Kai padeda tikėjimas ir griežta dienotvarkė

Daiva Červokienė

Juozas ir Danguolė Vasiliauskai su sūnumi Andriumi, kuris yra gydytojas, kelių knygų bendraautorius Astos Rastauskienės nuotrauka

Vaistininkas, medicinos mokslų daktaras Juozas Vasiliauskas ir jo žmona terapeutė Danguolė, viena iš akupunktūros pradininkių šalyje, užauginę 3 sūnus ir tapę  pensininkais, konsultuoja žmones ir rašo knygas sveikatos klausimais. Leidiniuose „Sveikatos biblija“,  „Ilgo gyvenimo paslaptys“, „Gamtos vaistinė“  ir kituose sudėta asmeninė patirtis ir visą gyvenimą kauptos oficialios ir alternatyvios medicinos žinios. Šįkart su gerbiamais medikais kalbėjomės apie tikėjimą ir tai, ką jie patys daro savo sveikatos labui.

Jaunystės metai

Juozas vaistažolėmis susidomėjo dar vaikystėje. Tėvai buvo ūkininkai, turėjo didelį sodą, jame močiutė rinkdavo vaistažoles, jai dažnai talkino Juozukas. Vakarais šeima pasimėgaudama gerdavo ramunėlių, čiobrelių arbatą. Atsimena, kartą atsistojo ant dalgio ašmenų, išsipjovė mėsos gabalą, močiutė dėjo vaistažolių kompresus – taip gerai užgijo, kad neliko net rando. Tai paliko didelį įspūdį, vėliau pats darė „jonažolių jodą“: žiedynus užpildavo samagonu, palaikydavo porą savaičių, kol pajuoduodavo – puikus vaistas žaizdoms.

Tačiau jo kelias į mokslus buvo ilgas. Teko slapstytis, kad neišvežtų į Sibirą, sumanė pats su kareiviais išvažiuoti už Uralo, dirbo statybose, grįžęs į Lietuvą vos gavo staliaus darbą. Tada geri darbininkai galėjo gauti rekomendacijas studijuoti. Kur stoti? Pasirinko farmaciją.

Danguolė, baigusi su pagyrimu felčerių mokyklą, įstojo mokytis į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Neabejoja, kad specialybės pasirinkimą lėmė mamos naudotos vaistažolės ir sunkiai sirgusi sesuo. Dar būdama studentė daug kuo domėjosi. Tada nusipirko pirmą knygą apie kinų mediciną ir žmogaus kūno meridianus. Stengėsi visur dalyvauti, buvo studentų mokslinės draugijos narė, vėliau – ir pirmininkė. Ir įdomu, ir keliavo, pamatė pasaulio. Akupunktūros gydytoja tapo 1973 metais, baigusi kursus tuometiniame Leningrade. Vėliau baigė ir homeopatijos kursus.

Sveikatos pagrindas valstietiškai

Danguolei ir Juozui jaunystėje teko dirbti daug ūkiškų darbų. Danguolė buvo fiziškai stipri, tad ir malkas kapojo, ir šienavo. Juozui teko daug dirbti tėvų ūkyje; besislapstydamas nuo išvežimo dirbo tiems, kas priimdavo nakvoti.

„Tas užsigrūdinimas labai padeda“, – pastebėjo sutuoktiniai.

Abu augo valstiečių šeimose, kuriose mitybos pagrindą sudarė bulvės, daržovės ir mėsa.

„Bet kiek ten tos mėsos buvo? Tais sudėtingais laikais maisto trūko, vyko išbuožinimai, viską reikėjo atiduoti. Namie ant aukšto kabėjo rūkytų lašinių paltis, kumpis, skilandis ar dešros. Užlipi, pažiūri, pauostai, kartais ir atsipjauni gabaliuką. Bet buvo ir griežti pasninkai, vasarą mėsos beveik nevalgydavo, tik taukų su spirgais – niekas nepersivalgydavo, dirbome daug. Tada ir riebus maistas nekenkia“, – sakė Danguolė.

Dabar mėsos abu beveik nevalgo jau  40 metų, tačiau lašinių kartais neatsisako. Pasak jų, lašiniai nėra blogai, juose daug ir nesočiųjų omega rūgščių, kurių žmogui labai reikia. Ir Rytų šalių vienuoliai, kurie nevalgydavo mėsos, sunkiai virškinimų baltymų, lašinius neretai valgė.

