Kai padeda tikėjimas ir griežta dienotvarkė

Daiva Červokienė

Juozas ir Danguolė Vasiliauskai su sūnumi Andriumi, kuris yra gydytojas, kelių knygų bendraautorius Astos Rastauskienės nuotrauka

Vaistininkas, medicinos mokslų daktaras Juozas Vasiliauskas ir jo žmona terapeutė Danguolė, viena iš akupunktūros pradininkių šalyje, užauginę 3 sūnus ir tapę  pensininkais, konsultuoja žmones ir rašo knygas sveikatos klausimais. Leidiniuose „Sveikatos biblija“,  „Ilgo gyvenimo paslaptys“, „Gamtos vaistinė“  ir kituose sudėta asmeninė patirtis ir visą gyvenimą kauptos oficialios ir alternatyvios medicinos žinios. Šįkart su gerbiamais medikais kalbėjomės apie tikėjimą ir tai, ką jie patys daro savo sveikatos labui.

Jaunystės metai

Juozas vaistažolėmis susidomėjo dar vaikystėje. Tėvai buvo ūkininkai, turėjo didelį sodą, jame močiutė rinkdavo vaistažoles, jai dažnai talkino Juozukas. Vakarais šeima pasimėgaudama gerdavo ramunėlių, čiobrelių arbatą. Atsimena, kartą atsistojo ant dalgio ašmenų, išsipjovė mėsos gabalą, močiutė dėjo vaistažolių kompresus – taip gerai užgijo, kad neliko net rando. Tai paliko didelį įspūdį, vėliau pats darė „jonažolių jodą“: žiedynus užpildavo samagonu, palaikydavo porą savaičių, kol pajuoduodavo – puikus vaistas žaizdoms.

Neaimanuojantys ir užsiėmę darbais

Bronius VERTELKA

Danutė ir Romualdas Uliai

Vasario 21-ąją prasmingai pragyventų metų sukaktį sutikusi Ramygalos miesto gyventoja Danutė Ulienė teigia, jog nejaučianti prabėgusio laiko naštos. Jubiliatė užsiėmusi darbais, kartais diena jai būna per trumpa. Meniškos sielos moteris neaimanuoja iš nuobodulio ar kad gauna nedidelę pensiją, tik prašo Dievo sveikatos.

Galerijoje daugėja paveikslų

Ramygaloje dažnas pasakys, kur gyvena tautodailininkė Danutė Ulienė. Jos namai – kraštinė Gėlių gatvės sodyba. Už dviaukščio baltų plytų mūro – jau laukas. Laiptais kopdamas į antrąjį aukštą, grožiesi ant sienų iškabintais paveikslais. Šeimininkė šypsodamasi taria, jog tai – jos dailės galerija. Dar vaikystėje Danutė mėgo piešti. Berods ketvirtoje klasėje, popieriuje „įamžino“ savo tėvų sodybą. Gimtieji namai buvo ypatingi tuo, kad turėjo du šulinius. Vienas buvo kaip šaldytuvas greitai gendantiems maisto produktams, o iš kito sėmė vandenį kasdienėms reikmėms. Po daugelio metų jau iš atminties nupiešė melioracijos sunaikintą tėvų sodybą. Danutė paveikslus tapo lengvai. Ne viename jų aptiksi gandrą. Ne todėl, kad šis paukštis yra Ramygalos herbe. Pavasarį sugrįžę gandrai įsitaiso Ulių kaimynystėje, cementinio stulpo viršūnėje suneštame lizde. Pro jų namo langą galima pamatyti, kaip paukščiai peri, rūpinasi jaunikliais ar kovoja dėl vietos sau. Keli gandrai buvo įpratę patupėti ir ant Ulių namo stogo kraigo. Danutės paveiksluose vyrauja gamtos vaizdai. Ji turi lakią vaizduotę. Darbų padovanojusi savo vyrui, broliui ir dviem seserims, kai jie šventė jubiliejinius gimtadienius.

Mokyklos direktorius, skulptorius, grafikas

Bronius VERTELKA

Menininkas Česlovas Gnižinskas

Nominaciją „Kaimo šviesuolis 2013“ Panevėžio rajone pelnė profesionalus dailininkas, keletą dešimtmečių pedagogo duoną krimtęs Česlovas Gnižinskas. „Turiu tokią savybę – dirbti. Privalau ką nors veikti. Vis bandau, vis mokausi, nes didžiausia kančia būtų sėdėti ir nieko nedaryti“, – sakė 75 metų vyras. Jam ir mokslas atrodė kaip dienos šviesa. Pradžioje studijavo anuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute ir gavo pradinių klasių mokytojo diplomą. Kad turėtų daugiau pamokų ir savo žinias perteiktų vyresniųjų klasių moksleiviams, vėliau tuometiniame Vilniaus dailės institute neakivaizdiniu būdu baigė piešimo-braižybos dėstymo mokslus. Pedagoginiam darbui Č. Gnižinskas skyrė kelis savo gyvenimo dešimtmečius. Nuo 1968 metų iki pernai gyveno Upytėje, paskui išsikėlė į Klaipėdą. Mokytojavo, buvo direktorius. Buvę Č. Gnižinsko mokiniai jau turi suaugusių anūkų.

