„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2015 m. birželio 5 d., Nr. 2 (56)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Nerianti, mezganti ir siuvinėjanti senolė

Bronius VERTELKA

Stefanija Šliakienė
paveikslus siuvinėja kryželiu

92-uosius gyvenimo metus skaičiuojanti Stefanija Šliakienė tai, kad gali vaikščioti šia žemele, džiaugtis atgimstančia gamta, laiko kone stebuklu. Geros sveikatos moteris neturėjo visą laiką. Pradinėse klasėse, būdavo, vieną savaitę eina į mokyklą, kitą – serga, kūno temperatūra pakyla iki 40 laipsnių. Suaugusią puldavo tai pleuritas, tai plaučių uždegimas. Du kartus operavo vėžio paliestus organus. Prieš porą metų Stefaniją pakirto infarktas. Vienu metu atrodė taip prastai, jog gydytojas abejojo, kažin ar beišgelbės.

Katinų kaimo gyventoja apie gydytojus negalėjo blogo žodžio pasakyti. Vilniuje ją operavęs gydytojas Mačiukas buvo labai nuoširdus ir atidus ligoniams. Atvažiuodavęs į ligoninę „Žiguliuku“, nors tuo metu galėdavęs ilsėtis.

Stefanija iki dabar išsaugojo puikią atmintį ir šviesų protą, bet kojos sunkiai belaiko. Nebuvo žiemą išėjusi į lauką, tad nekantriai laukė šiltesnių orų. Po kambarį šiaip taip pavaikšto, tačiau be darbo nenusėdi: tai siuvinėja kryželiu, tai mezga, tai neria. Iš mamos gerų amatų pramoko – ji buvo gera audėja. Stefanija mokslų siekė. Pradžioje Salamiesčio žemės ūkio mokyklą (paskui ją perkėlė į Vabalninką), vėliau Panevėžio amatų mokyklą baigė. Mokydamasi namų ruošos specialybės, sužinojo gausybę naudingų dalykų. Vokiečių laikais ketino stoti į Žemės ūkio akademiją, bet savaip susiklostę įvykiai neleido svajonei išsipildyti.

Jau sovietmečiu baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Tiesa, toks darbas nelabai viliojo, bet paskui visai patiko. Pradžioje dirbo Kriaunose, vėliau – Juodupėje. Iš viso 33 metus ponia Stefanija mokytojavo. Būdavo, klausia jos, ar eina vaikai į bažnyčią. Ji liepdavo to pasiteirauti jų pačių. Paklausta visa klasė atsistodavo. Mokytoja sakydavo: tėvai veda, vaikai eina. Tikėjimo paslaptis Stefanija perėmė iš savo mamos.

Brandžių metų sulaukusi S. Šliakienė atsidėjo kūrybai. Ji yra išsiuvinėjusi kryželiu per 30 paveikslų. Kruopštaus darbo reikalaujančius rankdarbius išdovanojo artimiausiems žmonėms, giminėms. Pačiame pirmajame paveiksle vaizdavo katinukus. Tai buvo gana sudėtingas, turintis 94 atspalvius kūrinėlis. Prie jo triūsė net tris mėnesius. Paskutinysis toks S. Šliakienės darbas vaizduoja moterį su kūdikiu. Prieš Kalėdas apsilankęs Naujamiesčio klebonas, aptarnaujantis ir Uliūnų parapiją, kun. Raimondas Kazlauskas sakė, jog tas kūrinys labai panašus į Švč. Mergelę Mariją su Kūdikiu. Sužinojęs, kad Stefanija yra kuriantis žmogus, kunigas patarė surengti jos darbų parodą Katinuose.

S. Šliakienės kūriniai buvo eksponuoti Rokiškyje ir Juodupėje, o du darbai buvo atrinkti parodai Vilniaus muziejuje. Beje, dar vokiečių laikais Aleksandravėlės klebono prašymu Stefanija išsiuvinėjo bažnyčios baldakimą. Sakė, jog maldos namams ji uždirbo 15 tūkstančių markių.

Laimingas buvo jos santuokinis gyvenimas. Su vyru pragyveno beveik 60 metų (tetrūko vieno mėnesio). Išaugino dvi dukras. Buvo jos sočios ir tinkamai aprengtos. Dukros puošėsi mamos megztais kostiumėliais, megztukais. Šeima nevaikščiojo apskurusi. Vyras dirbo Juodupės vilnonių audinių fabrike „Nemunas“, daugybę kartų buvo skatintas. Mirė būdamas 84 metų. Tapus našle ir likus vienai bute, Stefanijai apkarto gyvenimas. Dukra Nijolė pasiūlė persikelti pas ją į Katinus.

„Dėkoju Dievui, kad iš manęs proto neatėmė, nors kartais gal ir nušneku“, – šypsojosi ilgaamžė. Su meile prisimena gimtuosius Degučius. Jos tėvų žemės sklypai ribojosi su Pauliaus Širvio, būsimojo garsaus poeto, tėvų sodyba. Stefanija su juo ėjo į mokyklą, bet ne į vieną klasę. Sunki buvo jo vaikystė. Anksti mirė mama, tėvas buvo savotiško būdo. Stefanija gerai pažinojo penkis brolius Žuklius, iš kurių trys tapo menininkais. Ji – tolima jų giminaitė, jos mergautinė pavardė – Žuklytė.

Prisimindama savo vaikystės ir jaunystės dienas, S. Šliakienė sako: „Tuo metu buvo linksma gyventi. Renkantis į gegužinę Aleksandravėlėje, kiekvieno kaimo jaunimą būdavo galima atskirti pagal jo traukiamas dainas. Netrūkdavo linksmybių ir be alkoholio. Jei pasitaikydavo išgėręs ir bandydavo kviesti merginą šokti, ši atsisakydavo“.

Katinai, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija