Metų pilnatvės sukaktis

Alvyra Grėbliūnienė

Iš dešinės: Izabelė, bibliotekos direktorė Laima Žėkienė ir Veronika Gerasimavičienė, buvusi Švietimo skyriaus vedėja, įdarbinusi Izabelę Druskininkų vaikų darželyje

Subuvusiu tremtiniu A. Nedzelskiu, kurio vaikų auklėtoja darželyje buvo Izabelė

Maža tik žodžiais mylėti Tėvynę. Svarbu sugrąžinti pagarbą istorijai, kalbai, kultūrai, tautos paminklams ir žmogui.

I. Skliutaitė-Navarackienė

Balandžio pabaigoje Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka surengė gražią šventinę popietę, skirtą Lietuvos laisvės kovų dalyvės Izabelės Skliutaitės-Navarackienės 90 metų gimino sukakčiai paminėti „Lemties egzaminus išlaikiusi“.

Jaudinančiai sugiedojus Lietuvos himną, skambėjo M. K. Čiurlionio meno mokyklos jaunųjų kanklininkių ansamblio atliekamos lietuviškos muzikos melodijos. Mokytoja Asta Jankutė-Bogdanavičienė sakė, kad kanklės yra mylimiausias I. Skliutaitės-Navarackienės muzikos instrumentas. Bibliotekos direktorė Laima Žėkienė trumpai apžvelgė sudėtingą, kilniais darbais Lietuvai įprasmintą, kančios spygliais nubarstytą, bet visada nuolankiai ir su meile priimtą jubiliatės gyvenimą.

Izabelė Skliutaitė gimė 1925 m. kovo 9 d. Dvarčėnų k., Daugų vlsč., Alytaus apskr. Mokėsi Daugų mokykloje, Alytaus gimnazijoje. 1946 m. birželio 23 d. egzaminų metu areštuota, kankinta. 1946 m. spalio 19 d. karinio tribunolo nuteista 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. 1955 metais grįžo į Lietuvą. 1956 metais atvyko į Druskininkus – čia gyvena iki šiolei. Dirbo vaikų darželiuose, toliau mokėsi, baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1959 metais ištekėjo už buvusio politinio kalinio Adolfo Navaracko. 1960 metais gimė dukrelė Gintvilė. Ponia Izabelė Druskininkuose gyvena aktyvų kovotojos gyvenimą.

Buvo pademonstruotas bibliotekos darbuotojų sukurtas trumpas filmukas apie I. Skliutaitę-Navarackienę.

Kartu su nuostabia orchidėjų puokšte daug šiltų padėkos žodžių jubiliatei padovanojo Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Kristina Miškinienė. Ji dėkojo už moters drąsą stojant ginti Tėvynės laisvę, už jos prasmingą gyvenimą, už šviesą, kitiems padovanotą, šypseną ir šilumą, meilę, kitiems išdalintą, paminėjo išlikusius gražiausius prisiminimus apie jubiliatės veiklą švietimo, kultūros, etnokultūros srityse. Savivaldybės meras Ričardas Malinauskas atsiuntė gražius sveikinimo žodžius, įvairiaspalvę gėlių puokštę ir dovaną.

Lietuvos moterų lygos pirmininkė prof. Ona Voverienė kalbėjo apie ponią Izabelę kaip Lietuvos laisvės kovų dalyvę ir akcentavo, kad „susirinkome pagerbti ne tik Izabelę, bet ir tautos istorijos fragmentą... Jos gyvenimo credo – kova“. Laisvės kovotojos mokytojai – pedagogas Konstantinas Bajerčius, Adolfas Ramanauskas. Jie įkvėpė mintį, jog tada, kai gresia pavojus, turi tik vieną pareigą – ginti Tėvynę. Mokytojų seminarijoje ateitininkų organizacijoje mergina davė priesaiką Dievui ir Tėvynei. Pranešėja papasakojo, kaip Izabelė kartu su savo šešiolikmetėmis draugėmis gelbėjo į bėdą pakliuvusius draugus, kaip atnešė pjūklelį ir jie pabėgo. Kitas Izabelės veiklos etapas – rezistencinė veikla. Ji, susipažinusi su legendiniu partizanu Voveriu-Žaibu, tapo ryšininke Ramune.

