Pagerbtas Dzūkijos partizanas Juozas Jakavonis

Rūta Averkienė

Juozas Jakavonis (priekyje centre) su grupe jį pasveikinti atvykusių svečių

Šventinis renginys prasidėjo Lietuvos Respublikos himnu

Juozas Jakavonis prie savo atstatytos partizanų vadavietės Autorės nuotraukos

Su garbia sukaktimi – 90-osiomis gimimo metinėmis – pagerbėme nuostabų žmogų – partizanų ryšininką, Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordino kavalierių Juozą Jakavonį-Tigrą. Jo gražioje dzūkiškoje sodyboje ant Merkio kranto Kasčiūnų kaime tądien simboliniai laiko tiltai tarsi sujungė praeitį ir dabartį, o čia pabuvę tarsi išklausėme skaudžios pokario Lietuvos istorijos pamoką. Šioje sodyboje 1945 metais buvo įrengta pirmoji Pietų Lietuvos partizanų vadavietė, joje slapstėsi Pietų Lietuvos partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Juozas Vitkus-Kazimieraitis, buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“. Juozas Jakavonis šią vadavietę atstatė, ir nuolat ją lankantiems žmonėms nepailsdamas pasakoja, kokia sunki ir prasminga buvo partizanų kova už Lietuvos laisvę.

Neeilinės drąsos, ištvermės, tolerancijos, išminties ir gerumo šviesulį J. Jakavonį-Tigrą garbingo gimtadienio proga pasveikino daug svečių, jis apdovanotas ir Lietuvos laisvės kovų kryžiumi.

Partizano garbei skirtas šventinis renginys prasidėjo Juozo ir Zosės Jakavonių sodyboje trispalvės pakėlimu ir Lietuvos Respublikos himnu. Karių iššautos salvės buvo skirtos Lietuvai, partizanams ir J. Jakavoniui. Renginį organizavusi ir vedusi dukra Angelė kalbėjo apie tėvelį: „Būtent dėl tos priežasties, kad šeimoje jis buvo tik vienas sūnus, tėvai neišleido jo į Ameriką pas tetą... Gal tėtis būtų buvęs žymus gydytojas, nebūtų patyręs enkavedistų klastos, kankinimų, bado, Sibiro kalėjimų... Tėtis buvo labai gabus mokinys, baigęs keturis skyrius jis gavo tuometinio švietimo ministro padėką už gerą mokymąsi...“

J. Jakavonis gimė 1925 m. liepos 10 d. Kasčiūnų kaime. Būdamas 20 metų jaunuolis, jis su kitais partizanais savo tėvų kieme 1945 metais įrengė bunkerį, kuris 1945–1946 metais tapo Pietų Lietuvos partizanų vadų vadaviete. Bunkeryje gyveno ir dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadai J. Vitkus-Kazimieraitis ir A. Ramanauskas-Vanagas. J. Jakavonis dar platino ir pogrindinę spaudą, nes bunkeryje buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“. 1946 m. gruodžio 8 d., nešdamas pogrindinę spaudą, pakliuvo į NKVD pasalą ir buvo enkavedistų sučiuptas. Jis ištvėrė nežmoniškus kankinimus ir akistatas Merkinės, Varėnos, Vilniaus (Lukiškių) NKVD rūsiuose ir tardytojų kabinetuose, tačiau neišdavė nė vieno, su kuriais akis į akį suvesdavo okupacinių struktūrų darbuotojai. Bolševikinis karo tribunolas („trojka“) J. Jakavonį nuteisė Sibiro kalėjimams, lageriams ir tremčiai, ir ten jis praleido savo jaunystę – nuo 1946 iki 1959 metų. Dirbo Kolymos vario kasykloje ir kitur. Gyvas išliko tik dėl įgimto optimizmo ir meilės žmonėms, kurie jam atsakydavo tuo pačiu. Grįžus į Lietuvą, į gimtąjį Kasčiūnų kaimą, jo laukė vietinės valdžios atšiaurumas, buvo sunku Lietuvoje prisiregistruoti, negavo darbo, tad iš pradžių teko dirbti Baltarusijoje. Bet visus gyvenimo smūgius priimdavo giedra dvasia, su šypsena ir pasikliovimu Aukščiausiojo pagalba. Dalydavosi su kitais viskuo, ką pats turėjo. Buvo darbštus, kuklus ir paslaugus. Jis su žmona Zose išaugino dukras Angelę ir Birutę, turi tris vaikaičius.

