Pirmasis tarptautinis senelių susitikimas su Popiežiumi

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus sveikina pagyvenusių žmonių susitikime dalyvavusį 87-metį popiežių emeritą Benediktą XVI

Ilgo amžiaus pašaukimas ir palaiminimas

Labai prasminga, kad praėjusį sekmadienį, kai visoje Bažnyčioje buvo meldžiamasi už netrukus prasidėsiantį neeilinį šeimai skirtą Vyskupų Sinodą, popiežiaus Pranciškaus iniciatyva Romoje įvyko pirmasis Tarptautinis vyresnio amžiaus žmonių (senjorų), ypač šeimos senelių, susitikimas. Šiuo rugsėjo 28 dienos renginiu buvo norėta priminti ne tik aštrias socialines senatvės problemas, bet ir svarbų vyresniųjų kartų įnašą į tradicinį šeimos ir visuomenės gyvenimą. Ir perspektyvoje ta reikšmė turėtų tik stiprėti, kadangi šios gyventojų grupės narių skaičius visame pasaulyje nuolat didėja. Tai buvo pabrėžta ir rugsėjo 18 dieną Ženevoje vykusiame Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos posėdyje, kuriame kaip tik nagrinėta vyresnio amžiaus asmenų padėtis. Ten kalbėjęs Šventojo Sosto nuncijus Jungtinėse Tautose arkivyskupas Silvanas Tomasis (Silvano Tomasi) priminė demografijos ekspertų vertinimus, kad per ateinantį dešimtmetį senjorų (kuriems daugiau nei 65 metai) skaičius pasaulyje padvigubės, o iki 2050 metų išaugs trigubai ir pasieks 2 milijardus! Jis perspėjo, kad į šio amžiaus žmonių problemas nebūtų žvelgiama tik kaip į ekonomines ar funkcines, nes tada ir iškyla pavojus kurti tokią kultūrą, kurioje silpniausi ir pažeidžiamiausi visuomenės nariai – „neplanuoti“, negimę kūdikiai, neturtingieji, ligoniai, neįgalieji ir seneliai – būtų šalinami iš sistemos, kurioje būtų vertinamas tik efektyvumas bet kokia kaina. Tokiomis, vis labiau nežmoniškomis sąlygomis abortai, eutanazija, savižudybės būtų ne tik toleruojamos, bet ir skatinamos, prarandant gailestingumo, išminties, patirties ir globojančios meilės dvasinį turtingumą.

Pažintis

Šventa tarnystė

Bronius VERTELKA

Vadoklietė Adelė Bakonytė neįsivaizduoja savo gyvenimo be bažnyčios

Gegužės 28-ąją Adelei Bakonytei sukako 85-eri. Iš jų apie pusšimtį metų – kone visą savo savarankišką gyvenimą – ji tarnavo Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje.

Važiuojant iš Panevėžio ar grįžtant iš Ramygalos, A. Bakonytės akys būtinai nukrypsta į Karvedžių kaimą, nors ten vos rusena gyvybė, stovi keli medžiai ir žemėn smunkančios trobelės. Suspaudžia širdį: nebėra kaimo. O kaip jame būdavo linksma! Adelė augo viena pamaldžių tėvų ūkininkų šeimoje. Mama buvo griežta, negalėjo jos neklausyti. Kartą nuėjo į ganyklą perkelti paaugusio veršiuko. Padavus gerti, šis, kažkuo nepatenkintas, išvertė kibirą. Pyktelėjusi Adelė grandine jį gerokai patampė. Apie tai mamai prisipažino. Ši tarė: „Jeigu ką laikai, turi tai prižiūrėti ir mylėti. O jeigu tau nereikalingas, jis neprašė, kad augintum“. Mama išgyveno beveik 90 metų. Tėvo neteko, kai jam buvo tik 54 metai. Buvo balandžio pabaiga. Rytą jis išėjo laukan lengvai apsirengęs, o grįžo per juosmenį susilenkęs ir vaitodamas. Mama tuo metu buvo išvykusi į Panevėžį. Brigadininkas pakinkė savo arklį. Adelė paliko besikūrenančią krosnį, tik į ją kliūstelėjo vandens. Puskilometrį pravažiavus, pamatė, kaip iš trobos išsiveržė dūmų kamuolys. Negailėjo namo, jeigu jis ir sudegtų. Svarbiausia buvo išgelbėti tėvelį. Deja, nei Ramygalos, nei Panevėžio gydytojai jam padėti nebegalėjo.

