Nerianti, mezganti ir siuvinėjanti senolė

Bronius VERTELKA

Stefanija Šliakienė paveikslus siuvinėja kryželiu

92-uosius gyvenimo metus skaičiuojanti Stefanija Šliakienė tai, kad gali vaikščioti šia žemele, džiaugtis atgimstančia gamta, laiko kone stebuklu. Geros sveikatos moteris neturėjo visą laiką. Pradinėse klasėse, būdavo, vieną savaitę eina į mokyklą, kitą – serga, kūno temperatūra pakyla iki 40 laipsnių. Suaugusią puldavo tai pleuritas, tai plaučių uždegimas. Du kartus operavo vėžio paliestus organus. Prieš porą metų Stefaniją pakirto infarktas. Vienu metu atrodė taip prastai, jog gydytojas abejojo, kažin ar beišgelbės.

Katinų kaimo gyventoja apie gydytojus negalėjo blogo žodžio pasakyti. Vilniuje ją operavęs gydytojas Mačiukas buvo labai nuoširdus ir atidus ligoniams. Atvažiuodavęs į ligoninę „Žiguliuku“, nors tuo metu galėdavęs ilsėtis.

Visų galų meistras

Bronius VERTELKA

Nagingas vadoklietis Juozas Nemanis ir akį traukiantys jo dirbiniai iš medžio Autoriaus nuotrauka

Netgi atšipusį, vos ne apvaliais dantimis, nebent tinkamą per tvorą mesti rankinį pjūklą Juozas Nemanis pataisė taip, kad jis dar ilgai tarnaus ir teiks malonumą. Jo išplaktu dalgiu pjaudamas žolę irgi vargo nematai, mosuoji pasimėgaudamas (tuo pats įsitikinau). Toks žmogus, sugebantis padėti išspręsti smulkias buitines problemas, gyvena Vadokliuose. „Maniau, kad išėjęs į pensiją deramai pailsėsiu ir turėsiu marias laisvo laiko. Bet įvyko kitaip – dabar esu netgi daugiau užimtas“, – išėjęs iš savo dirbtuvėlės ir nuo savęs purtydamas medžio drožles, kalbėjo 77 gyvenimo metus baigiantis miestelėnas. Iš kur tokia trauka kažką naudingo daryti kitam? Ir ne bet kaip, o kad paskui tik geru žodžiu minėtum. Tokių kaip J. Nemanis šiandien pasitaiko retai.

Jo gimtajame Užugojų kaime gyveno senbernis, atrodęs truputį keistokai, bet kartu kažkuo traukė. Smalsiai sublizgo vaiko akys, kai pamatė jį turintį įvairiausių darbo įrankių. J. Nemanio dėdė meistravo iš medžio, tėvas irgi turėjo supratimą apie rąstinių namų statybą.

Tėvystės šviesa

Alvyra GRĖBLIŪNIENĖ

Tėvas Jonas su savo sūnumis Julium, Justu ir Jonu Nuotrauka iš Tertelių šeimos albumo

Tėvo meilės atspindys

Pernai per Tėvo dieną Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčioje (Ratnyčioje) pamačiau tris laimingus vyrus – tėvą Joną Tertelį, ir du jo sūnus, Justą ir Joną. Visi kartu dalyvavo šv. Mišių aukoje. Ramus ir laimingas tėvas stovėjo tarp dviejų aukštų gražių jaunuolių. Prieš pamaldas visi nuvažiavo į kapines pas žmoną ir mamą Viliją, kurią prieš daug metų Dievulis pasiėmė į Tikruosius namus... Visi kartu jaučia, kad ji buvo ir tebėra ta dvasinė šviesa, jungianti visą šeimą ir kiekvieną atskirai tik jam vienam būdinga pajauta. Tas artimas ryšys išlikęs ligi šiolei. Žvakės ugnelė, gėlės žiedas, malda ir pokalbis – viskas jaučiama tik širdimi, to niekada negalėsi išsakyti žodžiais. Visi trys sūnūs gyvena Vilniuje, baigę aukštuosius mokslus ir pasiekę įvairaus lygio profesines aukštumas. Julius ir Justas jau sukūrę šeimas: senelis Jonas jau sulaukęs vienos dukraitės ir dviejų vaikaičių. Netikėtai Tėvo dienos proga vaikų ryte atvežta didelė hiacintų puokštė ir keletas valandų, praleistų kartu, tėvui Jonui buvo didžiausia dovana.

