Pagerbtas Dzūkijos partizanas Juozas Jakavonis

Rūta Averkienė

Juozas Jakavonis (priekyje centre) su grupe jį pasveikinti atvykusių svečių

Su garbia sukaktimi – 90-osiomis gimimo metinėmis – pagerbėme nuostabų žmogų – partizanų ryšininką, Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordino kavalierių Juozą Jakavonį-Tigrą. Jo gražioje dzūkiškoje sodyboje ant Merkio kranto Kasčiūnų kaime tądien simboliniai laiko tiltai tarsi sujungė praeitį ir dabartį, o čia pabuvę tarsi išklausėme skaudžios pokario Lietuvos istorijos pamoką. Šioje sodyboje 1945 metais buvo įrengta pirmoji Pietų Lietuvos partizanų vadavietė, joje slapstėsi Pietų Lietuvos partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Juozas Vitkus-Kazimieraitis, buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“. Juozas Jakavonis šią vadavietę atstatė, ir nuolat ją lankantiems žmonėms nepailsdamas pasakoja, kokia sunki ir prasminga buvo partizanų kova už Lietuvos laisvę.

Jeigu ne kunigas, tai nors zakristijonas

Bronius VERTELKA

Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios zakristijonas Vladas Rudžianskas

Rugsėjo 1-ąją, kuomet vaikai ir jaunimas pradėjo kopti į naujas mokslo aukštumas, Panevėžio Švč. Trejybės Bažnyčios zakristijonas Vladas Rudžianskas minėjo darbo joje 15 metų sukaktį. Švęsti ta proga jis neketino, tačiau užsakė šv. Mišias, prašydamas sveikatos iš Aukščiausiojo.

Zakristijono pareigas Vladui pasiūlė bažnyčios rektorius kan. Bronius Antanaitis (dabar – apaštalinis protonotaras), žinodamas jo sąžiningumą ir stropumą. Nors jų kaip įmanydamas kratėsi (jau buvo pensininkas, nenorėjo apsikrauti naujais rūpesčiais), pagaliau sutiko dirbti laikinai, kol susiras kitą. Bet vis dar tebetarnauja Bažnyčiai!

Vladas augo keturis vaikus auginančioje šeimoje. Joje ypatingą vertę turėjo darbštumas, paklusnumas, nepavyduliavimas, pamaldumas. Tėvai buvo Bažnyčios žmonės. Dar vaikystėje Vladas patarnavo Baisogalos bažnyčioje. Gavusį brandos atestatą, išsikvietusi mokyklos direktorė primygusi klausė, kur stos toliau mokytis. Planų studijuoti aukštojoje mokykloje Vladas neturėjo, nes vidurinę mokyklą baigė vidutiniais pažymiais. Žadėjo įsidarbinti melioracijoje, nes šios įmonės direktorius buvo jo giminaitis. Direktorė vertė prisipažinti Vladą, kad eisiąs į kunigystę. Kaimynystėje buvo toks atvejis, kai vienam mokiniui pasirinkus kunigo kelią, direktorius buvo atleistas iš pareigų. Galimybę prarasti savo darbą direktorei didino ir tai, kad Vlado klasės auklėtojas buvo jos vyras. Vladas tikrai įsidarbino melioracijoje. Pradžioje priskyrė prie darbų vykdytojo, bet ir pats netrukus tokį darbą perprato. Armijos irgi neišsigando, nors nugrūdo iki Uralo. Tarnavo statybos bataliono štabe normuotoju. Išrikiavus apie 100 naujokų lietuvių ir paklausus, kas supranta tokį darbą, vienintelis prisipažino Vladas.

Rašytojo ir poeto dešimtmečiai

Paulius Lemežis

Poetas ir rašytojas Robertas Keturakis Jono Ivaškevičiaus nuotrauka

Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyko žymaus rašytojo, poeto, žurnalisto, prozininko Roberto Keturakio 80-mečio vakaras. Renginio metu pristatyta naujausia eilėraščių knyga „Tiktai akimirkos“, atidaryta paroda „Eikime veidu į saulę... (Robertui Keturakiui – 80)“.

R. Keturakis gimė 1935 m. kovo 12 d. Garliavos valsčiuje, 1963 metais baigė lietuvių kalbos ir literatūros mokslus Vilniaus universitete, 1966 metais tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, 1967–1991 metais dirbo žurnale „Nemunas“, paskui iki 1997-ųjų – žurnalo „Santara“ redakcijose, vėliau laikraščio „Kauno žinios“ ir Vytauto Didžiojo universiteto leidyklos redaktoriumi. Nuo 1961 metų R. Keturakis yra išleidęs net 20 savo kūrybos arba verstų tekstų.