Vėliau Izabelė buvo trijų partizanų būrių ryšininkė: Žaibo, Vanago ir Laimučio. Tada gavo naują Jūraitės slapyvardį. Neilgai su juo vaikščiojo Dzūkijos takeliais. Gavusi šovinių, juos paslėpė po lova. Enkavedistai surado. Tada gražios merginos kasos tapo budeliams jos kankinimo įrankiu. Mykolas Gulbinas, pagriebęs už kasų, trankydavo galvą, o kai Izabelė nualpdavo, apipildavo vandeniu. Bet ji partizanų neišdavė. Galbūt todėl ir buvo nuteista 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Izabelė, kalėdama Lukiškėse, mokė kitas merginas priimti kančią kaip likimo dovaną. Ji buvo gerasis Dvasios angelas, liudijo tai savo eilėraščiais, piešinėliais. Tai irgi buvo kova, kuri stiprino ir teikė tikėjimo kitiems.

Sugrįžusi į Lietuvą, iš gimtinės 70 kilometrų pėsčiomis, pūslėtomis kojomis atėjo į Druskininkus. Čia ji sutiko daug gerų žmonių, kelis net ir su raudonais bilietais. Jie buvo geri ir Izabelė buvo gera, todėl ir išgyveno. Druskininkuose ji tapo šių dienų kovotoja. Aktyviai įsijungė į Atgimimo kovas be kraujo, su giesmėmis, dainomis. Laimėjo žmogiškumas, tautos idėja, jos vertybės. Jai visada svarbu tai, kas sieja visus – kraujas, tautos idėja ir gerumas. Sausio 13-ąją kartu su kitais druskininkiečiais buvo pirmose fronto linijose, ne tik kaip Laisvės kovų dalyvė, bet „pasikinkė“ ir žodį. Izabelės širdies troškimas – siekti visų vienybės. Profesorė paminėjo, kad laiku pasirodė režisieriaus Andriaus Cimbolaičio filmas „Žaibas – Dzūkijos legenda...“ O minimas I. Navarackienės jubiliejus svarbus šiandien, kai vėl žvanginama ginklais...

Tėvynės pažinimo draugijos (TPD) garbės pirmininkas dr. Kazys Račkauskas kalbėjo apie I. Skliutaitės-Navarackienės indėlį puoselėjant Dzūkijos ir lietuvių tautos paveldą. Pranešėjas teigė, jog Izabelė anksti išsiugdė savo krašto ir Tėvynės paveldo kaupimo įgūdžius. Per 25 TPD gyvavimo metus jubiliatė tapo ramsčiu draugijai. Ji ilgą laiką buvo aktyvi pagalbininkė, vedamųjų straipsnių autorė, leidžiant laikraštį „Gimtinė“. Laikydamas didelį pluoštą archyvinių laikraščio numerių, pranešėjas vis vardijo rašinių pavadinimus. Pradėjus leisti „Tautotyros metraštį“, jį irgi papildė įdomia ir vertinga medžiaga. Izabelė yra nuolatinė tėviškės pažinimo leidinių rėmėja.

Dr. K. Račkauskui, sumaniusiam išleisti leidinėlį, skirtą I. Skliutaitės-Navarackienės jubiliejui, nelengva buvo iš jos išprašyti informacijos. Priežastimi leidėjas laiko moters kuklumą. Jį nustebino, jog ši devynioms švietimo ir kultūros įstaigoms padovanojo savo šeimos archyvą, nesiekdama asmeninės naudos.

K. Račkauskas, atsidėkodamas už visapusišką atsidavimą ir nuolatinį rėmimą, I. Navarackienei įteikė Garbės mecenato diplomą. Jame rašoma: „Už nuopelnus kaupiant ir puoselėjant lietuvių tautos savasties faktus ir reliktus, žadinant tautinę savimonę ir orumą, visapusiškai remiant tautotyros sąjūdį, Tėviškės pažinimo paramos fondas suteikė I. Skliutaitei-Navarackienei Garbės mecenatės titulą“.

