Prieš karą Dieveniškių krašte lenkų nebuvo

Elena Targavičienė

Eleną Targavičienę apdovanojo prezidentė Dalia Grybauskaitė

1929 metais gimusi Elena Targavičienė beveik visą gyvenimą praleido Pietryčių Lietuvoje esančiame Dieveniškių pusiasalyje, Poškonių kaime. Pastaraisiais metais ji išgarsėjo savo retais gebėjimais: apie jos tautosakos ir žolininkystės žinias, vaikystėje išmoktas iš prieškario senolių, šiuo metu rašoma disertacija, o pati ponia Elena savo žiniomis dalijasi kalbėdama įvairiuose renginiuose ir net buvo asmeniškai apdovanota Prezidentės. Šiandien, būdama vyriausia Poškonių kaimo gyventoja, pašnekovė nepraranda gero ūpo, nevengia juoktis iš gyvenimo ir toliau džiaugiasi kiekviena diena savo XIX amžių menančiame, prosenelio statytame name. Užaugusi tautiškai mišrioje lietuvio ir gudės šeimoje, ponia Elena kaip reta paprastu ir nuoširdžiu kaimo žmogaus žvilgsniu pasakoja apie sudėtingus XX amžiaus tėkmėje susiklosčiusius šio krašto žmonių ir tautų santykius.

Gerbiama Elena, šiandien visoje Lietuvoje auga susirūpinimas Pietryčių Lietuva ir tuo, kaip geriau sugyventi su šio krašto lenkais. Jūs tai darote visą gyvenimą. Kaip keitėsi lietuvių ir lenkų santykiai?

Netiesa, lenkų pas mus krašte prieš karą nebuvo. Aplink Poškonių kaimą kiek siekia apylinkės – Padvarės, Lastaučikai, Didžiuliai, Grybiškės, Siaurimai, Šiudainiai ir kiti kaimai, – niekur nebuvo ne tik lenkų, bet apskritai gyveno beveik vien lietuviai. Tolimesnėse apylinkėse gyveno gudai, bet nei kas nors, nei jie patys lenkais savęs nevadino. Buvo gudai ir viskas. „Tuteišiais“ vadindavome juos ir mes, lietuviai, ir jie patys. Tolimesniame Šetylos kaime tais laikais [prieškariu] gyveno lietuviai, buvo Subačius, Staniulis ir kitos lietuviškos šeimos. Dabar likę tik lietuviškos pavardės, bet patys jau tų žmonių palikuonys – ne lietuviai, išsivertė gudais. Nors lietuviškai moka, bet tarpusavyje nešneka. Taip labai daug kur apylinkėse atsitikę.

Krašto gyventojai lenkiškai nekalbėjo?

Lenkiškai nei jauni, nei seni žmonės išvis nemokėjo, su ta kalba nebuvo tiek susidūrę. Tik kai reikėdavo ko lenkiškon valdžion nueiti, lenkiškai bandė kalbėti. Juokdavosi iš mūsų, nes reikėdavo lenkiškai pasakyti, ko nori, o žmonės nemokėjo. Lietuviai lenkų buvo pravardžiuojami „žagunż“, o mes lenkus vadinome „kertusż“. Tie ˛od˛iai buvo tiesiog pravardės, nieko konkretaus nereiškė. „Žagūnas“ reiškė lietuvis. Jei eidavo pas lietuvius, sakydavo „na žagunó“. Žinoma, daugiausiai vaikai taip pravardžiavosi ir dažniausiai draugiškai, be neapykantos. Gyventojai tarpusavyje nedarė skandalų ir dėl tautybės į barnius nėjo, o ir nebuvo su kuo, nes lenkai buvo tik valdininkai ir policija.

Kokią mokyklą lankėte prieš pasaulinį karą? Lietuvišką ar lenkišką?