Tėviškės lobiai

Sunkus kelias į grožį

Vytautas BAGDONAS

Danutė Selevičienė visuomet stengiasi būti geros nuotaikos

Anykščių gatvėje Viešintose gyvenančių Danutės ir Jono Selevičių sodyba – viena gražiausių miestelyje. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens sodybą puošia gėlių žiedai, visur, kur tiktai pažvelgsi, gali pamatyti dekoratyvinius krūmus, didesnius ar mažesnius medžius, lauko akmenimis papuoštus alpinariumus. Rūpestingai prižiūrima, šienaujama žalioji veja. Į Selevičių namus eidamas pirmiausia turi praeiti pro gėlynus. Įvairiaspalvės gėlės žydi ne tiktai prie tvarkingo, grindinio betoninėmis plytelėmis iškloto takelio, bet ir prie namo sienos, laiptų, vedančių į gyvenamąjį namą, visur daugybė gėlių – jos žaliuoja, žydi vazonuose. Gėlių šioje sodyboje gausu ir prie ūkinių pastatų, ir prie pavėsinės, ir šalia šiltnamio. Kieme sukonstruotas dailus medinis stovas, ant kurio lentynėlių tvarkingai sudėlioti vazonai su žydinčiomis gėlėmis.

Senjorai senatvės nebijo!

Pranas LUKOŠEVIČIUS

Stasė Rainienė

Niekas nepagalvojo, kad Radviliškio rajono Baisogalos miestelyje duris atvers gyvenimo rudenį pasitikusiems žmonėms skirta privati globos įstaiga – UAB „Senjorų namai“. Bet tai įvyko praėjusių metų gruodį. Juose apsigyveno pirmieji gyventojai iš artimesnių bei tolimesnių vietovių. Kai rašomas šis tekstas, globos namuose gyvena 16 senųjų žmonių. Šie namai yra trečiajame buvusio Baisogalos eksperimentinio ūkio administracijos pastato aukšte. Pirmajame ir antrajame jo aukštuose – miestelio ligoninė. Sunkiai judantys senjorai ar lankytojai į namus pasikelia specialiai įrengtu keltuvu, stipresnieji nesunkiai „užkopia“ į trečiąjį aukštą. Jaukioje „Senjorų namų“ fojė – patogūs sėdėti foteliai, kėdės, ant sienų šiuolaikiniai dailės kūriniai, informaciniai stendai su laikraščiais, žurnalais, įvairiais spaudos leidiniais, ant stalelio su visada žydinčiomis gėlytėmis – lankytojams skirta užsiregistruoti knyga...

Mums rašo

Parapijos senjorų choro kelionė po ˇemaitijos Lurdus

Garbus amžius – ne riba pasaulio ir tikėjimo paveldo pažinimui. Klaipėdos Kristaus Karaliaus parapijos senjorų choras vieną vasaros dieną vyko į pažintinę ekskursiją po Žemaitiją: aplankyti Žemaitijos Lurdai, Tverų bažnyčia, piliakalniai.

XX amžiuje daugelyje katalikiškų kraštų gimė tradicija Prancūzijos Lurde įvykusį stebuklą įamžinti imituotose grotuose su Dievo Motinos ir jai besimeldžiančios Bernadetos statulomis.

Pirmiausia aplankytas Kretingos Lurdas. Jis pastatytas atsižvelgiant į tiktąjį Lurdo pavyzdį, tik grotą vaizdavo ne uolos, o akmenys. Buvo pargabentas švęstas vanduo iš Prancūzijos Lurdo. Vietiniai gyventojai tikėjo, kad trykštantis šaltinis turi stebuklingų galių, nes trykšta į rytų pusę, kaip ir tikrajame Lurde. Čia, šioje Kretingos vietoje, visada tylu ir ramu... Lyg sargai stovi didžiuliai medžiai. Keliauninkų giesmė, skirta Švč. Mergelei Marijai, giliai ir prasmingai įsiliejo į maldai ir susikaupimui skirtą gamtos šventovę...

