Kai pasibeldžia senatvė...

Ji – vienintelė „viešnia“, kuri nė vieno neaplenkė ir neaplenks, kai prieš save išvystame nugyvento gyvenimo saulėlydį... Senatvė išsekina žmogaus jėgas, „padovanoja“ lazdą arba, neduok Dieve, ilgiems kančių metams paguldo lovon... Juk esame girdėję tokių pasakymų: „Mano močiutė, mano senelis po dešimt metų išgulėjo lovoje, kamuojami skausmų...“ Tad, prašant Viešpaties ilgų gyvenimo metų, ar nevertėtų vietoj to prašyti ramios senatvės ir laimingos mirties?

Noriu ne ką nors sugraudinti, bet konkrečiais faktais oriai pažvelgti į nūdienos žmones, sulaukusius senatvės. Mane stebina, kad nemaža dalis, atrodo, protingų vaikų nebegerbia savo pasenusių tėvų. Jiems tik suranda atskirą „kampą“, kad nesimaišytų, nuprausia, pavalgydina ir kuo greičiau „įgrūda“ į jiems skirtą „palocių“...

Neseniai, lankydamasis tokioje šeimoje, išdrįsau paklausti dar jauno vyro ir jo žmonos, kodėl močiutei pavakarieniavus, niekas su ja nepabendravo, nepasikalbėjo, nes senas žmogus kaip ir vaikas nori bendravimo. Tos močiutės sūnus, kurį kadaise ji glaudė prie savęs, bučiavo, kalbino meiliausiais žodžiais, piktokai atrėžė: „Ką jau bebendrausi su pasenusiu žmogumi!..“ Jam pritarė ir jo žmona: „Vien apie praeitį ir savo ligas tešneka: čia skauda, ten skauda...“ Nepabūgęs būti išgrūstas laukan, visgi išdrįsau dar paklausti: „Dabar atostogų metas – gal anūkai galėtų bent šiek tiek pabendrauti su močiute?“ „Supaisysi juos!.. Per dienas sėdi savo kambaryje prie interneto ir mes jų beveik nematome“... – porino abu. Toliau nebedrįsau kamantinėti, nes mano pašnekovai nuėjo televizoriaus žiūrėti...

Išeidamas mintijau: „Ar tie anūkėliai, naršydami po internetą, išmoks gerbti senus žmones, ras jiems paguodos žodį senatvėje?.. Vargu...“

Prisiminė ir kitas matytas vaizdelis: vos bepavaikštanti senutė prašo savo sūnaus, kad ją nors kartą per mėnesį nuvežtų bažnytėlėn: norinti dalyvauti šv. Mišiose, atlikti išpažintį, nes labai jau pasiilgstanti bažnyčios... Pažadėjo už juos visus pasimelsti... Tačiau sūnus atrėžė: „Kam tau tos bažnyčios bereikia?! Melskis namuose, o kai numirsi, susitiksi Dievulį danguje ir tada jau viską pasipasakosi...“ Ar begali būti skaudesnis pasityčiojimas iš senatvės sulaukusios motinos?

Tad nenuostabu, kad daugelis senų žmonių, turėdami pulkus vaikų, žentų, marčių, anūkų, sulaukę senatvės, mieliau renkasi senelių globos namus...

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Šilalė

© 2014 „XXI amžius“