Prieškariu lietuviškos mokyklos Poškonyse oficialiai nebuvo, tad lietuvių vaikai nelegalią [„Ryto“ švietimo draugijos] mokyklą lankė namuose pas tokį Martyną Kuklį, Didžiulių kaime. Mokytojai toms kelioms per savaitę pamokoms išskirtoms dienoms atvažiuodavo iš Kauno ir vaikai eidavo mokytis. Kai man buvo penki metai, į tą mokyklą ėjo mano vyresnė sesuo ir kartu su aplinkinių kaimų vaikais lietuviškai mokėsi. Iš Kauno atveždavo sąsiuvinius ir viską, ko reikėjo mokslams. Kadangi lietuviškai mokytis net ir lietuviškame kaime neleisdavo, mokytojus gaudė policija, pamokos vykdavo vakarais, paslapčiomis susirinkdavo ir vaikai, ir mokytojas. Reikėjo slėptis nuo policijos, paslapčia laikyti ir gabenti knygas ir sąsiuvinius. Jei būtų pagavę, grėsė kalėjimas, bet pas mus viską gerai darė ir, kiek pamenu, niekada nebuvo sugauta, kad mokykloje pas kaimyną vyksta pamokos.

Bet jūs toje mokykloje nesimokėte?

Aš, kaip gimusi vėliau, slaptoje lietuviškoje mokykloje pasimokyti nespėjau, ją galutinai uždarė. Teko vaikščioti į lenkišką. Į mokyklą nuėjau 1936 metais. Joje spėjau iki karo pabaigti tik dvi klases. Klasių sistema buvo kitokia. Reikėjo pirmą klasę mokytis vienerius metus, antrą klasę – taip pat, trečią klasę – jau dvejus metus, o ketvirtą klasę – trės metus. Keturios klasės tada trukdavo kaip dabar septynios, bet nebuvo septynių klasių, o keturios. 1939 metais karas užėjo, kai buvau ką tik perkelta į trečią klasę.

Lietuvių kalbos prieškario mokykloje nebuvo net kaip dėstomojo dalyko?

Ne… Nebuvo jokių kitų kalbų, tik viena – lenkų. Į pirmą klasę ateidavome nemokėdami, tad reikėjo mokytis „nuo nulio“. Be mokyklos nebuvo, iš kur tos lenkų kalbos mokėti, nes niekas krašte ja nekalbėjo. Namie kalbėjomės gudiškai, o su visais kaimynais lietuviškai, nors mus, kaip gudės vaikus, suaugusieji irgi gudiškai kviesdavo, kalbino. Už tai, kad nemokėjome lenkiškai, niekas mokykloje nebaudė, stengėsi kuo geriau išmokyti. Neišmokus lenkiško eilėraščio rašydavo dvejetą, jei kelis kartus ateini neišmokęs, statydavo į kampą. Bet man neteko, viską išmokdavau ir nuobaudų neturėjau. Apskritai kiek ten tebuvo to mokslo pirmose klasėse… Buvau gera mokinė. Pamenu, kaip skaičiuodavome su pagaliukais per matematikos pamokas. Skaitliukų nebuvo, tad iš lazdynų krūmo pripjaudavome pagaliukų, surišdavome po dešimt, taip iki šimto su jais ir skaičiuodavome [juokiasi].

Prasidėjus karui mokslai visai nutrūko?

Vaikams iš karto buvo pasakyta sąsiuvinius paslėpti ar sudeginti, kad niekas nepamatytų, ir mes, vaikai, patys nenukentėtume. Karo metais mokyklų padėtis nuolat keitėsi – vieną uždaro, kitą atidaro. Iš pradžių atidarė gudišką, mokytojas atvyko iš Minsko. Manęs tada į mokyklą nebeleido, bet ne tik dėl to, kad būtų reikėję mokytis gudiškai. Tėvelis mirė, kai buvau dar visai maža, šešerių metų, todėl vos paaugus reikėjo daug dirbti pas žmones – karves ganyti, bulves sodinti. Mokykla man visiškai užsidarė kartu su pasauliniu karu, bet daug vėliau pradėjau iš naujo mokytis kartu su savo vaikais. Juos išleidau į pirmą klasę ir kartu su jais mokiausi pažinti lietuviškas raides, skaityti. Prieš karą juk tik lenkiškai mokiausi.

Mokykloje mokė apie Lenkiją?

Žinoma. Visi turėjome mokėti ir giedoti himną kiekvieną dieną prieš pamokas. Dar prieš himną lenkiškai kalbėdavome poterius, kiekvienoje klasėje kabojo Kristaus paveikslas. Po maldų giedodavome himną kiekvieną dieną. Kaip ir kiekviena valstybė, Lenkija mokė, kad reikia mylėti Lenkiją, kad čia tėvynė, kad reikia mylėti ir lenkus, nes savi žmonės. Kiekvienas savo giria, bet mums, vaikams, nerūpėdavo, ką mokytojai šneka. Išeini iš mokyklos ir tik savi vaikiški reikalai įdomūs, o ką ten reikia mylėti, į galvą neimi. Pirmokams ne galvoj tokie dalykai. Mokytojai juk turi taip šnekėti, auklėti vaikus tėvynę mylėti kaip tėvą ir motiną, kieno valdžia bebūtų.

Bet jums nesakydavo mokytojas, kad jūs patys esate lenkai?

Mums nelabai – būtumėm atkirtę [juokiasi]. Iš tiesų tai sakydavo, aišku, kad mes lenkai ir kad čia visur Lenkija, kad sostinė Varšuva, o ne Vilnius. Bet mūsų lietuvių tautybės neišstūmė. Turėjome būti lietuviai ir likome lietuviai. Namuose ir visur buvo aišku, kad lietuviu reikia būti. Tik mokytojui turėjai sakyti, kad esame lenkai ir kad Lenkijoje gyvename.

Tačiau kokia kalba buvo jūsų gimtoji?

Mano mama buvo gudė, tėtis lietuvis. Namuose šnekėjome paprastai [„paprastąja“ kalba], gudiškai, nes tėtis anksti mirė, o lietuviškai kalbėjo tik jis. Su mama bendravome gudiškai. Visai maža būdama, lietuviškai supratau, bet kalbėti nelabai gerai mokėjau. Pramokau tik su savo vaikais, kaip ir jie turėjau mokytis lietuviškai ir rusiškai. Galiausiai, nors ir be mokslų, bet galiu gudiškai, lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai parašyti. Tik mūsų krašte šitaip įmanoma [šypsosi].

Jūsų pačios mergautinė pavardė iki vestuvių buvo lietuviška?

Butrimavičiūtė, bet lenkų valdžia reikalavo lenkinti, tai iki karo buvau Butrimovič. Taip ir vyrams: Vasiliauskas buvo Vasilevski, Černiauskas – Černevski, nors visi buvo lietuviai. Lenkijos pasas – lenkiškas įrašas. Tik kai rusai užėjo, išdavė pasus lietuviškomis pavardėmis.

Žmonės tautybės nesureikšmino ir tuokėsi su kitataučiais?

Taip, žmonės tuokėsi ir nežiūrėdami tautybės. Šiaip kaimo žmonės suprato, kad yra pavojus nutautėti. Pavyzdžiui, kai toks Pranas Butrimavičius ėmė į žmonas gudę iš Barščių kaimo, tai visi ir kalbėjo, kad „traukia gudę iš barščių – prisives tų gudų, visi lietuviai pamirš lietuviškai“. Moterys ir vyrai tarpusavyje taip šnekėdavo. Skaičiuodavo suaugę sekmadieniais susėdę, kad tas ar kitas į žmonas gudę paėmė, ir svarstė, kaip „visi gudais pavirsime, nebus lietuvių“. Bet kad ir ką kalbėjo žmonės, vis tiek Poškonyse nevengė lietuviai imti į žmonas gudaites iš kitų kaimų. Tik atskiri kaimai buvo, pavyzdžiui, Rimašiai ar Šudainiai, kur vyrai tik savas mergaites lietuvaites vesdavo.

O baimė buvo pagrįsta? Jei šeimoje vienas gudas, tai ir vaikai kalbės gudiškai?

Jei mama gudė, tai ir vaikai kalbės gudiškai, ir vyras prisitaikys [juokiasi]. Būdavo ir juokų iš to kalbos nemokėjimo. Vienai kaimynei gudei paaiškino, kad samtis lietuviškai vadinasi taip, kad net sarmata pasakyti. Grįžo jos vyras iš laukų, ji ir sako: „Palauk, Broniau, įpilsiu samtį sriubos“. Bet tokį žodį pasakė nežinodama, kad vyras nustėro. Lietuviai iš gudų, juokėsi, bet nepiktai. Rimtai kalbant, gudės mamos ir vaikus gudais augino, bet lietuvių buvo taip smarkiai daugiau, kad niekaip nepersvėrė. O ir vyrai, kad ir paėmę gudes į žmonas, su savo vaikais stengėsi lietuviškai kalbėti, kad ir vaikai bent mokėtų lietuvių kalbą. Taip ir mano tėvas darė su manimi. Mano dukra už Eišiškių lenko ištekėjo, tai savo vaikus mokė lietuviškai ir jie mokyklą bei universitetą lietuviškai pabaigė, bet su tėvu lenkiškai iki šiol šneka, nors jis lietuviškai supranta. Nesimoko kalbėti, principingas.

Koks ryškiausias karo metų įspūdis?

Mūsų krašte buvo ta vadinamoji lenkų armija, Armija Krajova. Ji skriaudė mus, lietuvius. Ateidavo kariai kada panorėję į namus, kaišiodavo durtuvus tarp balkių, pinigų ieškodami. Ką rasdavo, tą imdavo: rūbus, paklodes, antklodes, staltieses, maistą. Iš tiesų toj Krajovoj buvo paprasti vagys susirinkę. Juk turėjo seseris, motinas, tai atėję iškuisdavo skrynias, spintas ir ką radę joms imdavo.

Pati nenukentėjote?

Mane pačią buvo stipriai primušę. Ant mano mamos užpykusi kaimynė iš kito kaimo pasakė Krajovos vagims, kad mes namuose turime bekoną, didelę kiaulę. Pasakė tyčia melagingai, nes mes tikrai neturėjome ir ji tai žinojo. Mama buvo ką tik turguje nusipirkusi mažą paršiuką. Atėjusiems vyrams atidariau tvartą ir parodžiau, ką turime. Stovi mažas paršiukas kaip kačiukas. Baisiausiai supyko, ištraukė mane už plaukų į kiemą ir kad pradėjo šautuvo vamzdžiu per pečius krėsti. Žviegiau, rėkiau pagalbos. Mama kaip tik darė tiems kareiviams valgyti, ką tada visos šeimininkės privalėjo daryti, nugirdo mane šaukiant ir išbėgo gelbėti.

Gyventojai privalėjo juos maitinti?

Taip. Iš anksto sakydavo, ko nori ir ko reikia. Kada bulvių prikask, kada kokį gyvulį papjauk, ką iš jo gaminti, kada kotletų nori. Anie užsakinėjo kaip ponai, o šeimininkės turėjo gaminti. Buvo prisakyta prievolė, ne pasirinkimas. Pačios niekad nebūtų maitinusios.

Taip elgėsi tik su lietuviais?

Tik su lietuviais. Gudų kaimuose nesiautėjo, gudus savais laikė. Iš gudiškų kaimų ir buvo išėję į Krajovą vis po kelis berniokus, o iš lietuviškų – nė vieno. Pažįstami 19–20 metų jaunuoliai eidavo, suaugusių vyresnių vyrų nelabai buvo tarp jų. Pažinodavome iš matymo, kai užeidavo.

Krajova gyvendavo miške kaip partizanai ar tiesiog grįždavo į kaimus?

Visaip būdavo. Poškonyse vienu metu gal dvi savaites apsistoję gyveno apie 200 tų Krajovos kareivių. Pjovė paršiukus, teliukus, įleisdavo žmones į kaimą, o iš jo jau nebeišleisdavo. Taip stovėjo kaime, kol visai nuteriojo. Pilnas kaimas žmonių prisirinko, vėliau kitoje vietoje tą patį darydavo. Mes, gyventojai, ir vadindavome tą Krajovą banda – nuganydavo kaimus ir eidavo prie kito kaip banda. Vėliau jau laikraščiai Krajova praminė, ar gal prie Vilniaus taip vadino. Mums jie buvo banda.

