Galintis rungtyniauti su bet kuriuo šimtamečiu

Alfredas GUŠČIUS

Šių metų Joninių dieną vilnietis Jonas Keturka tapo Lazdynų bendruomenės klubo „Lazdynų senjorai“ garbės nariu ir buvo pasveikintas su gimimo diena. Pažymėjimą, patvirtinantį šį garbės vardą, jam jo gražiame bute (Architektų gatvėje) įteikė šio klubo energingasis pirmininkas Petras Žiupsnys kartu su klubo nariais Aldona Žiupsniene ir Alfredu Guščiumi. Šiame klube dainuojama, šokama, dalyvaujama talkose, organizuojami įvairūs renginiai, varžomasi konkursuose. Ar visa tai begalėtų daryti ponas senjoras Jonas Keturka? Gal ne viską, bet dar daug ką galėtų, kadangi jis jaučiasi labai gerai, – Joninių išvakarėse šauniai išsipėrė sūnaus Arvydo pirtelėje, nes jo širdis stipri, nes nelabai žino, kas tas kraujo spaudimas, o ir su daktarais nelabai svarbių reikalų turėjo gal prieš dešimt metų. Jonas pats nueina į parduotuvę, pats pasigamina skanius pietus ir dar dažnai pamaitina sūnų. Tai su kelintuoju gimtadieniu Jonas Keturka buvo pasveikintas per šių metų Jonines? Gal paspėliokite? Kas mano, kad jam – iki šimto, tam sakau „šalta“, kas galvoja, kad daugiau, tam sakau „šilta“. Pataikėte! Senjoras Jonas buvo pasveikintas su 102-uoju gimtadieniu. Kai pašnekėjome su juo, kai padiskutavome apie gyvenimą bei pasaulį (ypač Jonas mėgsta filosofines-religines temas), tai suvokėme, kad tai – gilus savamokslis mąstytojas. O kai pagyrėme jį už proto guvumą, tai jis pasididžiuodamas patvirtino savo „statusą“: „Manau, kad aš galiu rungtyniauti su bet kuriuo Vilniaus šimtamečiu“.

Daug gerų žodžių galima pasakyti apie antrą šimtmetį einantį lazdynietį Joną Keturką. Jis gimė 1911 m. gegužės 16 d. Ukmergės apskrityje, Deltuvos valsčiuje, Keturvėjų kaime, ūkininkų šeimoje, auginusioje penkis sūnus ir tris dukteris. „Jaunystėje buvau linksmo būdo, mėgau dainuoti, kaimynai, giminaičiai kviesdavosi į piršlius vestuvėse“, – pasakojo Jonas Petrui Žiupsniui ir Juozui Kulakauskui, kai šiedu atėjo pas jį į namus pasveikinti su 100 metų jubiliejumi. Atėjusieji grožėjosi pono Jono buto baldais, švara, tvarka. Ir visa tai, ką svečiai matė, padaryta paties šeimininko rankomis, nes iš visų darbų Jonui yra mieliausi medžio darbai. Dar prieškario laikais jam teko mokytis staliaus amato Kaune. Dirbo baldų ir medicininės aparatūros fabrikuose. Gaminti teko daug ką – spintas, stalus, puošti interjerą. Pareigos tekdavo įvairios – nuo darbininko iki vyriausiojo cecho meistro bei gamybos skyriaus viršininko. Jo sąžiningas darbas ir puikus meninis skonis buvo ne kartą įvertintas premijomis ir Garbės raštais.

Senolis sakė, kad niekada nepriklausė jokiai partijai, bet visada stengėsi daryti žmonėms gera, gyveno pagal Dievo ir tėvų pamokymus. Jonas sukūrė šeimą, kai buvo perkopęs jau per 40 metų. Ir „pasidabojo“ jį 18 metų jaunesnė istorijos mokytoja Natalija Urbonavičiūtė. Taip atsitiko galbūt todėl, kad ir jis pats labai domėjosi istorija. „Be to, mano žmona buvo švelnaus ir gero būdo“, – prisimena ponas Jonas. Abu darniai pragyveno 53 metus, užaugino sūnų Arvydą ir dukrą Violetą. Vaikai turi savo šeimas; Arvydas – „Sodros“ darbuotojas, o Violeta – laikraščio „Lietuvos rytas“ dizainerė. Anūkai jau užaugę, o močiutės ir žmonos jau ketveri metai nebėra. Neseniai šventė vieno anūko vestuves. Tebegyvena Jono trys seserys: Veronikai 92 metai, Valerijai 84, jauniausia Angelė. Argi tai nenuostabu? Keturkos – tikra ilgaamžių giminė, liudijanti, kad darbas ir vargas nekenkia sveikatai, jeigu gyvenama sveikai, krikščioniškai, dorai. Jonas sakosi daugiau mėgęs paukštieną, salotas, vaisius, laikėsi dienos, nevartojo ne tik alkoholio, bet ir kavos. Ir jau, kaip minėjau, daug metų jis nesikreipia į daktarus.

© 2013 „XXI amžius“