Tiki stebuklais, kuriuos dažnai patirdami, vadiname atsitiktinumais

„Varpo“ žurnalo redaktorių, daugelio „XXI amžiaus“ tekstų autorių Algimantą Zolubą kalbina Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) internetinės svetainės llks.lt vyr. redaktorius Antanas Ališauskas.

Algimantas Zolubas (kairėje) su prof. Ona Voveriene ir Viliumi Bražėnu

Katrė ir Titas Zolubai

Knygnešys Kazys Gabriūnas, mamos krikšto tėvas

Mokytojas Kazys Pranas Inčiūra

Laukminiškių kaimo ir Babickų memorialinis muziejus

Trumpabangės radijo stoties vadovas Petras Mikalajūnas

Laukminiškių kaimo jaunimas apie 1943 metus

LLKS leidinio „Varpas“ redaktorius – Algimantas Zolubas, nuo 1933 metų nugyvenęs ilgą gyvenimą, matęs ir šilto, ir šalto, vaikystėje svajojęs būti gydytoju, o tapęs inžinieriumi, aštrų žodį valdančiu žurnalistu ir (tai – svarbiausia) humorą mėgstančiu bei jį suprantančiu puikiu, maloniai bendraujančiu žmogumi, darbščiu, padoriai smulkmenišku, bloga atmintimi nesiskundžiančiu, jautriu bičiuliu. Kai surandu žmogų, apie kurį galiu taip gražiai pasakyti, tai jam ir pasakau: „Turėjai gerus tėvus, nes man atrodo, kad vertybės, kurios gyvenime mus maitina, prasideda nuo tėvų“.

Taigi, kas buvo tie tėvai – Katrė Palionytė iš Laukminiškių kaimo ir Titas Zolubas iš Sriubiškių? Broliai, seserys... Kaip jūs sutardavote vaikystėje?

Pradėčiau nuo senelių. Mamos tėvas buvo ūkininkas, tačiau pakankamai raštingas, nes kaimynams padėdavo surašyti „valdiškus popierius“, buvo apylinkės „sūdžia“ (teisėjas). Senelis mirė prieš man gimstant. Turėjo du sūnus ir keturias dukteris. Vieną sūnų ir dukterį išleido į Ameriką, o kitus paliko prie ūkio. Jo žmona, mano senelė, kilusi iš tos pačios Alizavos parapijos, buvo apylinkėje žinoma kaip išmani kaimo daktarka ir kulinarė, mielai pasidalinanti savo žiniomis su kaimynėmis, buvo kviečiama ruošti progines vaišes.

Senelio iš tėvo pusės, kuris gyveno gretimo Pandėlio valsčiaus Sriubiškių kaime, nemačiau, nes man gimus, jis buvo miręs. Turėjo tris sūnus ir dvi dukteris. Vieną sūnų ir dukterį išleido į Ameriką, vienas sūnus tragiškai žuvo (ardamas žagre užkabino Pirmojo pasaulinio karo bombą dirvoje), o mano tėvas, caro laikais baigęs Skapiškio valstybinę dviklasę mokyklą, jau nepriklausomoje Lietuvoje atitarnavęs kariuomenėje, liko prie ūkio. Anksti mirus seneliui, iki sūnus grįžo iš kariuomenės visus ūkio darbus dirbo senelė. Gal dėl to buvo fiziškai tvirta, jokia liga nebuvo sirgusi. Išliko apylinkėje prisiminimas, kaip dalinantis dviem kaimams užpelkėjusias pievas, geresnio ploto pasirinkimą turėjo lemti išrinktų dviejų kaimų stipruolių imtynės. Kaimyninis kaimas išrinko kalvį pravarde Karalius, Sriūbiškiai – mano senelę. Varžybos įvykę per linarautę, teisėjaujant išrinktiems kaimų teisėjams ir stebint kaimų aistruoliams. Senelė suėmusi Karalių, pakėlusi ir pavertusi į minkštą linieną taip, kad pusė kalvio kūno joje prasmego. Prisimenu senelės mirtį. Ji kartą, dar bevaikštanti paprašė atvežti iš Pandėlio kunigą. Po kunigo apsilankymo, ji vėl buvo tarsi žvali. Tačiau vieną dieną mane paprašė nuo lauko darbų pakviesti tėvus, nes mirsianti. Atsigulė lovoje, o atėjus tėvams, gerai prisimenu, ji kalbėjo: „Per ilgą dieną visko pasitaiko, būna prasikalsta vaikai, būna prasikalsta tėvai. Saulelei leidžiantis, vieni kitiems viską atleidžia. Dabar uždekit žvakę“. Ir amžinu miegu užmigo.

