Tėvystės šviesa

Alvyra GRĖBLIŪNIENĖ

Tėvas Jonas su savo sūnumis Julium, Justu ir Jonu Nuotrauka iš Tertelių šeimos albumo

Per Šv. apaštalo Baltramiejaus atlaidus bažnyčioje poetas Jonas Tertelis skaito eilėraštį „Žodis“ Alvyros GRĖBLIŪNIENĖS nuotrauka

Tėvo meilės atspindys

Pernai per Tėvo dieną Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčioje (Ratnyčioje) pamačiau tris laimingus vyrus – tėvą Joną Tertelį, ir du jo sūnus, Justą ir Joną. Visi kartu dalyvavo šv. Mišių aukoje. Ramus ir laimingas tėvas stovėjo tarp dviejų aukštų gražių jaunuolių. Prieš pamaldas visi nuvažiavo į kapines pas žmoną ir mamą Viliją, kurią prieš daug metų Dievulis pasiėmė į Tikruosius namus... Visi kartu jaučia, kad ji buvo ir tebėra ta dvasinė šviesa, jungianti visą šeimą ir kiekvieną atskirai tik jam vienam būdinga pajauta. Tas artimas ryšys išlikęs ligi šiolei. Žvakės ugnelė, gėlės žiedas, malda ir pokalbis – viskas jaučiama tik širdimi, to niekada negalėsi išsakyti žodžiais. Visi trys sūnūs gyvena Vilniuje, baigę aukštuosius mokslus ir pasiekę įvairaus lygio profesines aukštumas. Julius ir Justas jau sukūrę šeimas: senelis Jonas jau sulaukęs vienos dukraitės ir dviejų vaikaičių. Netikėtai Tėvo dienos proga vaikų ryte atvežta didelė hiacintų puokštė ir keletas valandų, praleistų kartu, tėvui Jonui buvo didžiausia dovana.

Kokia gyvenimiška patirtimi gali pasidalinti mano bičiulis, druskininkietis, gydytojas ir poetas, Jonas Tertelis?

Vartydami asmeninio gyvenimo knygos puslapius, ilgamečio darbo vaikų sanatorijoje „Saulutė“ patirtį, poezijos rinktinę „Vandens grįžimas“, parapijos laikraštyje „Žodis“ skelbtus eilėraščius, sudėliojame jo prisiminimų mozaiką.

Senelių gerumo paukštė sklando...

„Grįžtu miško taku / į mažą / vaikystės miestą, kur / žalios pilys pavirtę medžiais(...) prakalbinu / sodo gale/ samanomis pražydusį / akmenį: po miško žolę / tebeklaidžioja / mano šaknys“.

Tertelių giminės šaknys yra gilios.

Gražiausi prisiminimai atplaukia iš Jono vaikystės laukų: baltos močiučių ir motinų skarelės, pintinėse kvepiančios mėlynės, „moterų rankų gerumas“. Dar „rasa pakvipus atmintis“ girdi žolės kalbą, paukščio giesmę ir mato pradalgės gale laukiantį tėvą. Pakvimpa Dube gyvenusių senelių Elenos ir Prano Svirskų namų šiluma. Išnyra įdomūs humoristiniai senelio pasakojimai, susieti su kaimo aplinka, gyvuliais. Koks buvo stiprus begalinis noras „palaikyti“ senelį ir kartu su juo gerti ožkos pieną, nors vaikui jis buvo neskanus. Iškyla šviesus Dubo močiutės Elenos paveikslas: visur tekina ir tekina, neprisimena sėdinčios. Jos kareiviškoje keptuvėje iškepta labai skani kiaušinienė. Tokios niekur kitur neteko valgyti.

Kitų senelių, Elenos ir Petro Tertelių, šeima bendrą gyvenimą pradėjo Amerikoje. Ten, Filadelfijoje, net ir Jono tėtis gimė. Jiems sugrįžus, nelengva buvo išlaikyti gausią šeimą. Močiutė buvo labai darbšti ir rūpestinga. Manoma, kad kartą iš turgaus nešdama didelį, ne pagal jos jėgas maišą, susižalojo stuburą ir atgulė... Jono namuose Jaskonyse, apie porą metų motina slaugė močiutę – Eleną Tertelienę. O senelis Petras Tertelis buvo lėtesnio būdo, mėgo filosofuoti, poteriavo, domėjosi pranašystėmis, mėgo ir galėjo patarti kitiems.

Gyvenimo pajauta kvepia tėvų išminties medumi...