Rytą pradeda stikline vandens

Danguolė ir Juozas kasdien keliasi anksti – 6–7 valandą ryto. Tokį dienos ritmą įtvirtino mediko darbas, vaikų mokslai. Ir dabar net savaitgaliais Danguolė neleidžia sau ilgiau miegoti – mėgsta paklausyti rytinių „Marijos radijo“ laidų, knygų ir spaudos apžvalgų. Sutuoktiniai dar lovoje atlieka taškinį masažą – patrina vadinamus  akupunktūrinius rankų, pėdų, ausų taškus, kurie yra tarsi mūsų vidaus organų atstovybės. O atsikėlę pirmiausia išgeria po stiklinę vandens. Tik po pusvalandžio ar valandos sėda valgyti. Per dieną stengiasi išgerti bent 2 litrus vandens, atsigeria 15–30 minučių prieš valgydami, o ne valgydami ar pavalgę. „Ryte išgerta stiklinė vandens išplauna skrandį ir visą virškinamąjį traktą, tarsi pažadina užsimiegojusį skrandį“, – sakė Danguolė.

O Juozas priminė rytų išmintį, kad 90 proc. ligų žmones puola dėl neteisingo vandens vartojimo.  Kai nuolat jo trūksta, susergama mažakraujyste, kūną užkrečia toksinai, ima nuolat skaudėti galvą, puola migrena. Vanduo išplauna iš kūno negalavimus, tai geros savijautos ir sveikatos, grožio ir jaunystės eleksyras. O valgant nepatariama gerti, kad vanduo neatskiestų skrandžio sulčių ir seilių.

Svarbu laiku atsigulti

Danguolė nuo pat studijų metų kasdien daro rytinę mankštą. Kažkada jai skyrė po pusvalandį ar valandą, vėliau – tik po keliolika minučių. Dabar jau porą metų kasdien daro penkis Tibeto vienuolių pratimus – intensyvią 10–15 minučių mankštą.

Juozas prisipažino tiek daug dėmesio mankštai neskiriąs. Tačiau jis mėgsta vaikščioti ir eina labai greitai. Kelias dešimtis metų pėsčias eidavo į darbą ir iš jo po 5–7 kilometrus.

Atsigulti sutuoktiniai stengiasi anksti, – apie 22 valandą, juk sakoma, kad valanda miego iki vidurnakčio atstoja dvi, tada nesunku ir ryte anksti atsikelti. To moko visos sveikatingumo sistemos, taip jie įprato nuo vaikystės.

Kuklus stalas

Dažniausiai Danguolė ir Juozas pusryčiams valgo greičiausiai paruošiamas košes – grikių ar avižinių dribsnių. Kadangi Juozas jau senai propaguoja vaistinius augalus, ypač kiaulpienes, šiltuoju metų laiku pusryčiams dažnai valgo įvairių laukinių augalų ir daržovių salotas. Jas Danguolė ruošia labai paprastai: supjausto kokių turi žolių (tarp jų būtinai būna kiaulpienių), daržovių, užpila porą šaukštų rūgštesnio arbatinio grybo ir aliejaus.

Pasak J. Vasiliausko, kiaulpienės – vienas naudingiausių augalų: „Jos skatina tulžies išsiskyrimą ir gerina kepenų darbą, detoksikuoja organizmą, valo kraują, labai naudingos sergant ateroskleroze, hipertenzija, virškinamojo trakto ligomis. Nuo ankstyvo pavasario iki pat spalio pabaigos valgome jų lapų“.

Pietums sutuoktiniai dažnai verda tirštą (joje šaukštas net stovi) daržovių sriubą – kopūstas, morka, bulvė ir įdomesnių daržovių, ją gardina sviestu ar grietine. Bulves verda su lupenomis, kad išsaugotų kalį. Dažnai per pietus nebūna namuose, tad įsideda sumuštinį, duonos su sviestu, pomidoru ar kita daržove. Jei ima sūrio, riešutų, juos valgo atskirai, kaip moko maisto derinimo taisyklės. O vakarienei – tai grikių ar avižų košės, tai salotos su bulvėmis ar bulvės su kefyru. Sutuoktiniai valgo 5–6 kartus per dieną. „Jei valgytume mėsos ar kaloringai, pakaktų ir trijų kartų. O dabar – norim ir valgome – tai obuolį, tai dar ką nors vis turiu rankinėje“, – sakė Danguolė. „Nieko išskirtinio mūsų mityboje nėra, joje kaip ir visur svarbiausia yra saikas“, – apibendrino pašnekovai.

Svarbiausia – profilaktika

Ko ypač trūksta tautiečių sveikatai? Pasak J. Vasiliausko, trūksta žinių ir apie sveikatą, ir apie valstybės valdymą. Įtampa valstybėje žalinga ir kiekvieno asmens, ir visos visuomenės sveikatai. Ir dar nemeilė, pavydas vienas kitam graužia.

„Labai svarbu rūpintis virškinimu, žarnyno veikla. Jei kasdien nesituštini, nuodiji organizmą. Tada reikia kartumynų, žalių daržovių, ląstelienos ir daugiau vandens. Jeigu tinkamai nevirškina, reikėtų gerti margainio arbatos arba karsilio vakarais, kad kepenys geriau dirbtų, gamintų tulžį“, – sakė Danguolė.