Mama, Katrė Palionytė, nestokojo dėmesio iš gimtojo Laukminiškių kaimo jaunuolių. Tačiau kartą atvažiavo piršlys nuo Panemunio, taip pat Zolubas, tolimas giminaitis su Titu Zolubu iš Sriūbiškių. Piršlybos baigėsi tuo, kad Titas Zolubas, palikęs 10 ha ūkį nuomininkui Sriūbiškiuose, atėjo užkuriom į Laukminiškius, paveldėjo mamos tėvų, drauge su pelke 33 ha ūkį. Skaitė agronomų ir veterinarų parašytas knygas, sausino pelkę, rovė kelmus, kol pasėjo kultūrinę pievą. Tuomet augino nemažas raguočių ir avių bandas. Pasodino pagal agronomo rekomendaciją sodą, įsteigė bityną, supirko arklines šienapjovę bei kertamąją mašinas, arklinį grėblį, įsigijo radijo aparatą „Philips“.

Įterpsiu trupinėlius apie Laukminiškius.

Laukminiškių kaimas yra Kupiškio rajono pakrašty, ribojosi su Lebedžių kaimu, priklausančiu jau Rokiškio rajonui. Čia gimė knygnešys Kazys Gabriūnas, aktorė Unė Babickaitė-Graičiūnienė, pirmasis Lietuvos radijo diktorius, keliautojas, rašytojas, diplomatas Petras Babickas, nepriklausomos Lietuvos karininkai Kazys ir Vytautas Babickai, poetė Jadvyga Gabriūnaitė, mokslų daktarai Gediminas ir Vytautas Kaluinos.

Mano Tėvas buvo tvirtas, visuomet linksmas, tik vieną kartą mačiau pravirkusį. Tai buvo džiaugsmo ašaros, kai per „Philipsą“ išgirdome: „Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas. Laisva ir Nepriklausoma Lietuva, susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę...“

Atėjus rudeniui, niekad lauke nelikdavo nenuimto derliaus, nors nei sekmadieniais, nei šventą dieną niekas iš šeimos nėra dirbę, galintieji vykdavo į bažnyčią. Kiekvieną vakarą šeima rinkdavosi bendrai maldai. Buvo prenumeruojami religiniai ir pasaulietiniai leidiniai.

Katrės ir Tito šeimoje gimė keturi sūnūs ir keturios dukterys (vienas sūnus jaunas mirė). Derliai derėjo, aruodus plėsti reikėjo, vaikai augo, į mokslus ėjo... Šeimoje vyravo santarvė.

Tačiau Lietuvą užplūdęs raudonasis tvanas pasiekė ir Zolubų vienkiemį Laukminiškiuose. Tėvus ir seserį išgabeno į Sibirą, Lietuvoje likusiems trims broliams ir trims seserims grėsė panašus likimas.

Po septynerių metų tėvai ir sesuo sugrįžo, į savus namus pradžioje neleido, tik pasinaudoję tėvo duodama akivaizdžia nauda kolūkiui, galiausiai pasigailėjo.

Kolūkis kaimiečius pamažu kėlė į gyvenvietę, plotai buvo melioruojami tik mūsų vienkiemis ilgiausiai užsiliko. Tėvas vietoj plūktinio tvarto, kuris sunyko, kai kolūkis nuplėšė savo reikmėms šiaudinį stogą, grįžęs iš Sibiro pastatė mažesnį tvartelį karvei ir vištoms, kastuvu „susiardavo“ daržą, vėl pradėjo bitininkauti. Tačiau atsėlinus senatvei, jau šiaip taip įsitvirtinę Vilniuje sūnūs, paskatino tėvus keltis į miestą. Persikėlimą paspartino vykdoma žemės melioracija.

Liko nuo šiaurės vėjų sodybą dengusių eglių eilė, kelios obelys palei jas, ąžuolas ir po juo mano statydintas kryžius.

Vaikystės draugai... Kas jie buvo? Lebedžių pradžios mokyklą Pandėlio valsčiuje baigei 1944 metais.