Atveriame Jono tėviškės namų duris. Šeimoje augo dar brolis Petras ir sesuo Danutė. Ankstyvoje vaikystėje, stebėdami tėvų darbus, vaikai juos pamėgdžiodavo žaidimais. Iš pagaliukų statė namus, šienavo, vežė šieną. Teko ir rimtai karves paganyti. Visiems darbo užteko savame ūkelyje. Tėvas mėgo bites. Nusipirko du avilius ir išsiaugino 25 bičių šeimas. Buvo geras patarėjas kitiems bitininkams. Kiemas vakarais kvepėdavo medumi... Jonas, būdamas dar vaikas, sekmadieniais keletą kartų buvo paliktas namuose saugoti bičių spiečių. Kartą taip gausiai jį apšlakstė vandeniu, kad nuo bičių tiesiog lašėjo. Tėvas grįžęs šypsojosi ir pasakė: „Tu čia jas gerai apkrapinai...“ Paaugęs jaunuolis kartu su tėvu sukdavo medų, žiemą iš vaško liedavo žvakes. Prisiminimai vėl atgyja: „Čia pušys vakarais / pabeldžia į duris... / čia vieversio giesmė, / kai pavargsti, /medum gaivina“.

Tėviškėje buvo didelis sodas, pradėtas sodinti senelio Petro, toliau išplėstas, sodintas kartu su savo vaikais – Jonu ir Petru. Tėvas kviesdavosi juos palaikyti obelį, kartu medelį apkasdavo, paliedavo... Tas svaiginantis obelų žydėjimas reikalavo ir priežiūros. Pavasarį, žydėjimo metu, kad žiedai išliktų gyvi, kad apsaugotų nuo šalnų, kūrendavo laužus.

Dubo močiutė davė braškių daigų, kad, juos užsiauginę, vasarą anūkėliai galėtų pasmaguriauti saldžiomis sultingomis uogomis. Vėliau šeima užsiveisė didelį braškyną.

O tos sodrios šienapjūtės!..

Atrodo, jog ir dabar „už lango, po obelim, / tėvas plaka dalgį / (...) neliksiu / be rasos, / be žiedų, / be žolės kalbėjimo, / be šienpjovio pradalgių; / be prakaito iki skausmo, / be saulės tekėjimo...“ Jonas savo poetiniu žodžiu perteikia gėrio ir grožio suvokimą, darbo vertę, gamtos judėjimą: čia žydi, čia auga, čia noksta... Čia kviečia brolį išgerti sulos, „savo beržo sulos – / žydėsime kartu / su tėviškės beržais (...) į seną sodą / obelys sugrįš / žydėjimui naujam...“

Studentaujant sūnui tėvas niekada tiesmukai neliepdavo dirbti. Buvo labai gražus kreipinys: „Gal tu galėtum man padėti, jei turėsi laiko...“ Jonas irgi jautė poreikį, kada reikia padėti. Išlaikytas tas gražus tėvo ir vaiko santykis bei supratimas, kad reikia paklausti, „gal reikia padėti?“

Tėvas buvo ne tik nagingas ir darbštus ūkio darbuose, bet turėjo grožio pajautą menui – deklamavo atmintinai Maironį, meldėsi litanijomis, giesmėmis. Turėjo gražų balsą ir gerą klausą, buvo geriausias kaimo šokėjas. Vaidino paties pastatytuose kaimo spektakliuose, skaitė knygas, dažnai garsiai, kad motina, ką nors namuose darydama, klausytųsi... Sūnus jas parnešdavo iš bibliotekos. Paskutiniais gyvenimo metais tėvas mintis reikšdavo eiliuotai. Išliko gražus jo eilėraštis vieversiui.

Mama dirbo ne tik ūkio darbus, bet verpė ir audė. Kai buvo sumaniusi išausti sudėtingas „parinktes“ lovatieses ir negalėjo viena paruošti audimui staklių, padėjo studentas Jonas. Prisimena, kaip mama džiaugėsi ir sakė, jog Dievas jį čia atsiuntė.

Įsiminė senelio pamoka tėvui: „Jei medis auga, gražiai nugenėk, jei karklas – nukirsk“. Jautriai suvokiant gamtą ir darbą, didelę reikšmę teikiant dvasiniam bendravimui, buvo ugdomas giluminis abipusis pajautimas, tėvų troškimas perduoti vaikams iš kartos į kartą puoselėtas šeimos vertybes, norą tobulėti, siekti mokslo žinių. Visi trys vaikai įgijo specialybes: Jonas – gydytojo, Petras – statybos inžinieriaus, Danutė – agronomo.

Kai šeimoje yra abu tėvai (motina ir  tėvas), vaikas gauna ir griežtesnį, reiklesnį, paguodžiantį, užtariantį žodį.

Tėvystės atsakomybės pajauta

Likimas Jonui lėmė kitą dalią... Žmonai iškeliavus į Amžinybę, jam vienam reikėjo trims sūnums būti ir tėvu, ir motina: Juliui buvo 11, Justui – 9, o Jonukui 4 metai. Visi buvo skirtingų charakterių, bet vienodai reikalingi meilės ir šilumos. Kai viskas jau praeityje, Jonui atrodo, jog kito pasirinkimo nebuvo, kad jų šeimoje yra visi ir gali toliau rūpintis vienas kitu. O leisti auklėti ir prižiūrėti kitiems net nebuvo minties... Jam svarbu tai, jog žmonės turi remtis pagrindinėmis gyvenimo vertybėmis, juk, pavyzdžiui, dvasinis sužeidimas visada sunkesnis už fizinį.

