Subrandinęs muziejų

Bronius VERTELKA

Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus kūrėjas Arūnas Sniečkus Autoriaus nuotraukos

Muziejaus vidaus fragmentas

Muziejaus namas

„Nesu tikras, ar dažnas įsivaizduoja, kokį namą turi Lietuva, kokia jo istorija. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis tikrai čia buvo. Jame sėdėjo Vydūnas, Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas, ištremtas gyveno kalbininkas Kazimieras Jaunius, lankėsi Vaižgantas. Neradau tokio, kad čia būtų apsistojęs koks nors nemalonus žmogus“, – kalbėdamas apie Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejų, sakė jo kūrėjas ir buvęs direktorius Arūnas Sniečkus.

Prieš tapdamas muziejininku A. Sniečkus buvo paminklosaugos klubo „Atgaja“ ūkvedys, prieš tai devynerius metus dirbo frezuotoju. Apie brolius Juškas nieko nežinojo. Kartais būdavo tokie sutapimai. Neretas žmogus nori turėti kažkokią dvasinę šeimą – ne tiek įprastą, kur vaikai, giminė. Ilgai ieškojo tokių žmonių, dvasinių brolių ir seserų, nes aplinkui gyvenantys atrodė kaip kažkokie padarai: valgo, mokosi, dirba ir miršta. Toks Stanislovas Randis iš Panevėžio, jau pagyvenęs žygeivis, smulkus, mažiukas įžvelgė kažkokį Arūno alkį. Vežė pas Tėvą Stanislovą, kartu vyko pas Orvydus netoli Salantų. Ten matė tai, ko labai stigo. Kaukazo kalnuose bičiuliui Arūnas prasitarė, kad norėtų įkurti neįprastą muziejų, kuriame jo svečiai galėtų permiegoti, vakaroti, neriboti laisvės vaikams, bendrauti panašiai kaip pas Tėvą Stanislovą ar Orvydus.

Penktoje klasėje būdamas kaip ir dauguma to meto vaikų Arūnas buvo tempiamas į muziejus. Karo (dabar – Vytauto Didžiojo) muziejuje palietė kalaviją ir už tai buvo išvarytas lauk. Tuo metu jam kilo mintis: užaugęs įkurs muziejų, kuriame eksponatus leis liesti vaikams. Šią idėją nešiojo beveik 30 metų. Po kelių mėnesių jam paskambino ir paklausė, ar nenorėtų būti Antano Juškos memorialinio muziejaus, kurį reikės kurti, direktoriumi. Pagalvojo apie astronomą A. Jušką, tai Arūną labai traukė... O pasirodo, kad tai – tautosakininkas. Pasiskaitė apie kun. A. Jušką enciklopedijoje ir... išsigando. Bet atvažiavęs į rajono savivaldybę sutiko būti tokio muziejaus direktoriumi. Dar buvo konkursas. Įvyko mažas stebuklas. Vienintelis be aukštojo išsilavinimo gavo direktoriaus vietą. Buvo 1989 metų pabaiga. Atėjęs į tuščią namą, tarsi pajuto jo šilumą. Toptelėjo mintis: „Čia jo namai“. Vyko medinės, vienos seniausių Lietuvoje, apie du šimtus metų išstovėjusios klebonijos restauravimas. Pradžia buvo tikrai sunki ir skaudi. Rado tik du eksponatus, pirktus už valdiškus pinigus. Galbūt būtų neištvėręs, viską metęs, bet kai pažino šitą žmogų... Ėmė ieškoti kun. A. Juškos biografijos. Pasirodo, nėra. Rado 1953 metais rašytą, bet neatspausdintą knygos rankraštį Vilniaus universiteto rankraštyne. Gana nelengva buvo nusikopijuoti. Vėliau susipažino su knygos autoriumi. Lankė daugumą vietų, kur kun. A. Juška dirbo. Ieškojo apie jį prisiminimų. Kun. A. Juška užrašė apie 7 tūkstančius dainų. Tai buvo didis žmogus, tikras kunigas, viską atiduodavęs kitiems.

Prieš kelerius metus Kauno rajono savivaldybė muziejuje įrengė gerą šildymo sistemą (21 metus čia žiemą būdavo tik 7–9 laipsniai šilumos).

Beveik ketverius metus į jį niekas nėjo dirbti, nes atlyginimas buvo panašus į krosniakurio. Kirbėjo mintis: „Kam čia vargti“. Bet staiga žmonės ėmė važiuoti šeimomis.

Antanas Mockus, parašęs knygą apie kun. A. Jušką, kurią pavyko išleisti po jo mirties žmonos rūpesčiu, sykį paklausė: „Arūnai, ar tau neatrodo, kad Juška čia yra?..“ „Kartais atrodo“, – atsakė jam. A. Sniečkus neabejoja, kad kun. A. Juška jį ir medžio skulptoriumi padarė, nors nemokėjo drožti, iš piešimo gaudavo trejetus. A. Sniečkų jau kvietė drožti į Lenkiją, Čekiją.

Kokią aurą turi muziejaus namai, pajunta net kaimo moterėlės. Kartą iškabino pikto, bet labai gero dailininko darbus. Žiūrinėja senučiukės į juos ir viena kitai sako: „Žinai, labai gražu, bet nenorėčiau jo turėti, po mėnesio susirgčiau“. Kitą kartą parsivežė abstrakcijas, ko kaimo žmogus negali suvokti ir suprasti. Bet jie švytėdami vertino: „Dieve, koks gražumas“. Taigi kiekvienam kitaip atrodo menininkų darbai. „Reikia žmogų atitempti ir išmokyti bendrauti su menu, kad nepraeitų pro jį nestabtelėjęs“, – sako A. Sniečkus. Anot jo, dainos, papročiai, tikėjimas – trys šaknys, be kurių miršta tauta. A. Sniečkui ypač malonu žinoti, kad kun. A. Juškos pavardė buvo įrašyta tarp 100 iškiliausių mūsų tautos žmonių.

A. Sniečkus sakė, kad likimas jį į tokio muziejaus direktoriaus kėdę pasodino. Tėvas prieš mirtį, jau gulėdamas ligoninėje, Arūno paklausė, ar jis prisimena, už ką vienintelį kartą buvo pašventintas rykštele. Senasis, tradiciškai auklėtas, jautė didžiulę pagarbą spausdintam žodžiui, neleisdavo sau net knygos lapo užlenkti. Perskaitytus ir renkamus žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ numerius duodavo sūnui pavartyti. Arūnas, tada penkerių metų vaikas, iš paskutinio vieno numerio lapo iškirpo fotografiją, kurioje buvo nufotografuoti penkių tomų veikalo su kun. A. Juškos užrašytomis dainomis viršeliai. Štai už ką anuomet jį baudė tėvas.

Vilkija, Kauno rajonas

© 2015 „XXI amžius“