1988 metais J. Jakavonis atstatė buvusį bunkerį. Jį aplankė ir dažnai tebelanko tūkstančiai svečių iš Lietuvos ir užsienio. Apie šį bebaimį laisvės kovų dalyvį dokumentinius filmus ir reportažus kūrė Lietuvos ir kitų šalių televizijos ir kino studijos.

1994 metais Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga J. Jakavonį apdovanojo Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi, 1995 metais Tautos fondas (JAV) įteikė padėką už gyvosios istorijos paliudijimus. 1998-aisiais prezidento V. Adamkaus dekretu jam įteiktas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas ir padėka už nuopelnus Lietuvai. 2000 metais iš Prezidento V. Adamkaus jis gavo Lietuvos kariuomenės kūrėjo medalį, 1999 metais suteiktas Alytaus A. Ramanausko-Vanago gimnazijos Garbės nario vardas. Nuo 2015 m. lapkričio 15 d. išrinktas seniausios lietuvių studentų organizacijos „Neo-Lithuania“ („Naujoji Lietuva“) Garbės nariu.

2005 metais Juozas Jakavonis išleido prisiminimų knygą „Šalia mirties“, tikėdamasis, kad perskaitę ją žmonės, ypač jaunimas, suvoks, kokia yra didelė Nepriklausomybės kaina.

Jis, nepaisydamas garbaus amžiaus ir nestiprios sveikatos, širdingai sutinka kiekvieną lankytoją bet kuriuo paros metu, o jų būna kasdien, ypač vasarą. Žmonės atvyksta net iš tolimų šalių pamatyti vienkiemio, bunkerio ir jo sargo – partizano J. Jakavonio. Dzūkijos pušynėliuose pasislėpusiame mažyčiame Kasčiūnų kaimelyje lankosi moksleiviai su savo mokytojais iš visos Lietuvos ir dar gyvi likę partizanai... Kasčiūnų vienkiemį suranda istorikai ir filmų apie partizaninį pasipriešinimą kūrėjai iš Lietuvos, Amerikos, Gruzijos, Vokietijos... Jį kalbina lietuvių, rusų, anglų ir vokiečių kalbomis, nes pasaulyje didėja susidomėjimas ginkluota pokario Lietuvos rezistencija, kuri padėjo mūsų Tėvynei pirmajai iš visų „broliškų“ respublikų išsivaduoti iš sovietų okupacijos 1989–1991 metais ir sužavėti pasaulį savo laisvės dvasia...

Vaikaičiai senelį papuošė ąžuolo lapų vainiku ir padainavo jam dainą „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, o jiems pritarė visi atvykę pagerbti jubiliato.

Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas sakė, kad J. Jakavonis atstovauja tai nepriklausomoje Lietuvoje sudygusiai patriotų kartai, kurios kasmet lieka vis mažiau, o ji yra tarsi tiltas tarp kelių kartų, gimusių Lietuvoje ir Sibire. „Jūs – pavyzdys, kaip reikia mylėti Lietuvą ir kovoti už jos laisvę, ir kaip galima įveikti kiekvieną sunkumą“. Dėkodamas jubiliatui, ministras pasidžiaugė, kad jis ir dabar nestokoja idėjų, kaip pokario istoriją perduoti jaunajai kartai.

Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta prisiminė Atgimimo pradžią, kai susipažino su J. Jakavoniu, ir tai, kad renkantiems medžiagą apie Lietuvos pokarį šis žmogus buvo tikras atradimas, nes jis ne tik matė partizanus, bet ir bendravo su jais, ir viename bunkeryje buvo. Meras sakė, kad J. Jakavonio pastangomis atstatytas bunkeris yra dar vienas liudijimas apie pokario partizanines kovas. Rajono vadovas įteikė padėką ir padovanojo jubiliatui Angelo skulptūrą, linkėjo, kad angelas jį saugotų visą likusį gyvenimą.

Seimo narys Gediminas Jakavonis kalbėjo, kad Juozo Jakavonio pasišventimas ir meilė Lietuvai turi didelę reikšmę Lietuvos nepriklausomybei. „Aktyviai dalyvavote ne tik Lietuvos išsivadavimo kovose pokario laikotarpiu, bet buvote aktyvus ir Sąjūdžio veikloje, dėkojame Jums už tai“, – sakė jis ir padovanojo trispalvę.

