|
Mirė garsus kalbininkas ir lietuvių kalbos gynėjas
Liepos 12 dieną amžinybėn išėjo iškilus Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorius, baltų kalbų etimologijos ir žodžių darybos tyrėjas, lietuvių kalbos gynėjas, labai išgarsėjusio ir dviejų laidų sulaukusio veikalo Lietuvių kalbos išdavystė autorius, profesorius, habilituotas daktaras Vincas Urbutis.
Prof. V. Urbučio, gimusio 1929 m. vasario 26 d. Mažeikių rajono Petraičių kaime, mokslo kelias glaudžiai susijęs su Vilniaus universitetu. Čia baigė lituanistikos studijas, parašė ir apgynė abi daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas (1956 ir 1971). 1954 metais pradėjo dirbti VU Lietuvių kalbos katedroje ir 1963 metais tapo docentu. Vėliau perėjo į 1973 metais įkurtą Baltų filologijos katedrą ir po metų tapęs profesoriumi joje dirbo iki 1994 metų. 1965 metais pradėjus leisti mokslo žurnalą Baltistica, V. Urbutis buvo įtrauktas į redaktorių kolegiją, kuriai priklausė iki šiol.
Trumpai ir paprastai prof. V. Urbutį būtų galima apibūdinti kaip vieną ryškiausių baltų kalbų žodžių bei žodynų tyrėją ir pripažintą baltistikos autoritetą. Jis ėmėsi šiuolaikiškai analizuoti lietuvių kalbos leksikologijos ir žodžių darybos problemas, todėl profesoriaus parengti lietuvių kalbos daiktavardžių darybos aprašai paskelbti Lietuvių kalbos gramatikoje (1965) bei Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (1994), o teoriniai žodžių darybos klausimai aptarti klasikine tapusioje monografijoje Žodžių darybos teorija (1978; II leidimas 2009). Už veikalą Lietuvių kalbos gramatikos (1965) 1977 metais jam su kitais kalbininkais buvo paskirta Lietuvos valstybinė premija. V. Urbutis iš viso yra paskelbęs per 130 straipsnių, 50 recenzijų. Dauguma jų paskelbta rinkiniuose Baltų etimologijos etiudai (2 tomai, 1981, 2009), Knygos apie žodžius (2010).
1997 metais, kuomet Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) priėmė savo garsųjį nutarimą Nr. 60, leidžiantį užsieniečių vardus ir pavardes rašyti vadinama originalo kalba, prof. V. Urbutis kartu su Justinu Marcinkevičiumi, Marcelijumi Martinaičiu ir kitais iškiliais lietuvių nacionalinės kultūros žmonėmis ryžtingai stojo ginti lietuvių kalbą nuo jai svetimos asmenvardžių rašybos. Garsūs kalbininkai ir kultūros veikėjai, kritikuodami lietuvių kalbą darkantį minėtąjį VLKK nutarimą, tuomet prirašė sunkiai suskaičiuojamą straipsnių ir pareiškimų šūsnį, o prof. V. Urbutis neapsikęsdamas parengė ir dviem leidimais išleido knygą Lietuvių kalbos išdavystė (2006 ir 2007). Šioje plačiai išgarsėjusioje knygoje profesorius pasmerkė brukamą originalią tikrinių svetimvardžių rašybą žiniasklaidoje ir knygų leidyboje ir įvardijo tai kaip lietuvių kalbos išdavystę. Mokslininkas įtikinamai parodė, kaip tokia rašyba kenkia lietuvių kalbos dvasiai ir griauna jos savitumą. Prof. V. Urbutis aiškiai ir argumentuotai pasisakė ir prieš politikų bandymą įteisinti nelietuvišką svetimvardžių rašybą Lietuvos respublikos piliečių pasuose ir kituose oficialiuose dokumentuose. Pasak jo, leidimas nelietuviškais rašmenimis rašyti asmenvardžius vietoj valstybine kalba užrašytų ar net šalia sulietuvintų būtų paprasčiausia lietuvių kalbos išdavystė. Asmenvardžiai centriniai, svarbiausi paso teksto žodžiai, todėl toks dvejopas jų vartojimas jau būtų tolygus perėjimui prie dvikalbystės, kartu ir Konstitucijos laužymui, o tai visiškai nereikalinga lietuvių kalba pajėgi savaip prisitaikyti visų pasaulio kalbų vardus ir juos sėkmingai vartoti vienus, rašė profesorius. Pastarąjį dešimtmetį profesorius itin daug dėmesio skyrė svetimvardžių ortografijai, argumentavo būtinybę juos rašyti lietuviškais rašmenimis. Iki pat mirties, nepaisydamas silpnų akių, atidžiai skaitė naujausią mokslo literatūrą, domėjosi asmenvardžių istorija bažnyčių metrikų knygose.
Prof. V. Urbutis buvo pašarvotas Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Liepos 17 dieną jis palaidotas Židikų (Mažeikių r.) kapinėse.
© 2015 XXI amžius
|