Kokia kalba prieš karą Mišiose buvo sakomi pamokslai?

Mūsų parapijoje kunigas ir prieš karą buvo lietuvis, tai pamokslus sakė tokia kalba, kokia žmonės prašė. Ir dabar pas mus laiko Mišias ir lenkiškai, ir lietuviškai. Pirmai Komunijai klierikas vaikus ruošdavo taip pat abiem kalbomis, kas kuria norėdavo. Skirtingus laikus paskirdavo. Galiausiai ir ant kapų žmonės patys galėjo rinktis, kaip užsirašyti. Lietuvis klebonas nesipriešino.

Sakėte, kad maža eidavote dirbti. Ne į dvarus?

Ne, mūsų krašte dvarų nebuvo. Dvaras buvo tik Šolečninkuose [Šalčininkuose], kaip tada vadindavo. Aš tiesiog pas žmones eidavau karves ganyti. Susitardavo mama kainą už metus ir mokėdavo ne pinigais, nes pinigų tada tiesiog nebūdavo, o grūdais. Jei metus tarnausi ganydamas karves nuo Velykų iki Kalėdų, galėjai gauti 5–6 pūdus grūdų, vadinasi, 80–100 kilogramų. Pati savas karves ganyti pradėjau 7 metų, o 12 metų išėjau ir tarnauti pas žmones. Nebuvo kada mokyklon eiti.

O norėjote?

Labai norėjau mokytis. Visi vaikai norėdavo. Nedaug, aišku, tik tuos septynerius metus. Po to vėl namuose sėdi, dirbi ūkio darbus. Bet mokytis norėjosi. Mūsų kaime tik vienas berniukas pabaigęs visas klases Poškonyse tėvo buvo išleistas mokytis į Vilnių. Ten prasimokė tik vienus metus, nes tėvas, kad išlaikytų sūnų Vilniuje, per tą laiką pardavė ir arklį, ir karvę. Negalėjo sūnaus moksluose išlaikyti. Daugumai vaikų buvo aiški riba – keturios klasės ir viskas, po to eini laukų arti su tėvu.

Vieną sykį išvažiavusi mama paliko mane prižiūrėti vyresnei sesei, tai ši pasiėmė mane, penkiametę, į mokyklą. Prisimenu iš to karto tik mokinių lietuvišką dainą: „Mes ėjom, mes ėjom, per kalnus ir klonius…“

Sakėte, kad prieš karą Dieveniškių krašte lenkų nebuvo. Kaip jie čia atsirado sovietmečiu?

Sovietmečiu viskas čia susimaišė. Daugiausiai į rusus žmonės pavirto, pradėjo kalbėti rusiškai, ypač jaunimas per mokyklas. Tikrai lenkiškai kalbančių kaip nebuvo, taip ir nėra mūsų Dieveniškių „apendikse“. Kažkaip po nepriklausomybės gudiškai, „paprastai“ kalbančius lenkais laikyti ir vadinti pradėjo. Bet iš tiesų žmonės „tuteišiai“ buvo ir liko.

Išduokite paslaptį. Esate vyriausia kaimo gyventoja?

Taip, vyriausia. Yra vienas vyras, puse metų vyresnis, bet moteris aš vyriausia likau. Yra pora moterų apie aštuoniasdešimties metų amžiaus, bet link devyniasdešimties tik aš viena traukiu. Pagalvoju, kad laikas ir man jau link Dieveniškių ruoštis, į tą pusę žiūrėti – buvau pas ministrę, pas Prezidentę, reikia dabar ir arčiau kunigo [juokiasi].

Kalbino Vytautas Sinica

Poškonių kaimas,
Šalčininkų rajonas
www.propatria.lt

© 2015 „XXI amžius“