Prieš karą Dieveniškių krašte lenkų nebuvo

Elena Targavičienė

1929 metais gimusi Elena Targavičienė beveik visą gyvenimą praleido Pietryčių Lietuvoje esančiame Dieveniškių pusiasalyje, Poškonių kaime. Pastaraisiais metais ji išgarsėjo savo retais gebėjimais: apie jos tautosakos ir žolininkystės žinias, vaikystėje išmoktas iš prieškario senolių, šiuo metu rašoma disertacija, o pati ponia Elena savo žiniomis dalijasi kalbėdama įvairiuose renginiuose ir net buvo asmeniškai apdovanota Prezidentės. Šiandien, būdama vyriausia Poškonių kaimo gyventoja, pašnekovė nepraranda gero ūpo, nevengia juoktis iš gyvenimo ir toliau džiaugiasi kiekviena diena savo XIX amžių menančiame, prosenelio statytame name. Užaugusi tautiškai mišrioje lietuvio ir gudės šeimoje, ponia Elena kaip reta paprastu ir nuoširdžiu kaimo žmogaus žvilgsniu pasakoja apie sudėtingus XX amžiaus tėkmėje susiklosčiusius šio krašto žmonių ir tautų santykius.

Tiki stebuklais, kuriuos dažnai patirdami, vadiname atsitiktinumais

„Varpo“ žurnalo redaktorių, daugelio „XXI amžiaus“ tekstų autorių Algimantą Zolubą kalbina Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) internetinės svetainės llks.lt vyr. redaktorius Antanas Ališauskas.

Algimantas Zolubas (kairėje) su prof. Ona Voveriene ir Viliumi Bražėnu

LLKS leidinio „Varpas“ redaktorius – Algimantas Zolubas, nuo 1933 metų nugyvenęs ilgą gyvenimą, matęs ir šilto, ir šalto, vaikystėje svajojęs būti gydytoju, o tapęs inžinieriumi, aštrų žodį valdančiu žurnalistu ir (tai – svarbiausia) humorą mėgstančiu bei jį suprantančiu puikiu, maloniai bendraujančiu žmogumi, darbščiu, padoriai smulkmenišku, bloga atmintimi nesiskundžiančiu, jautriu bičiuliu. Kai surandu žmogų, apie kurį galiu taip gražiai pasakyti, tai jam ir pasakau: „Turėjai gerus tėvus, nes man atrodo, kad vertybės, kurios gyvenime mus maitina, prasideda nuo tėvų“.

Taigi, kas buvo tie tėvai – Katrė Palionytė iš Laukminiškių kaimo ir Titas Zolubas iš Sriubiškių? Broliai, seserys... Kaip jūs sutardavote vaikystėje?

Pasaulis laikosi ant gailestingumo...

Literatūros kritikas ir poetas Alfredas Guščius

Literatūros kritiką, poetą Alfredą Guščių, 14 knygų autorių ir bendraautorių, senokai bendradarbiaujantį ir mūsų laikraštyje, spalio 24-ąją minintį 75-metį, galima sutikti įvairiuose literatūros vakaruose, o sekmadieniais – ir Vilniaus Šv.  Jono Bosko bažnyčioje. Pernai rašytojo ir žurnalisto Jurgio Buitkaus premijos laureatu tapęs už knygą „Savistaba ir nuostaba (rašytojų žvilgsnis į save ir kitus)“ jubiliatas neslepia, kad giedojimas Šv. Jono Bosko bažnyčioje jam teikia didelį džiaugsmą, kadangi po insulto jam kalbėti kiek sunkoka, o dainuoti, giedoti gali puikiai.

Jūsų kelias į literatūrą buvo labai vingiuotas: įsigijote metalo frezuotojo specialybę, dirbote Kauno „Pergalės“ turbinų gamykloje ir mokėtės jaunimo vidurinėje mokykloje, vėliau Vilniaus universitete studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą. Kas buvo Jūsų variklis mokytis, pasukti į literatūrą?