atvykęs čia Algirdas rado nykumą. Iš jo šaipėsi, kai prie gatvės sodino gėles, bet po kurio laiko tie patys pašaipūnai patylomis ėmė tą patį daryti. Pradėjo namus dažais marginti. Kaimynas 10 metų slapta kryžių kopijavo, nors nieko pats apie tai neišmanė. Šitai Algirdas sužinojo iš jo sūnaus lūpų, kai savo tėvo nebeturėjo. Muziejuje – skulptūros Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečiui, karaliui Mindaugui, Žalgirio mūšio 600 metų sukakčiai atminti, virsmui iš pagonybės į krikščionybę Lietuvoje kompozicijos, stogastulpiai vyžuoniškiams rašyto žodžio meistrams – poetui Antanui Masioniui ir rašytojui Broniui Radzevičiui – paminėti. Viskas daryta su išmone, su medyje įrėžtais tam tinkančiais žodžiais.

Algirdas – žinomas ekslibrisų kūrėjas. Tuo jis susižavėjo susipažinęs su į Uteną  atvykusiais Vincu Kisarausku ir Alfonsu Čepausku. Pamėginus patiko. Susidomėjo ir kitų menininkų ekslibrisais. Algirdui po metų atiteko pirmoji premija tarptautinėje ekslibrisų parodoje Vilniuje, nors pats yra keramikas.

Stojo į Dailės institutą nelankęs dailės mokyklos. Baigęs Švenčionėlių pedagoginę mokyklą dirbo internate, nutapytus vaizdelius kabindavo ant sienų. Surengęs pirmąją parodėlę, dovanų gavo diplomą ir knygą. Užsuko čia Kazys Saja, dar studentas, bet jau rašantis prozą, pamatė Algirdo darbelius ir patarė jam stoti į Dailės institutą. Pradedantis menininkas tam rengėsi savarankiškai. Norėjo studijuoti grafiką, tapybą ar skulptūrą, bet tos vietos jau buvo užimtos, tad stojo į keramiką: čia buvo ir skulptūra, ir tapyba. Paveiktas 1962 metų Kubos įvykių, kai tai vos netapo branduoline katastrofa, nutapė filosofinį paveikslą – pasaulio agoniją, – o kitą savo darbą susiejo su 1863 metų valstiečių sukilimu. Patiklus, iš kaimo studijuoti atvykęs vaikinas manė, kad šie darbai pakeis jo gyvenimą. Iškabino ant sienos koridoriuje, vedančiame į Bernardinų bažnyčią. Atėjęs į aptarimą nieko nerado. Jaunuoliu susidomėjęs saugumas grasino: „Berniuk, už karo propagandą tau gresia 25 metai kalėjimo“. Šaltis perbėgo Algirdo stuburu. Nepadėjo aiškinimai, kad tai – filosofinis dalykas. Gyvenimas dužo į šipulius. Algirdui patarė diplominį darbą parašyti taip, kad jokiu būdu neleistų jo neginti. Nebuvo pasirinkimo: arba labai gerai, arba negauti nieko. Apsigynė labai gerai, bet į rankas instituto baigimo diplomo negavo. Išsiuntė dirbti į Telšius, nors jau turėjo butą Vilniuje, buvo vedęs. Visa tai prarado, o žmona susirado kitą.

Artėjančio V. Lenino gimimo100-mečiui Palangoje organizavo grandiozinį trijų mėnesių plenerą. Čia A. Indrašių įskundė, kad ne V. Leniną piešia, bet kažką savo daro. Iškviestą perspėjo: galvoti nedraudžia, bet daryti reikia tai, kas reikalinga. Ne toks buvo Algirdas. Plenero vadovas grūmojo: „Aš Pundzių numečiau nuo laiptų, o tave...“ Liepė per tris valandas dingti. Po to ilgam užsidarė keliai į rengiamas parodas.

Laisvinantis Lietuvai iš Rusijos imperijos varžtų, 1989 metais tarptautinėje ekslibrisų parodoje „Vilnius – metropolis Lituaniae“ A. Indrašius pelnė pirmąją, Katovicuose (Lenkija) 1992-aisiais – trečiąją premiją. Įsijungęs į Sąjūdį, dalyvavo Parlamento gynime. Po tragiškų Sausio 13-osios įvykių Vilniaus parodų rūmuose eksponavo grafikos ciklą „Lietuva – baimės ir vilties vizija“. Buvo ekonominė blokada, darbus stiklino kartu su direktoriumi ir juos kabino. Į parodos atidarymą niekas neatėjo.

Gyvendamas Utenoje A. Indrašius rengė grafikos, akvarelės, tapybos, metalo plastikos darbus, prie kelio į Vyžuonas pastatė „Vandens nešėjos“ skulptūrą.

Pavargo A. Indrašiaus, sovietinio saugumo persekioto, priverstinai gydyto psichiatrinėse ligoninėse, širdis. Ne kartą ją operavo. Už dovanotą gyvenimą menininkas dėkingas prof. Vytautui Sirvydžiui. Prieš gerą dešimtmetį dailininkas grįžo gyventi tėviškėn – į Vyžuonas. Įsikūrė sodyboje, iš kurios atsiveria nuostabūs vaizdai į ežerą. Viską joje pertvarkė savaip. Tai, kuo šiandien gali didžiuotis miestelis, A. Indrašius padarė įveikęs alkoholį ir metęs rūkyti bei pasirinkęs sveiką gyvenimo būdą. Pagal jo projektą sukurta Vyžuonų parapijos vėliava. „Tai, ką šiandien turime, privalome saugoti, ir išsikovotų dalykų, kurių nepakartosi, neleisti sužlugdyti“,– sakė menininkas A. Indrašius.

Vyžuonos, Utenos rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2013 „XXI amžius“