Prasmingas pomėgis

Jolita Žurauskienė

„Vaikščiojančia enciklopedija“ vadinamas Vytautas Pupšys puikiai mena kiekvieno medelio atsiradimo istoriją

Savo žiedais V. Pupšį ir vėl pradžiugino magnolija, parvežta iš Šilutės prieš penkiolika metų Reginos Mackelienės nuotraukos

Buvęs ilgametis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Ukmergės skyriaus vadovas Vytautas Pupšys išėjęs į užtarnautą poilsį nenuobodžiauja. Jis domisi ne tik savo krašto istorija, sudarinėja knygas, bet ir kruopščiai prižiūri retus medžius bei ąžuoliukų giraitę.

Dirba ir ilsisi

Neseniai V. Pupšys sudarė ir išleido neseniai mirusio brolio, Sociologijos mokslų daktaro, buvusio Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto katedros vedėjo Vlado Pupšio knygą „Prašau žodžio“. Dabar jis pluša ties dar vienu leidiniu apie žymius, bet jau pamirštus žmones ir jų likimus. Širdžiai atgaivos Ukmergės šviesuolis pasisemia gamtos prieglobstyje, savo sodyboje prie Alaušų ežero. Ten, nuosavoje žemėje, ošia V. Pupšio pasodinta ąžuoliukų giraitė ir parkas, stiebiasi reti medžiai. „Vaikščiojančia enciklopedija“ vadinamas vyras puikiai mena kiekvieno medelio atsiradimo istoriją. „Pasinaudojęs Europos Sąjungos parama pasodinau 4,5 ha ąžuoliukų. Jei ne parama, nieko nebūčiau padaręs. Jaunuolyną nuo miško žvėrių apsaugojau tvora. Dabar medžiai jau įsitvirtinę, todėl neprašyti „svečiai“ nėra baisūs“, – pasakojo V. Pupšys. Sodyboje auga ir Amūro ąžuolai, išauginti iš gilių. Juos, pasak medelių globėjo, jis įsigijo iš tremtinio, grįžusio iš Tolimųjų Rytų, Amūro srities.

Renkasi atsakingai

V. Pupšio sodyboje stiebiasi bukmedžiai. „Dalis šių medžių buvo atvežta iš vakarų Ukrainos, kitus pirkau Šilutės rajono Norkaičių girininkijoje. Pasodinau pusšimtį medelių, tačiau prigijo tik dešimt. Dabar jau jie dideli, daugiau nei dviejų metrų aukščio“, – sakė ponas Vytautas. Sodyboje puikuojasi Sibiro kedrai, vadinami žvalumo medžiais, skroblai bei riešutmedžiai. „Pasodinau ir eglaičių. Jas, augančias tiesiog ant asfalto, iškasiau Ukmergės rajone, Kopūstėlių kaime. Puikiai auga ir berželiai, po kuriais rudenį randu lepšių ir raudonviršių“, – sakė V. Pupšys. Pasak jo, nors naujiems medeliams sodyboje vietos dar yra, tačiau jie parenkami atsakingai. Kiekvienas šeimininkas stengiasi kuo gražiau viską sutvarkyti, įsigyja  įdomesnių augalų, bet ne visi jie prigyja ir auga. „Nesinori bet kokį medį į žemę kišti, vis ieškau nematytų, įdomesnių. Jei augalas man patinka ir žinau, kur jį sodinsiu, visuomet nedvejodamas perku“, – apie medelių pasirinkimą pasakojo V. Pupšys.

Rūpinasi medeliais

Nuosavo namo aplinka ir medelių auginimu V. Pupšys rūpinasi daugiau nei 30 metų. „Kartais žmonės nori nedideliame plote prigrūsti kuo daugiau medelių. Tačiau, jei juos tankiai susodinsime, jie neaugs, stelbs vieni kitus. Sodindami medelius rečiau, jiems sudarome geresnes augimo sąlygas“, – patarė vyras. Buvęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Ukmergės skyriaus vadovas į savo kiemą iš Černovicų (Ukraina) parsigabeno graikinį riešutmedį. Tris dešimtmečius augantis medis kiekvieną rudenį šeimininką palepina riešutais. „Prirenku maišą riešutų. Jie turi labai gerą savybę – lengvai lukštenasi“, – sakė pašnekovas. Iš Švėkšnos dvaro parko, kurį pasodino grafas Aleksandras Pliateris, V. Pupšys atsivežė kanadinę cūgą, iš Tolminkiemio – šermukšnį ir liepą, iš Labanoro girios – kelis kadagius. „Labai džiaugiuosi Kaukazo kalnų dekoratyviniais serbentais, kurie suformavo tankią gyvatvorę. Pro ją nepralenda nei šuo, nei katinas“, – pridūrė vyras. V. Pupšio kieme auga skiepytas maumedis, kalnų pušaitės, tujos ir kiti medeliai.

Sužavėjo magnolijos

Šiais metais šeimininkus savo žiedais ir vėl pradžiugino magnolija, kurią Vytautas iš Šilutės parsivežė prieš penkiolika metų. Tuomet į Ukmergę buvo atvežti keturi magnolijų sodinukai. Vieną V. Pupšys pasodino savo namo kieme, kitus tris padovanojo kaimynams. „Šis egzotiškas medis man primena vaikystės ir jaunystės metus, praleistus pamario krašte. Magnolijas 1933–1934 metais į Šilutę parvežė miesto burmistras Martynas Redveikis. Jomis susidomėjo burmistro name po karo įsikūrusi Juraškų šeima. Pradžioje tėvas, o vėliau ir dukra daigino surinktas sėklas, augino sodinukus. Dabar jų jau priauginta tūkstančiai. Magnolijos auga ne vien pamario krašte, bet ir kitose Lietuvos vietose. Tačiau Šilutėje, dar vadinamoje Lietuvos magnolijų sostine, jų auginama ypatingai daug“, – prisiminimais dalijosi V. Pupšys. Dirbdamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Ukmergės skyriuje Vytautas mėgo keliauti. Žydinčiomis magnolijomis jis grožėjosi Gruzijoje, Ukrainoje, Jugoslavijoje ir net tolimoje Afrikoje. „Įspūdingiausiai magnolijos atrodo Gruzijoje. Ten augantys medžiai – platūs tarsi skėčiai, nužydėjusius žiedus keičia kiti. Lietuvoje magnolijos žydi savaitę arba šiek tiek ilgiau“, – sakė pašnekovas. Egzotiškų medelių V. Pupšys žada pasodinti ir savo sodyboje prie ežero.

Ukmergė
Melanijos Širvienės nuotrauka

© 2013 „XXI amžius“