Vaikystės akimis žiūrint, turėjau „sunkiausią“ dalią: dviejų vyresnių brolių ir dviejų seserų turėdavau klausyti, o dviem jaunesnėms seserims savo elgesiu turėdavau pavyzdį rodyti. Piemens tėvai nesamdė, vyresniems karves ir avis ganyti nebetiko, todėl man teko tą vargelį ketverius metus vargti. Tačiau, pasikliaudamas liaudies išmintimi, kad kiaulių neganęs, ponu nebūsi, piemens naštą nešiau piemens dūdele švilpaudamas, lūpine armonikėle grodamas, karvėms ir avims dainas dainuodamas ar eilėraščius deklamuodamas.

Vaikščiojau į artimiausią Lebedžių pradžios mokyklą. Pradėjau prie mokytojos iš mūsų kaimo Eleonoros Rasiulytės, kurią buvome labai pamilę, vėliau atėjo mokytojas Kazys Pranas Inčiūra iš Ažušiekščio kaimo. Žinojome, kad mūsų mokytojas poetas. Jis buvo vyriausias iš dešimties Inčiūrų vaikų, ruošėsi būti kunigu, vėliau vienuoliu, tačiau nė vienu netapo, tik tikinčiu išliko. Pirmojo pasaulinio karo metais mokėsi Voroneže, vėliau – Panevėžio mokytojų seminarijoje. Mokėdamas svetimų kalbų, vertė į lietuvių kalbą N. Nekrasovą, M. Lermontovą, eiles iš vokiečių ir lenkų kalbų. Buvo Lietuvoj pirmutinis A. Puškino vertėjas. Savo originalią kūrybą spausdino daugiausia prieškarinėje katalikiškoje spaudoje. Ypatingą dėmesį skyrė lietuvių kalbai ir aritmetikai. Išliko įstrigęs jo diktantui kartotas sakinys: „Už vieną kailį, dirbtą, dešimtį duoda nedirbtų kailių, už vieną vaiką, mokytą, dešimtį duoda nemokytų vaikų, už vieną vaiką, luptą, dešimtį duoda neluptų vaikų“. Dėl šventos teisybės reikia pasakyti, kad mokytojas kartais ir palupdavo, jei labai prireikdavo. Mokė dainas dainuoti, pasakėčias suvaidinti, apie prasikalstantį mokinuką greitai sukurdavo eilėraštį. Pokario matais, kai reikėjo pagalbos į pavojų patekusiam jaunimui, rizikuodavo, padėdavo. Kiek jis gimimo liudijimų yra pagaminęs, sunku pasakyti, tik mano du broliai ir gimnazistas kaimynas su tokiais „dokumentais“ atjaunėjo ir išvengė sovietinės kariuomenės. Kai mokytojo tėvus ir du brolius išgabeno į Sibirą, jam teko dar žiauresnė dalia. Už priglaustą partizanų būrio vadą buvo areštuotas, kalėjime kankintas, bet nieko neišdavęs nuteistas 25 matams kalėjimo, nesulaukęs ir penkiasdešimties, staiga mirė Vilniuje, Lukiškių kalėjime.

Kur dūla mano mokytojo kauleliai, niekas nežino. Nebėra ir jo gražaus gimtojo vienkiemio, tik įrašas ant kryžiaus Ažušiekščio kapinaitėse liudija, kad čia gyveno šviesi Inčiūrų šeima, iš kurios išėjo keturi mokytojai, tarp jų – ir mano mokytojas, tragiško likimo Kazys Pranas. Kai Alizavos bažnyčios šventoriuje statydino paminklą tragiškai žuvusiems parapijiečiams, nuvežiau įmūryti akmenėlį su iškaltais mokytojo vardais ir pavarde.

Tik po ketverių įstojai į Jutkonių kaimo tremtinio Vičino namuose įsteigtos mokyklos penktą klasę. Kaip praėjo tie ketveri metai?

Du vyresni broliai ir sesuo jau mokėsi gimnazijoje, prie ūkio darbų sugrįždavo tik per savo atostogas. Tėvas matė, kad mėgstu gyvulius, nesibodžiu ūkiškais darbais, gal ir numatė savo įpėdinystę ūkyje. Daugelyje darbų jau sugebėdavau tėvą pavaduoti, patikdavo, kad manęs jau klauso arkliai (tuo net didžiuodavausi), buvau nepakeičiamas pagalbininkas tėvui prie javų ir šieno gabenimo iš laukų, dirvų akėjimo, bičių priežiūros.