Seimo narys Liutauras Kazlavickas, J. Jakavonio sodyboje dažnai apsilankantis su jaunimu, padovanojo asmeninį vardinį antspaudą.

Sveikatos, stiprybės ir ąžuolo tvirtumo jubiliatui linkėjo Seimo nariai Vidas Mikalauskas ir Julius Sabatauskas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

Kadangi jubiliatas yra dažnas svečias Alytaus mokyklose, gražiai bendrauja su jaunąja karta ir liudija gyvąją pokario Lietuvos istoriją, tai jo pasveikinti atvyko ir Alytaus miesto meras Vytautas Grigaravičius ir keletas alytiškių.

Partizaną sveikino ir albumą „Laisvės paženklinti“ padovanojo „dzūkų pulkucis“: buvęs Karo akademijos rektoriaus pavaduotojas,  pulkininkas Arūnas Dudavičius, Alytaus miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Vytautas Valūnas, Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra, žurnalistė Aldona Žemaitytė. Pulkininkas A. Dudavičius sakė, kad atkuriant Lietuvos kariuomenę ir krašto apsaugą buvo lygiuojamasi ir imamas pavyzdys iš tokių drąsių ir bebaimių žmonių, kaip J. Jakavonis.

Už pokario kovų atminimo puoselėjimą dėkojo legendinio partizanų vado pulkininko leitenanto Juozo Vitkaus-Kazimieraičio artimieji: sūnus Rimgaudas, vaikaičiai su žmonomis ir vyrais. Jų vardu sveikinimo žodį tarė V. Vitkaus-Kazimieraičio vaikaitis, respublikinės Kauno ligoninės vyr. gydytojas Linas Vitkus.

Pasveikino ir Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Skambiai nuvilnijo jubiliato garbei skirtos jautrios dainos apie partizanus. Jas atliko dainuojamosios poezijos kūrėjas ir atlikėjas Albertas Antanavičius, neseniai išleidęs Lietuvos partizanams skirtą albumą „Bunkerių paukščiai“.

Daugybės ne tik garbių svečių, bet ir giminaičių bei kaimynų sveikinimų savo jubiliejaus šventėje sulaukęs devyniasdešimtmetis J. Jakavonis buvo kaip visada linksmas ir guvus, iš atminties atplukdė ir noriai pasakojo daugybę kartų į jo sodybą užklystantiems žmonėms pasakotus faktus ir išgyvenimus, dalinosi prisiminimais, rodė ant Merkio kranto atstatytą bunkerį, kuriame – partizanų gyvenimo liudytojai: kryžius, žvakė, rašomoji mašinėlė, radijo aparatas, „Laisvės varpo“ laikraščiai, indai, iš kurių valgė čia gyvenusieji.

J. Jakavonio lūpomis oriai ir pagarbiai tariami žodžiai apie Lietuvos nepriklausomybės siekį, pokario laisvės kovas, partizanų vadus ir jų idealus, šventą partizanų priesaiką nepasiduoti, jaunystės draugus ir kaimynus, kuriems amžinojo poilsio vieta tapo Dzūkijos miškas, taip pat yra gyva istorija ir pagarbi atmintis tiems, kurie garbingai žuvo nesulaukę Lietuvos nepriklausomybės. Dzūkijos miškuose žuvusio partizano sūnus, jau į amžinybę išėjęs poetas ir skulptorius Albertas Belevičius rašė: „Mylėk mus, Lietuva! Dar skaudūs lietūs dulkia, dar aidi žemėj tų dienų audra. Mes čia gyvi, mes nepavirsim dulkėm. Už laisvę žuvusiems mirties nėra...“

J. Jakavonis savo skaudžia gyvenimo patirtimi įrodė, jog yra tikras savo krašto, savo Tėvynės patriotas bei pasiaukojančio, doro, begalinę ištvermę ir kitas dvasines vertybes turinčio žmogaus pavyzdys. Jis yra didelis autoritetas mums visiems, tęsiantiems pradėtus kovų už mūsų tautos Nepriklausomybę darbus ir toliau kuriantiems nepriklausomą Lietuvą.

Varėnos rajonas
Autorės nuotrauka

© 2015 „XXI amžius“