1988 metais R. Keturakis tapo festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu, 2001 metais laikraščio „Lietuvių balsas“ konkurse jam suteikta antroji premija už knygą „Kulka Dievo širdy“, 2003 metais Kauno savivaldybės mero už gerus darbus visuomenės labui jis apdovanotas Gerumo plyta, 2005 metais suteiktas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius, 2006 metais suteikta Jono Aisčio literatūrinė premija už poezijos knygas „Trys lelijos šventam Kazimierui“, „Ir niekad vėlai“.

Mūsų Salomėja

Salomėja Karoblytė (dešinėje) kartu su maldininkėmis prie Krinčino Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios

Pasvalio dekanato Gyvojo rožinio draugija turi savo gretose 680 maldininkų. Kiekvienas iš jų galėtų papasakoti daug įdomių, pamokančių istorijų. Patikėkime, kad šių pasakojimų negalėtume sutalpinti net į vieną storą knygą. Tai būtų tikras dvasinis lobynas, kuris mus vestų į tvirtesnį bei tobulesnį tikėjimo kelią.

Šį kartą noriu papasakoti apie maldininkę Salomėją Karoblytę, kurią mes tiesiog vadiname Saliute. Ji jau beveik 15 metų gyvena Pasvalyje, yra nepailstanti Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos Gyvojo rožinio draugijos maldininkė, LKMS Pasvalio Katalikių Moterų Draugijos, Marijos legiono „Krikščionių pagalba“ narė. Salomėja neužima jokių atsakingų valdžios postų, bet turi labai paprastą, bet turtingą katalikišką sielą.

Atmintis

Kai vyko „karas po karo“

A†A Elena KENTRAITĖ-SNAIGĖ
(1931 12 20–2015 08 19)

Loreta Kalnikaitė

Karė savanorė Elena Kentraitė-Snaigė

Rugpjūčio 19 dieną mirė Lietuvos partizanė, karė savanorė Elena Kentraitė-Snaigė.

Ji gimė 1931 m. gruodžio 20 d. Gūbrių kaime, Šilalės valsčiuje, ūkininkų Onos ir Juozapo Kentrų šeimoje, kurioje augo šeši vaikai: Jonas, Juozas, Leonas, Ona, Albinas, Elena.

Norint geriau suprasti Elenos Kentraitės-Snaigės nueitą gyvenimo kelią ir jos auką Tėvynei, būtina pažvelgti, kokioje aplinkoje augant susiformavo jos asmenybė. Todėl svarbu prisiminti garbingą Kentrų šeimos istoriją. Ona Kentrienė kartu su Biržiškiene, Juraškiene ir kitomis Šilalės šviesuolėmis buvo aktyvi tuometinės moterų organizacijos narė, meninės saviveiklos dalyvė. Jos sakomos kalbos susijusios su aktualiais visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimais. Tėvas prisidėjo prie žemės reformos įgyvendinimo, Šilalės pieninės steigimo, įveisė iš Vakarų Europos atvežtus produktyvius galvijus, pasirašydavo vekselius bankui, kad išgelbėtų į bėdą patekusius ūkininkus iš varžytinių, o prieš Antrąjį pasaulinį karą jau pats turėjo pasidaręs skolos bankui. Namuose visada buvo skaitomos knygos, spauda. Dažnai į Kentrų sodybą sueidavo kaimynų vaikai linksmai žaisdavo, bet prieš tai vienam iš jų mama duodavo garsiai paskaityti ištrauką iš knygos. Šeimos ūkis bei sodyba buvo pavyzdingai tvarkomi. Visus džiugino darželyje iš gėlių sukurtos kompozicijos: vienoje verandos pusėje žydėjo Tikėjimo, Vilties ir Meilės simboliai, sujungti Gediminaičių stulpais, o kitoje pusėje – Saulės ratas. Šeimoje buvo gyvi ir savo bei kaimynų vaikams pasakojami 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės kovų atsiminimai. Tėvai savo pavyzdžiu skiepijo vaikams meilę artimui ir Tėvynei.