Tačiau okupantui įsigalint tėvas suprato, kad ūkiui ateina galas, todėl ne tik neprieštaravo, bet jau skatino mokytis toliau. Neseniai įsteigtoje mokykloje lankiau penktą klasę, kol po tėvų ir sesers tremties klasės auklėtoja dėl saugumo patarė mokykloje nebesirodyti, pažadėjo pamokyti savo bute. Į egzaminus pakvietė, o sėkmingai juos išlaikius, išdavė penkių klasių baigimo pažymėjimą.

Tremtinio vaikui stoti į aukštąją mokyklą buvo geriau nebandyti. Tačiau padėjo tarybinės milicijos klaida. Kai atėjo metas išsiimti pasą, nunešiau savo gimimo liudijimą, kuriame buvo parašyta „Zolubas Algimantas Juozapas, Tito“, o pasą išdavė su įrašu „Zolubas Algimantas, Juozapo“. Šaunu! Milicija suklydo, aš laimėjau! Tada sukūriau mirusių Pandėlio malūno darbininko ir siuvėjos sūnaus, našlaičio, biografiją. Tokiu buvau iki priešdiplominės praktikos. Tačiau, atvykus į Televizijos mazgų gamyklą, direktorius mane atpažino kaip Tito sūnų... Pasitaręs su partorgu, mane pasiuntė atgal į Politechnikos institutą dokumentų tvarkytis. Tėviška instituto direktoriaus Kazimiero Baršausko globa ir patarimai mane nuo didelių nemalonumų išgelbėjo. Milicija ištaisė savo klaidą, gavau naują pasą, gamyklos direktorius, priekabiauti nebedrįso, nes tėvai iš Sibiro jau buvo sugrįžę. Priešdiplominės praktikos metu gamykloje buvau įdarbintas, o gavęs radijo technikos specialybės inžinieriaus diplomą, gavau ir paskyrimą į šią gamyklą.

Kas tau, paaugliui, buvo partizanai? Ar tėvai ką nors pasakojo, kas yra okupacinė valdžia?

Jau minėjau apie pirmą kartą pamatytas tėvo ašaras. Mačiau ir begalinį Tėvo liūdesį, kai raudonasis tvanas iš naujo užplūdo. Jau einant frontui, nakčia sovietų kariai, supylę aviliuose bites vandeniu, jas išplėšė. Labai gaila buvo bitelių, tačiau pamačiau čia ženklą, kad ir su mūsų žmonėmis taip bus pasielgta. Pasirodė, – neapsirikau. Tėvai su mano mokytoju ir kaimynais dažnai susėdę svarstė karo ir politinius įvykius. Kai du kaimyno sūnūs išėjo į mišką, o vienas netrukus, kitas vėliau žuvo, kai keturios kaimynų sodybos buvo sudegintos, jau tada suvokiau, kad Lietuva kariauja, priešinasi okupantui.

Mūsų vienkiemis buvo Kupiškio rajono pakrašty, ties riba su Rokiškio rajonu. Rajonų sovietinis saugumas labiausiai „globojo“ savo administruojamą rajoną. Partizanams mūsų sodyba su alksnynu palei vieškelį ir atokesniu beržynu sudarė saugesnį prieglobstį. Iškilus pavojui nuo Kupiškio saugumiečių, prisidengus krūmais ir beržynu, buvo patogus pasitraukimas į Rokiškio rajoną. Rokiškio ar Pandėlio saugumiečiai į Kupiškio rajoną brautis taip pat vengdavo. Todėl vasarą partizanai dažnokai glausdavosi mūsų beržyne, o žiemą – sodyboje. Apie apsistojimą beržyne pranešdavo. Tuomet mano ir seserų priedermė buvo stebėti aplinką, o, kilus įtarimui, apsilankius ar sutartu ženklu pranešti apie pavojų.

Tuomet su okupantu kariavo visa Lietuva; vaikai budėjo sargyboje, moterys valgį gamino, rūbus siuvo ir skalbė. Frontui praėjus, nemažai karinės amunicijos mėtėsi pakelėse, laukuose, miškuose. Dažniausiai paaugliai juos surasdavo, surinkdavo, o vėliau atiduodavo partizanams.