Metų pilnatvės sukaktis

Alvyra Grėbliūnienė

Iš dešinės: Izabelė, bibliotekos direktorė Laima Žėkienė ir Veronika Gerasimavičienė, buvusi Švietimo skyriaus vedėja, įdarbinusi Izabelę Druskininkų vaikų darželyje

Maža tik žodžiais mylėti Tėvynę. Svarbu sugrąžinti pagarbą istorijai, kalbai, kultūrai, tautos paminklams ir žmogui.

I. Skliutaitė-Navarackienė

Balandžio pabaigoje Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka surengė gražią šventinę popietę, skirtą Lietuvos laisvės kovų dalyvės Izabelės Skliutaitės-Navarackienės 90 metų gimino sukakčiai paminėti „Lemties egzaminus išlaikiusi“.

Jaudinančiai sugiedojus Lietuvos himną, skambėjo M. K. Čiurlionio meno mokyklos jaunųjų kanklininkių ansamblio atliekamos lietuviškos muzikos melodijos. Mokytoja Asta Jankutė-Bogdanavičienė sakė, kad kanklės yra mylimiausias I. Skliutaitės-Navarackienės muzikos instrumentas. Bibliotekos direktorė Laima Žėkienė trumpai apžvelgė sudėtingą, kilniais darbais Lietuvai įprasmintą, kančios spygliais nubarstytą, bet visada nuolankiai ir su meile priimtą jubiliatės gyvenimą.

Atmintis

Tapytojo akmens dulkėmis nebėra, o jo darbai tebegyvena

Dailininko Stanislovo Petraškos (1935 06 07–2009 02 21) 80-osioms gimimo metinėms

Vytautas BAGDONAS

Apsilankiusiems svečiams Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas rodo paskutinį Stanislovo Petraškos darbą – akmens dulkėmis „nutapytus“ Valdovų rūmus

40 metų anykštėnas Stanislovas Petraška kūrė originalios technologijos paveikslus, klijuodamas ant kieto pagrindo grūstas įvairiaspalvių akmenų dulkes. Jis tokiu būdu sukūrė kelis šimtus unikalių akmens tapybos darbų, kurie pasklido po parodas, atsidūrė privačiuose rinkiniuose. 1981-aisiais anykštėnas menininkas tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. Jis surengė personalines parodas Utenoje (1986), Rokiškyje (1992), Alytuje (1993), Kėdainiuose, Jonavoje ir Ukmergėje (1996), Maduonoje (Latvijos Respublika, 1998), Vilniuje ir Visagine (1999), Pasvalyje (2000) ir kitur. Nuolat savo kūriniais džiugindavo žiūrovus tautodailės darbų parodose Anykščiuose.

Nuo 1980-ųjų S. Petraška dalyvavo daugiau kaip 65 tautodailės parodose, pelnydavo laureato vardus, prizines vietas, įvairius apdovanojimus. Laureato vardą anykštėnas už savo akmens dulkių kūrinius pelnė respublikinėse liaudies dailės parodose 1980, 1985, 1994 metais, Respublikinės dainų šventės liaudies meno konkursinėje parodoje 1985 metais. A. Varno respublikinėje tautodailininkų darbų parodoje 1993 metais S. Petraška buvo apdovanotas už sėkmingą originalios technikos panaudojimą. Už akmens tapybos darbus tautodailininkas 2006-aisiais pelnė Teresės Mikeliūnaitės vardu pavadintą Anykščių kultūros premiją.

Atmintis

Zakristijono mirties metinės

Šilalės klebonas dekanas kan. dr. Algis Genutis šventina Jono ir Palmyros Masidunskių šeimyninį kapą Jono pirmųjų mirties metinių proga

Šilališkiai ir daugelis Šilalės rajone gyvenančių žmonių puikiai pažinojo 40 metų Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje išdirbusį šios bažnyčios zakristijoną Joną Masidunskį. Nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro buvo galima jį matyti besidarbuojantį šventoriuje. Visi žinojo, jog zakristijonas Jonas (taip visi jį vadino) yra be galo darbštus, sąžiningas, kuklus, nuoširdus žmogus. Darbštumu, išradingumu bei sumanumu jis pasižymėjo skoningai sutvarkydamas bažnyčios aplinką, puošdamas ją rožių krūmeliais, gėlynais. Prieš keletą metų, mirus jo žmonai Palmyrai, savo lėšomis jis šventoriuje pastatė dvi angeliukų skulptūrėles, tuo prisidėdamas prie šventoriaus pagražinimo. Asmeninėmis lėšomis nupirko kelis kilimus bažnyčiai papuošti. Mylėjo jis ir savo anūkus. Kol dar jie buvo maži, kasdien parnešdavo saldainių, o sekmadieniais – kokį nors šventą paveikslėlį ar skulptūrėlę...