Po jubiliatės pedagoginės ir literatūrinės kūrybos pradalges „braidė“ lituanistė, pedagogė, publicistė Eugenija Sidaravičiūtė. Paminėjusi gausią Izabelės šeimą, tėvų įtaką, auklėjant meilės žmogui ir Tėvynei dvasia, apžvelgusi mokslo metus, kalėjimo ir tremties baisumus, pasidalijo prisiminimais apie Druskininkus, o pirmą 70 kilometrų kelionę iš tėviškės į Druskininkus palygino su S. Daukanto kelione į Vilnių. „Gimtinėje“, „Tautotyros metraštyje“ Izabelė įrašė druskininkiečius į tautos istoriją, atkapstė, kurie kalėjo kartu su ja Sibiro kalėjime, jų gyvenimo istorijų smiltis. Jos išleistos knygos – „Aukos ir vilties diena“, „Brydė išlieka ne tik pievoj“, „Pažadinta atmintis“. Izabelė skrupulingai surinko ir išleido pirmojo Druskininkų lietuvių vaikų darželio metraštį „Prie vaikystės slenksčio“. Jos kūrybą spausdino respublikos ir Druskininkų krašto laikraščiai.

Jubiliatės eiles skaitė bibliotekos darbuotojos. Jos sielos „gintarėliai“ išsibarstė į susirinkusiųjų širdis, budino atmintį, žadino jausmus. Česlovo Navicko padovanotas subtilus smuiko skambėjimas pripildė erdvę mąslios ramybės. Šventės pabaigoje nusidriekė ilga sveikintojų eilė. Smulkutė, kuklutė, gerumu švytinčiomis akimis ir atvira, geraširde šypsena visus apdalinusi moteris, prisipažino, kad nenorinti, nesiekianti populiarumo. Viską daranti dėl Lietuvos, kurios jai niekas negali pakeisti. Visiems ją pagerbusiems nuoširdžiai padėkojo.

Renginio metu eksponuotos jubiliatės parašytos knygos, straipsniai, jos šviesaus atminimo artimųjų, vyro Adolfo ir dukters Gintvilės, šeimos archyvo reliktai, knygos ir spaudiniai apie ją, dalis padėkų ir apdovanojimų. Visi jie surašyti K. Račkausko leidinėlyje „Izabelė Skliutaitė-Navarackienė“. Svarbiausius jų verta paminėti: 1992 metais Sausio 13-osios medalis už drąsą ir pasiaukojimą Lietuvai; 1998 metais Amerikos biografijų instituto pripažinta pasaulio Moterimi, o 2000 metais skirtas aukso medalis; 2000 metais pripažinta neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyve ir išduotas Laisvės kovų dalyvės pažymėjimas nr. 2051; 2002 metais Kembridžo universiteto centro diplomas ir sidabro medalis už indėlį kovoje dėl laisvės ir teisingumo; 2006 metais Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius už ištvermę ir atsidavimą didvyriškai ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę; kovo 9-ąją Tėviškės pažinimo paramos fondas už nuopelnus visapusiškai remiant tautotyros sąjūdį suteikė Garbės mecenatės titulą.

Šiame leidinėlyje įrašyti ir autoriaus žodžiai: „Jubiliatės biografijos kraitėje žėri neblėstančios ištikimybės ir meilės Tėvynei, žūtbūtinės kovos dėl mūsų Tautos ir Valstybės laisvės bei Nepriklausomybės ženklai. Mus žavi ir įkvepia šios kilnios Moters nuveikti darbai švietimo baruose, įtaigus literatės ir publicistės žodis, pavydėtina energija Tėvynės pažinimo draugijos tautotyros talkose, renkant ir skelbiant tautos savasties reliktus ir faktus, remiant gyvosios istorinės ir kultūrinės atminties puoselėtojų sąjūdį“.

Druskininkai
Eugenijos Sidaravičiūtės nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“