Teko ir man jiems dovanoti kelias granatas, žiūronus ir įvairių šovinių. Prisimenu nemažai partizanų slapyvardžių ir pavardžių, žinau jų likimus. Kurį laiką pas mus glaudėsi partizanė Diana Glemžaitė, o mūsų kaimyno Vlado Gurklio klojime ją sutuokė su partizanu Juozu Bulovu Alizavos klebonas kun. Juozas Merkys. Prisimenu naktimis mūsų gryčioje prie lango klūpančią minėto tėvo piršlio žmoną Zolubienę, laukiančią, ar nepasirodys jos sūnus partizanas. Ji nebeištvėrė savo namuose stribų kankinimų, kad pasakytų, kur sūnus, todėl atėjo kurį laiką pailsėti (sužinojusi apie sūnaus žūtį, daug fizinių kančių patyrusi, išprotėjo). Šį tragišką likimą aprašė „Sėlių krašto legendoje“ poetė Irena Vaičikauskaitė. Kurį laiką nuo saugumo pas mus slapstėsi Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo dėdė Alfonsas Gintautas.

Kokia buvo pirma pažintis su Dievu? Kas Jis dabar tau?

Pirmą supažindinimą su Dievu, kaip ir dera, atliko tėvai. Pirmajai Komunijai rengė, su tikėjimo tiesomis supažindino Alizavos klebonas kun. Juozapas Savukaitis. Sutvirtinimo sakramentą gavau iš Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko. Pradžios mokykloje tikybos pamokas gavau iš Pandėlio parapijos klebono kun. J. Mėlio, tik, savo gėdai, iš tikybos per egzaminą gavau ketvertą. Mat kunigas neturėjo kantrybės laukti, kol mokinys atsakys į klausimą, todėl dažniausiai pats atsakydavo. Paklaustas per egzaminą, kam mes gyvename ant žemės, aš pradėjau: „Kad mm įvykdytume mm...“ Čia kunigas greitakalbe už mane atsakė: „Kad įvykdytume Dievo valią ir nueitume į dangų“, ir parašė ketvertą. Regis, esu pakankamai supažindintas su Dievu, tačiau Jo tebeieškau ir dabar. Ir vis naujai atrandu. Kaip inžinierius, mąstau atitinkamai; jei yra neigiamas polius, turi būti ir teigiamas, jei yra blogis, turi būti ir gėris, jei yra šėtonas, turi būti ir Dievas. Keistas toks priėjimas prie Dievo pažinimo? Tačiau iš tikrųjų jau daugelis įsitikino, kad Žemėje akivaizdžiai veikia šėtonas, todėl, jį jau pakankamai pažinus, lieka kreiptis į Dievą. Kito kelio nėra. Labai gilų ir man priimtiną aiškinimą patyriau iš šviesios atminties kun. Česlovo Kavaliausko per Lietuvos radiją. Net su mūsų ribotomis žiniomis apie pasaulio sandarą, su ribotu gamtos dėsnių pažinimu galime tvirtinti ir tikėti, kad tikrai yra Aukščiausioji Būtybė. Pasaulio išminčiai ir mokslininkai, giliau skverbdamiesi į pasaulio slėpinius, Būtybę – Dievą – liudija. Tikėjimas yra Dievo malonė, ne visiems ji duodama, todėl jo ieškojimas bei iš naujo atradimas yra Malonės apraiška. Tikiu ir į Angelą sargą, tikiu ir į stebuklus, kuriuos dažnai patirdami, juos vadiname atsitiktinumais. Turiu ir tokią patirtį kai tik per stebuklą likau gyvas.

Biografijoje perskaičiau: „Kai tėvus ir seserį 1949 metais ištrėmė į Sibirą, Algimantas kelerius metus mokėsi savarankiškai, nuo gresiančios tremties slapstėsi...“ Kur, pas ką?