Subrandinęs muziejų

Bronius VERTELKA

Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus kūrėjas Arūnas Sniečkus Autoriaus nuotraukos

„Nesu tikras, ar dažnas įsivaizduoja, kokį namą turi Lietuva, kokia jo istorija. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis tikrai čia buvo. Jame sėdėjo Vydūnas, Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas, ištremtas gyveno kalbininkas Kazimieras Jaunius, lankėsi Vaižgantas. Neradau tokio, kad čia būtų apsistojęs koks nors nemalonus žmogus“, – kalbėdamas apie Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejų, sakė jo kūrėjas ir buvęs direktorius Arūnas Sniečkus.

Prieš tapdamas muziejininku A. Sniečkus buvo paminklosaugos klubo „Atgaja“ ūkvedys, prieš tai devynerius metus dirbo frezuotoju. Apie brolius Juškas nieko nežinojo. Kartais būdavo tokie sutapimai. Neretas žmogus nori turėti kažkokią dvasinę šeimą – ne tiek įprastą, kur vaikai, giminė. Ilgai ieškojo tokių žmonių, dvasinių brolių ir seserų, nes aplinkui gyvenantys atrodė kaip kažkokie padarai: valgo, mokosi, dirba ir miršta. Toks Stanislovas Randis iš Panevėžio, jau pagyvenęs žygeivis, smulkus, mažiukas įžvelgė kažkokį Arūno alkį. Vežė pas Tėvą Stanislovą, kartu vyko pas Orvydus netoli Salantų. Ten matė tai, ko labai stigo. Kaukazo kalnuose bičiuliui Arūnas prasitarė, kad norėtų įkurti neįprastą muziejų, kuriame jo svečiai galėtų permiegoti, vakaroti, neriboti laisvės vaikams, bendrauti panašiai kaip pas Tėvą Stanislovą ar Orvydus.

Atvėrė kraičių skrynias

Bronius VERTELKA

Poetės Laimutės Kairytės-Čirvinskienės mama irgi buvo audėja

Šaltoką kovo 22-osios popietę į privačios parduotuvės savininkų suremontuotą ir laikinam naudojimui bendruomenės reikmėms skirtą salę rinkosi tie, kas domisi lietuvišku liaudies menu, senaisiais amatais. Čia jų laukė senelių, mamų, giminaičių ar šiaip pažįstamų austų rankdarbių paroda. Kabelių ir aplinkinių kaimų trobose austus dirbinius buvo galima vertinti juos liečiant, kilnojant. Juk audimas – viena seniausių lietuvių liaudies meno šakų, reikalavusi didelės kantrybės ir nemažų sąnaudų. Parodoje buvo galima pamatyti Marcelės Kairytės-Šipelienės, Salomėjos Šlekytės-Kairienės ir dar apie 20 audimo meistrių darbų. Visa tai buvo išgulėję gausybę metų kraičių skryniose, tad paroda buvo puiki proga audinius pravėdinti. Eksponatus papildė koja minamas verpimo ratelis, kočėlas ir rumbuota lenta – senoviniai lyginimo reikmenys, Veronikos Aleliūnienės sūnaus Kazio atvežta senutėlė siuvimo mašina.

Knyga apie gimtąjį kaimą ir jo žmones

Vytautas BAGDONAS

Anykštėnės medikės, literatės, visuomenininkės Eugenijos Veronikos Pilinkienės knygos „Pavariai prie Variaus“ viršelis

Anykštėnė literatė, visuomenininkė Eugenija Veronika Pilinkienė parengė gražią ir prasmingą dovaną gimtinei – išleido prisiminimų knygą „Pavariai prie Variaus“. Beveik 70 puslapių knygoje, kurią išleido Utenos spaustuvė, pateikiami prisiminimai apie jau išnykusį gimtąjį kaimą ir jo žmones.

„Man brangiausias žodis – Tėvynė Lietuva! Tėvynėje kiekvienas turime savo gimtąjį kampelį, kuris yra pats gražiausias, brangiausias ir mylimiausias. Man tokia vieta yra buvęs Pavarių kaimelis, Juodbala vadintas.

Neilgai aš ten gyvenau, tik iki 15 metų. Keičiantis valdžioms ir žemės reformoms, daugiavaikei šeimai, kurioje augo devyni vaikai, nebuvo lengva, vis dėlto visi baigėme aukštuosius arba aukštesniuosius mokslus...