Bibliotekoje – Kristijono Donelaičio gimnazijos 1954 metų absolventų viešnagė

Grupė Pagėgių Kristijono Donelaičio gimnazijos 9-osios laidos absolventų bibliotekoje

Pagėgių savivaldybės viešąją biblioteką savo viešnage pagerbė Pagėgių Kristijono Donelaičio gimnazijos baigimo 60-metį šiemet pasitikusi 9-oji absolventų laida. Šiuo metu po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius išsibarsčiusius buvusius bendramokslius pagėgiškius vienija meilė gimtajam kraštui bei jo ilgesys. Tad, jų teigimu, itin malonu kaskart sugrįžtant į Pagėgius, stebėti, kaip keičiasi ir gražėja šio miestelio veidas. Ekskursijos po Pagėgių biblioteką metu svečiai apžiūrėjo ir aptarė nuolatines Pagėgių savivaldybės viešojoje bibliotekoje veikiančias ekspozicijas, meno parodas, tačiau daugiausiai ekskursijos dalyvių dėmesio sulaukė bibliotekos Kraštotyros fonde saugoma pedagogo, buvusio Pagėgių Kristijono Donelaičio gimnazijos direktoriaus Jono Greičiaus šeimos fotografijų, dokumentų, relikvijų, kurias bibliotekai dovanojo jo sūnus Rimantas Greičius, paroda. Rimantas buvo šios ekskursijos dalyvių mokslo draugas, dabar žinomas rašytojas, Pagėgiuose pristatęs ne vieną savo knygą. Dėl Antrojo pasaulinio karo ir pokario suirutės R. Greičiui mokslus teko baigti ne Pagėgiuose, bet amžinojo įšalo žemėje – Sibire. Pagėgių K. Donelaičio gimnazijos 1954 metų absolventai džiaugėsi Pagėgių savivaldybės viešojoje bibliotekoje galėdami įsigyti savo klasės draugo Rimanto knygų, itin pamėgtų daugelio pagėgiškių.

Bibliotekos senjorų klubo kelionė

Panevėžiečiai prie Birštono viešosios bibliotekos

Panevėžio „Parko“ bibliotekoje (Parko g. 37) skaito gana daug vyresnio amžiaus, aktyvių ir žingeidžių žmonių. Nuo 2008 metų čia aktyviai veikia klubas „Pabūkime kartu“: senjorai bendrauja, dalyvauja ir patys organizuoja renginius, o dabar ir keliauja. Per aštuonerius klubo veiklos metus suorganizuota daug įvairių užsiėmimų, skatinančių kūrybiškumą, norą skaityti, domėtis mokslu, menu, gamta, mažinančių socialinę atskirtį. Bibliotekininkė Jolanta Gerasimovienė parengė projektą „Su knyga nebūsi vienišas“. Jį finansavo Lietuvos Kultūros taryba. Vienas šio projekto renginių – klubo narių kelionė į gražų, gamtos prieglobstyje įskurusį, Lietuvos kurortą Birštoną.

Kelionė neprailgo, nes projekto autorė ir kelionės organizatorė bei klubo vadovė Jolanta pasirodė esanti puiki gidė. Pažintį su Birštonu pradėjome nuo apsilankymo 25 hektarus užimančiame centriniame parke, dažnai vadinamame mišku mieste. Lankytojus sužavėjo gamtos ir meno sintezė – tarp parke esančių augalų įsiterpę įvairios paskirties takai. Tai „Sporto“ (krepšinio, vaikų žaidimų, riedlenčių aikštelės, mini golfo takeliai, treniruokliai) ir „Skulptūrų“, kurį puošia aštuonios žinomų Lietuvos menininkų skulptūros, takai, pritaikyti aktyviam poilsiui ir turizmui. Čia įkurtas unikalus, rieduliais grįstas pasivaikščiojimų takas, atkartojantis Nemuno vingius, juosiančius visą Birštono savivaldybės teritoriją.

Kai pasibeldžia senatvė...

Ji – vienintelė „viešnia“, kuri nė vieno neaplenkė ir neaplenks, kai prieš save išvystame nugyvento gyvenimo saulėlydį... Senatvė išsekina žmogaus jėgas, „padovanoja“ lazdą arba, neduok Dieve, ilgiems kančių metams paguldo lovon... Juk esame girdėję tokių pasakymų: „Mano močiutė, mano senelis po dešimt metų išgulėjo lovoje, kamuojami skausmų...“ Tad, prašant Viešpaties ilgų gyvenimo metų, ar nevertėtų vietoj to prašyti ramios senatvės ir laimingos mirties?

Noriu ne ką nors sugraudinti, bet konkrečiais faktais oriai pažvelgti į nūdienos žmones, sulaukusius senatvės. Mane stebina, kad nemaža dalis, atrodo, protingų vaikų nebegerbia savo pasenusių tėvų. Jiems tik suranda atskirą „kampą“, kad nesimaišytų, nuprausia, pavalgydina ir kuo greičiau „įgrūda“ į jiems skirtą „palocių“...