Jau ne paslaptis, kad daugelyje Lietuvos rajonų tarp tų pačių stribų buvo nepalankių okupacinei valdžiai, Jie padėdavo numatytiems tremčiai žmonėms, pranešdavo apie organizuojamus trėmimus, kartais pranešdavo partizanams apie numatomas operacijas. Mūsų šeima tokias žinias taip pat gaudavo. Ir 1949 metų kovo pabaigoje naktimis mūsų šeima išeidavo nakvoti pas Lebedžių (jau Rokiškio rajonas) kaimynus, dieną akylai stebėdavome aplinką. Ir tą nelemtą naktį tėvai, trys seserys ir aš nenakvojome namuose. Rytui auštant nuėjau namo žvalgybai, nieko įtartino neradau, budrus šunelis buvo ramus. Tvyrojo tirštas rūkas. Tėvas raitas, Mama ir sesuo pėsčiomis patraukė namo. Pats likau pas kaimynus, kinkiau kitą arklį į namus važiuoti. Tik įvažiavus į vieškelį, išgirdau šūvius ir aršų šunelio lojimą. Pasirodo, tėvas bandė arklį pasukti beržyno link, tačiau šūviais buvo sustabdytas. Seserims įsakiau lipti į griovį ir eiti atgal, pats įvažiavau į alksnyno priedangą ir pasukau į keliuką, vedantį į mamos sesers sodybą. Ten mane sustabdė stribas ir pasakė, kad turėsiu vežti į Pandėlį mamos sesers tremiamą šeimą. Mamos seseriai spėjau pasakyti, kad šiuo metu ir mūsų šeima tremiama. Pats, palikęs arklį ir vežimą, mikliai smukau už pastatų, per lauką patraukiau į kaimo kalvio grytelę prie vieškelio. Mačiau pro durų plyšį, kaip dviejuose vežimuose, apsupti stribų ir kareivių, iškeliavo tėvai ir sesuo. Nors šeimoje buvome sutarę, kad vežimo metu, kas iš šeimos ras progą pasilikti, tuo turėtų pasinaudoti, tačiau abejojau tokiu pasirinkimu. Sutiktas kaimynas įtikino, kad pasilikęs Lietuvoje turėsiu didesnę galimybę padėti tremtiniams.

Du broliai ir sesuo jau studijavo Vilniuje. Kai sužinojo brolių kilmę, juos iš universiteto pašalino, seserį pedagoginiame institute kažkaip aplenkė. Kaime likome dvi seserys ir aš, glaudėmės pas gimines. Labai išgyvendamas tėvų tremtį, nenorėdamas rodyti savo ašarų, su šuneliu Margiu vaikščiodavau po savo laukus, po tuščius namus, sušlubavo sveikata. Broliai pakvietė atvažiuoti į Vilnių. Čia gydytojai nustatė klubo sąnario tuberkuliozę. Iš gimtojo kaimo kilusi Zofija Gabriūnienė, dirbusi Vilniuje Tuberkuliozės institute vyr. medicinos seserimi, mane ten ir paguldė. Gydytis teko dvejus metus, juos panaudojau savarankiškam mokslui. Su penkių klasių pažymėjimu kreipiausi į Vilniaus Darbininkų jaunimo mokyklą, laikiau egzaminus į devintą klasę. Per keturias dienas turėjau išlaikyti 11 egzaminų. Nors prastokai, tačiau išlaikiau. Toliau atsigavau, tapau pirmūnu, vidurinę baigiau sidabro medaliu.

Radijo komponentų gamykloje išdirbai iki 1993 metų, taigi iki pensijos. Kokios tai būta įmonės? Kas joje virė užgimus Sąjūdžiui?

Vienu laiku dirbančiųjų skaičiumi Radijo komponentų gamykla buvo didžiausia Lietuvoje, joje dirbo apie 7 tūkst. žmonių. Gamykla buvo vienintelė SSRS teritorijoje, kuri gamino televizorių gamykloms (jų buvo per trisdešimt) kreipiamąsias sistemas ir eilučių aukštos įtampos transformatorius. Greta šios produkcijos buvo gaminami specialios paskirties mažų gabaritų transformatoriai, kurie naudojami lėktuvuose bei kitokioje specialioje technikoje. Todėl gamykla turėjo ir kitą, vadinamos pašto dėžutės pavadinimą. Gamyklos produkcija buvo vertinama kaip itin sudėtinga, todėl ir jos aprūpinimas buvo atitinkamas. Prie gamyklos veikė įsteigta karinio atstovo tarnyba, kuriai buvo pavesta specialiosios produkcijos kontrolė. Gamykla buvo pavaldi SSRS Elektronikos pramonės ministerijai, karinio atstovo tarnyba priklausė SSRS gynybos ministerijai. Gamyklos apsauga buvo pavesta sukarintai apsaugos tarnybai.

Gamyklos direktoriai ir vyriausieji inžinieriai buvo lietuviai, gal todėl ir kitų vadovaujančių darbuotojų sudėtis buvo daugiausiai lietuviška. Darbininkų tautinė sudėtis prilygo Vilniaus tautinei sudėčiai.

Iki Sąjūdžio grupės sukūrimo inžineriniam personalui buvo rengiami užsienio kalbų kursai, lietuvių kalbos konsultantu dispečerio pareigoms buvo įdarbintas lietuvių kalbos mokytojas. Entuziastai gamyklos transportu organizuodavo kraštotyros, literatūrines ir kitokias ekskursijas, kurių tikrasis tikslas patriotinis, todėl sulaukdavome saugumiečių susidomėjimo. Į susitikimus kviesdavome rašytojus, kalbininkus, aktorius. Galima tarti, kad dirva rastis Sąjūdžiui buvo purenama.