Ilgus metus, „Saulutės“ sanatorijoje dirbdamas gydytoju neurologu, direktoriaus pavaduotoju medicinai, matydamas ir jausdamas kitos šeimos skausmą, galėjo labiau pažinti tikrąsias vertybes, atskirti tai, kas nebūtina, laikina ir neaktualu. Tada savaime tampi patarėjas, užtarėjas. Kai po įtemptos, kartais itin sunkios darbo dienos grįžti nuvargęs namo, džiaugiesi matydamas savo sveikus vaikus, pajunti naują kvėpavimą ir norą padėti kitiems. Besiskundžiantiems materialiniu nepritekliumi Jonas pataria tiesiog apriboti savo norus ir džiaugtis sveikais vaikais.

Gydytojas pastebėjo, jog daugiausia neįgaliaisiais vaikais rūpinasi motinos. O štai tėvai (yra skelbti duomenys, apie 90 procentų!) mažai domisi vaikų sveikata: juos atveždami į reabilitaciją ar pasiimdami atgal į namus, net nepasiteirauja apie sveikatos būklę...

Kai pirmąkart sanatorijoje susitinki motiną ir jos vaiką su negalia, mama būna pilna nerimo. Po kurio laiko, pasikalbėjus ir pabendravus, ji palaipsniui su tuo susitaiko ir priima kaip duotybę. Gydytojas siekia, kad abu tėvai dalintųsi bendru šeimos rūpesčiu. Juk labai svarbu padėti vaiko mamai, savo žmonai!..

Tėvystės pajautimas, suvokimas, kad tu esi reikalingas vaikui ir jo motinai, turi būti tėvų ir senelių ugdomas nuo vaikystės. Tiesa, gydytojas turi pavyzdžių, kai tėvas ir vienas rūpinasi vaiku. Ramina tai, jog dabar jau keičiasi tėvų požiūris į susirgusį ir neįgalų vaiką. Kai vaikas turi elgesio ir emocinių problemų, Jonas dažnai pataria jauniems tėvams nuvežti vaiką pas senelius, kurie gali geriausiai vaikaičiui suteikti psichologinę pagalbą ar patarimą. Bendraudami su seneliais, vaikai dažnai pasijaučia saugesni.

Jonas prisiminė savo šeimos patirtį, kai iš sūnaus per daug reikalavo, priekaištavo, o ir mokytojai jį spaudė. Tam tikrą laiką vaikui pabuvus kaime pas močiutę, ramiai su ja dirbant ir bendraujant, atvykus Jonui, ši jo paklausė: „Ko tu nori iš to vaiko? Jis – toks geras, paklusnus...“ Tada tėvas suprato kėlęs per didelius reikalavimus vaikui.

Gydytojas džiaugiasi, kad per ilgus darbo metus galėjo ne vieną beviltišką ligoniuką apgobti tėviškos meilės šviesa, profesionaliu gydymu, o kartais net ir Dievo stebuklo dėka sugrąžinti džiaugsmą gyventi ir augti, pradėti vaikščioti, dirbti.

Kristaus ir šiandien kalba: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas...“ (Jn15,11) Kiekvienas žmogus, kiekvienas sutuoktinis gali pasakyti, kad tikrasis džiaugsmas daugiausia buvo patirtas per kančią, sunkumus, išbandymus.

Šeimoje ir Motinos, ir Tėvo pareigos yra labai atsakingos, drįsčiau teigti, vienodai svarbios. Prasmingai tai užrašyta majų patarlėje: „Motina turi laikyti kūdikį arti, kad kūdikis žinotų, kad tai yra jo pasaulis, bet tėvas turi paimti jį į aukščiausią kalvą, kad jis galėtų pamatyti tai, koks yra jo pasaulis.“ „Idealus šeimos variantas – seneliai, tėvai ir vaikai. Vaikas surenka patirtį iš dviejų kartų. Kai jis netenka bendrystės su seneliais, užauga tarsi po vienu spinduliu“,  – porino bičiulis Jonas.

Druskininkai

Žodis

Jei netikėtai saulė pasirodė –
labiausiai prašė jos sušalęs,
jei lyja, debesims nutolus –
vandens gyvybei naujai reikia...
Jei vėjas, skubantį sustabdęs,
parodė kitą kelią...
Jei maldoje tave išgirsta,
ir mintys grįžta žodžiais –
sugrįžusius žodžius dalink
visiems, kas ieško Dievo ir savęs.
Lai laimina tą kelią,
kuriuo paskirta eiti,
ateinantį sutikti...

Jonas TERTELIS
 

© 2015 „XXI amžius“