Juozas pataria kuo ilgiau kramtyti kiekvieną kąsnį. Kramtymas – kone virškinimo sistemos gydymas. Kai ilgai kramtai, smegenys sužino, ką valgai, išskiria reikiamus fermentus, sultis, tada maistas žarnyne nesukelia rūgimo, puvimo, pamaitina mūsų gerąją florą. Tad dirbti galima skubėti, o valgyti – ne. Jei valgome įsitempę, gerai nevirškins.

Pašnekovai pastebi, kad sveika gyvensena svarbi visų ligų profilaktikai. Tam jie susikoncentravę kone pusšimtį metų. Ir tų profilaktinių priemonių buvo daug: įvairios mankštos, vaistinių augalų arbatos, jų ir pumpurų milteliai. Naujausia priemonė – kvėpavimo treniruoklis. Važiuodami autobusu dažnai atlieka taškinį masažą, įtempia dubens dugno raumenis – taip stiprina įvairius organus.

82 metų Juozo Vasiliausko ir penkeriais metais už vyrą jaunesnės Danguolės dienos ir dabar rikiuojasi pagal griežtą grafiką: abu konsultuoja ligonius, dalyvauja įvairiuose renginiuose, seminaruose, skaito paskaitas ir klausosi jų. Ir vis dar rašo: Juozas yra bene penkiolikos, Danguolė – penkių knygų autoriai ar bendraautoriai.

J. Vasiliauskas prasitarė net nesuprantąs, kai žmonės planuoja ar pasakoja apie atostogas. Jaunystės metais per atostogas atlikdavo mokslinius tyrimus ar mokydavosi, vėliau – dažniausiai rašydavo. Dirba mėgstamą darbą, atrodo, net nepavargsta. Vasarą būtinai apsilanko gimtinėje. Kiekvienąkart svajoja nuvažiuoti ir prie Daugų ežero išsimaudyti – neranda tam laiko.

Tikėjimas

Koks šios poros sveiko senėjimo ir išskirtinio darbingumo variklis?

„Pagrindas yra režimas. Jeigu neišsimiegosi, smegenys nepailsės, nieko nebus. Ir dvasinė ramybė. Bet idealu nebūna. Užaugo trys vaikai, sužinai, kuriam kas nepavyko, išgyveni“, – sakė Danguolė, pastebėdama, kad jei neužmiega, masažuoja atitinkamus taškus, lanksto pėdas per čiurnas, kol užmiega.

Juozas pridūrė, kad gyvenimo neįsivaizduoja be tikėjimo Dievu. Abu užaugo tikinčiose šeimose, jis vaikystėje net patarnavo Daugų bažnyčioje, kurioje per atlaidus šv. Mišias aukodavo ir Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, Ministras pirmininkas (1938–1939  metais), Lietuvos kariuomenės kapelionas kun. Vladas Mironas. Šio iškilaus kunigo ir politiko ūkis, dažnai vadinamas dvaru, buvo netoli Daugų, Bukaučiškėse, maždaug penkų kilometrų nuo Juozo tėvų ūkio. J. Vasiliauskas puikiai atsimena, kaip stebėjosi V. Mirono ūkyje pastatyta koplyčia, ji tebėra išlikusi. Po atlaidų bažnyčioje kun. V. Mironas dvare surengdavo priėmimus: viename kambaryje už vaišių stalo susėsdavo 20–30 suaugusiųjų (pasak Juozo, jam pažįstamų vietinių žmonių būdavo nedaug), o kitame – 10–15 vaikų. Beje, per atlaidus patarnautojams Ministras pirmininkas duodavo po 10 litų, tai jiems buvo labai dideli pinigai. Iš tų atlaidų suėjimų jis ypač įsidėmėjo, kaip maloniai ir pagarbiai kun. V. Mironas bendravo su kiekvienu žmogumi.

Juozas ir Danguolė stengiasi kiekvieną sekmadienį nueiti į bažnyčią, su malda pradėti dieną ir vakare padėkoti už ją, paskaityti Šventąjį Raštą ir dorai gyventi. „Nebūtų tiek daug blogybių, pykčio, jei žmonės laikytųsi dešimties Dievo įsakymų“. Sutuoktiniai pastebi, kad paprašius Dievo pagalbos visos bėdos ir išbandymai tampa mažiau reikšmingi. Jaunystėje tikėjimas  padeda išvengti nemažai klaidų, o sulaukus brandaus amžiaus – jaustis ramiam.

Šeimos palaikymas

Pasak pašnekovų, labai svarbu yra ir šeima. Šventųjų žemėje nėra, todėl reikia mokėti ir kitam padėti, ir atleisti. Vyriausias Vasiliauskų sūnus tapo gydytoju, vidurinysis pasirinko farmaciją, jauniausias – teisę, sutuoktiniai turi šešis vaikaičius. Tik visi susirenka retai: vienas sūnus gyvena Olandijoje, antras – Kaune, trečiasis – Vilniuje. Bet šis patyrė moterų išdavystę, tad su vaikais tėvų neaplanko.

Vilnius

© 2015 „XXI amžius“