Į Nepriklausomybę Lietuva ėjo tokiais sparčiais žingsniais, taip visus buvo užvaldęs siekis ir tikslas, kad, atsigręžus į praeitį, prisimena tik baimės atsikratymas, entuziastingi mitingai, maldos, giesmės, dainos, vėliavos. Į atmintį giliau įsirėžė pavojus ir bandymas sužlugdyti atgautą Laisvę bei Nepriklausomybę.

Vilniaus Radijo komponentų gamykloje, tada kitaip vadintoje gamybiniu susivienijimu „Vingis“, kurioje veikė įsisteigusi gausi, apie 400 dalyvių ir apie 400 rėmėjų turinti Sąjūdžio grupė su 15 narių grupės taryba, buvau išrinktas jos pirmininku. Rinkdavomės dažnai, svarstėme įvairiausius klausimus, dalinomės žiniomis apie padėtį Vilniuje ir Lietuvoje. Organizuotai atsiliepdavome į kvietimus budėti prie LR Aukščiausiosios Tarybos (AT), kitų svarbių mūsų valstybei objektų. Dalyvaudavome mitinguose, piketuose. Po 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje, rugsėjo pradžioje, gamyklos Sąjūdžio grupė raštu kreipėsi į Aukščiausiąją Tarybą. Pateikiu šio rašto turinį:

Prašome apdovanoti Lietuvos Respublikos valstybiniais apdovanojimais šiuos gamybinio susivienijimo „Vingis (Vilniaus Radijo Komponentų Gamykla) darbuotojus: aukštesnio laipsnio valstybiniu apdovanojimu – Clav Oleg, Abovič, gim. 1957 m.; Mikalajūną Petrą, Juozo, gim. 1943 m.; Šakėną Gintarą, Antano, gim. 1964 m.; Šležą Valdą, Leono, gim. 1963 m.; žemesnio laipsnio valstybiniu apdovanojimu – Borusevičių Eimantą, Romo, gim. 1972 m.; Stelingį Rimantą, Aniceto, gim. 1959 m.; Vaglį Arūną, Prano, gim. 1963 m.; Vaičių Remigijų, Kazimiero, gim. 1965 m.

Aukščiau išvardinti asmenys, radijo klubo „Vingis“ mėgėjiškos kolektyvinės radijo stoties (šaukinys LY2VVV) nariai, 1991 m. sausio mėn. 11–13 d. ištisas paras palaikė radijo ryšį su pasaulio mėgėjiškomis radijo stotimis, informuodami apie padėtį Vilniuje ir Lietuvoje. Naktį iš sausio 12 d. į 13 d., turėdami eterinį ir telefoninį ryšį su AT (turėjo eterinį ryšį ir su savo operatoriumi prie TV bokšto), retransliavo pasauliui tiesioginę autentišką audioinformaciją iš AT rūmų ir nuo TV bokšto jo šturmo metu. Visą šį darbą darė užsimaskavę ir rizikuodami savo gyvybe.

Taip pat prašome apdovanoti Lietuvos Respublikos valstybiniu apdovanojimu gamybinio susivienijimo atstovą Tarchanov Vladimir Ivanovič, gim. 1944 m. Jis, būdamas sovietinės armijos karininkas, 1991 01 13 per Nepriklausomos Lietuvos radiją kreipėsi į sovietinės armijos kareivius ir karininkus, ragindamas atsisakyti smurto veiksmų, vėliau ryžtingai demaskavo TASS melą, po to patyrė represijų iš SA vadovybės, buvo pašalintas iš karinio atstovo pareigų. 1991 08 19 pasirašė kreipimąsi į Lietuvos žmones, smerkiantį antikonstitucinį perversmą Sovietų Sąjungoje. Gamybinio susivienijimo Sąjūdžio grupės tarybos pirmininkas Algimantas Zolubas (parašas).

Pirmieji keturi šiame rašte paminėti tarptautinės klasės radijo sporto meistrai ir Vladimiras Tarchanovas buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais bei Sausio 13-osios medaliais, kiti keturi – Sausio 13-osios medaliais.