Ištikimas Dievui ir tarnystei

A†A kun. jubil. Juozas Gunta
(1924 12 11–1950 09 24–2015 08 23) 

Kun. Juozas Gunta 1980 metais

Rugpjūčio 23-iosios rytmetį, eidamas 91-uosius gyvenimo metus, mirė Nasrėnų senelių globos namų (Kalnalio parapija, Kretingos r.) rezidentas-kapelionas, vienas vyriausių Telšių vyskupijos kunigų Juozas Gunta. Jis gimė 1924 m. gruodžio 11 d. Pikelių bažnytkaimyje (Mažeikių r.)., mokėsi Pikelių pradžios mokykloje, Mažeikių vidurinėje mokykloje, Telšių ir Kauno kunigų seminarijose. 1950 m. rugsėjo 24 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje Panevėžio vyskupas ir Vilniaus Kapitulinis Vikaras Kazimieras Paltarokas jį ir dar dvylika bendrakursių įšventino kunigu.

Kun. J. Gunta Telšių vyskupų paskyrimu dirbo Kvėdarnos vikaru, Tenenių, Gadunavo, Varputėnų, Šateikių, Upynos-Kaunatavo, Tūbinių parapijų klebonu, Šilalės altaristu, Šilutės vikaru, Ubiškės ir Kaunatavo, Gardamo klebonu, Kuršėnų altaristu, Ukrinų parapijos rezidentu, nuo 2003 metų iki mirties – Kalnalio parapijos rezidentu ir Nasrėnų senelių globos namų kapelionu.

Mirė garsus kalbininkas ir lietuvių kalbos gynėjas

Liepos 12 dieną amžinybėn išėjo iškilus Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorius, baltų kalbų etimologijos ir žodžių darybos tyrėjas, lietuvių kalbos gynėjas, labai išgarsėjusio ir dviejų laidų sulaukusio veikalo „Lietuvių kalbos išdavystė“ autorius, profesorius, habilituotas daktaras Vincas Urbutis.

Prof. V. Urbučio, gimusio 1929 m. vasario 26 d. Mažeikių rajono Petraičių kaime, mokslo kelias glaudžiai susijęs su Vilniaus universitetu. Čia baigė lituanistikos studijas, parašė ir apgynė abi – daktaro ir habilituoto daktaro – disertacijas (1956 ir 1971). 1954 metais pradėjo dirbti VU Lietuvių kalbos katedroje ir 1963 metais tapo docentu. Vėliau perėjo į 1973 metais įkurtą Baltų filologijos katedrą ir po metų tapęs profesoriumi joje dirbo iki 1994 metų. 1965 metais pradėjus leisti mokslo žurnalą „Baltistica“, V. Urbutis buvo įtrauktas į redaktorių kolegiją, kuriai priklausė iki šiol.

Netekome patrioto, publicisto, mokslininko

Rugpjūčio 27 dieną mirė 1920–1922 metų laisvės kovų savanorio sūnus, buvęs Lietuvos vietinės rinktinės karys savanoris Kazys Blaževičius. Jis gimė 1923 m. kovo 14 d. Babėnų kaime prie Kėdainių. 1944 metais baigė Kėdainių gimnaziją, 1950 metais – Kauno valstybinio universiteto Statybos fakultetą. Dirbo mokslinį ir pedagoginį darbą gamybos ir projektavimo srityje. 1953–1977 metais Statybos ir architektūros institute ėjo įvairias pareigas. 1957 metais apgynė technikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją, 1960 metais jam suteiktas vyriausiojo mokslinio bendradarbio mokslinis vardas. Už darbus kaimo statybos srityje 1977 metais jo vadovaujamam kolektyvui suteikta Lietuvos valstybinė premija. 1977–1988 metais K. Blaževičius dirbo Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultete Statybinių disciplinų katedros vedėju, 1980 metais jam suteiktas docento pedagoginis vardas.  Atgimimo metais išėjo į pensiją ir įsijungė į Sąjūdžio veiklą. 1998–2000 metais vadovavo Knygnešio draugijos Kauno skyriui, buvo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriaus narys, priklausė Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungai. Domėjosi publicistika. Lietuvos ir išeivijos spaudoje publikavo kelis šimtus straipsnių tautinio atgimimo ir Sąjūdžio idealams artima tematika. Daug jo straipsnių spausdino ir „XXI amžius“. K. Blaževičius išleido dvi publicistikos knygas: „Painūs istorijos vingiai“ (2009) ir „Laisvė kainos neturi“ (2010). 2000 metais apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Netekome didžio patrioto, aktyvaus visuomenininko ir produktyvaus publicisto, kurio atminimas ilgam išliks jį pažinojusiųjų širdyse.