Dera pridurti, kad po Sausio 13-osios dvidešimt trims gamyklos Sąjūdžio grupės dalyviams prašant, grupės tarybos vardu daviau charakteristikas-rekomendacijas tarnauti Krašto apsaugos savanoriais, kuriais jie iškart ir tapo.

Kai Sąjūdžio grupės įmonėse ir įstaigose pagal įstatus pasinaikino ir tapo teritoriniais dariniais, kaip buvęs gamyklinės Sąjūdžio grupės tarybos pirmininkas, organizavau Lietuvos Sąjūdžio grupę – Lietuvos Sąjūdžio Lazdynų klubą, pagal teritoriją artimą buvusiam susivienijimui „Vingis“, tapau jo įgaliotiniu. Klubas išlieka budinčiu, tačiau ne tūnančiu dariniu, kuris aktyviai atsiliepia į nūdienos aktualijas.

Dabar redaguoji Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos leidinį „Varpas“. Betgi žurnalisto darbas prasidėjo žymiai anksčiau. Kas jame svarbiausia?

Į sienlaikraštį rašiau penktoje klasėje, esu apie savo mokytojus rašęs į „Lietuvos pionierių“, nors nei pionieriumi, nei komjaunuoliu nebuvau, parašydavau žinučių į „Vakarines naujienas“. Vidurinėje mokykloje rašyti rašinius mokė labai geras lietuvių kalbos mokytojas Petras Steponavičius. Laikausi jo principo: žodžiui turi būti ankšta, minčiai erdvu. Mano rašinių žirgelis – patriotiškai pilietiškos visuomenės ugdymas ir formavimas. Daug pasimokiau iš šviesios atminties publicisto Viliaus Bražėno, iš kitų tikrų Tėvynės patriotų. Daug laiškų parašydavau tremtiniams į Sibirą, gal todėl man rašyti lengva.

Žurnalisto darbe svarbiausia yra iškelti matomas ar gudriai maskuojamas negeroves ir pasiekti, kad jos būtų pašalintos. Kita vertus, dera rodyti visuomenei sektinus valstybės tvirtinimo pavyzdžius. Apmaudu, kad kartais į žiniasklaidoje žymių publicistų pateikiamus gerus siūlymus valdžios nekreipia dėmesio, nes įsitvirtinusiai biurokratijai gera būti ir nieko neveikiant. Jau nebelabai kreipiamas dėmesys į piketus ir mitingus. Pasigirsta siūlymų, kad jau reikalingas naujas sąjūdis, masiškas sujudimas.

Trylikti metai eina, kai redaguoju „Varpą“, jis išeina kas mėnesį. Leidinukas liesas, tačiau laukiamas, gaunu ir priekaištų, ir nemažai gerų atsiliepimų. Galima būtų leisti ir didesnės apimties leidinį, tačiau riboja lėšos.

Kaip atskiri veidmainį nuo nuoširdaus?

Veidmainis pats atsiskleidžia. Užtenka pažiūrėti į partinius klajūnus, kuriems akivaizdžiai ne valstybės reikalai rūpi, o gardesnio valgio šaukštas. Nuo tokių reikia labiau saugotis nei nuo vagių, nes jis tave neva broliškai apkabins, o savo apkabinančią ranką į tavo kišenę įkiš. Tokių gegučių devynbalsės lizde pakanka mūsų Seime. Dorų žurnalistų priedermė –prieš rinkimus tokius apsimetėlius parodyti visuomenei visu jų „gražumu“.

Ko pasauly per daug, o ko labiausiai trūksta?

Per daug techninio progreso, jau keliančio pavojų planetos būčiai, labiausiai trūksta tikrosios kultūros.

Ką labiausiai iš tėvų pamokymų prisimeni?

Gerbk savo tėvą ir motiną, mylėk Dievą, Tėvynę ir artimą.

Matei turtingų, bet nelabai protingų žmonių. Ką jiems dabar pasakytum?

Mintyse pareikščiau užuojautą, o žodžiais pacituočiau Jėzaus žodžius: „Greičiau kupranugaris pralįs pro adatos ausį, nei turtuolis pateks į Dangaus karalystę“. Dalinkis bent pertekliumi su stokojančiais.

Būk palaimintas, Algimantai. Taip savo laiškus mums baigia LLKS kapelionas, pranciškonas brolis Paulius Vaineikis, politinio kalinio, Vorkutos sukilimo dalyvio sūnus. Nebeklausiu, kokia dabar tavo profesija, dirbi Lietuvai.

© 2015 „XXI amžius“