Ji buvo dovana Lietuvai

Leonora Zapereckienė

Ona Pajedaitė. Nuotrauka ant jos knygos „Kuriančios moterys“ viršelio

Grupelė parodos atidarymo dalyvių. Dešinėje – O. Pajedaitės dukterėčia dr. Aldona Vasiliauskienė Vaivos Leišienės nuotrauka

Apie savo tetą Oną Pajedaitę pasakoja dr. Aldona Vasiliauskienė Vaivos Leišienės nuotraukos

Zita Mackevičienė (kairėje) su straipsnio autore Leonora Zapereckiene

Sausį Amžinybėn išėjo ilgametė kultūros darbuotoja ir fotomenininkė Ona Pajedaitė (1925–2016). Jos darbų gausa ir įvairovė ne tik žavi ir stebina, bet ir skatina skvarbesniu žvilgsniu pažvelgti į jos nuotraukose, fotoalbumuose ar memuariniuose leidiniuose įamžintus žinomus ir paprastus žmones, kaimo buities momentus, kraštovaizdį. O. Pajedaitės kūrybos dvasia – iš gimtinės, vaikystės, šeimos išaugusi pagarbi ir ištikima meilė Tėvynei ir tikėjimas, kad gyvenime yra daugiau šviesos negu tamsos, daugiau atradimų negu praradimų. Savo gyvenimą ir kūrybą nuo 2013 metų pristačiusi asmeninėje interneto svetainėje O. Pajedaitė pavadino „Dovana Lietuvai“. O ji milžiniška: 65 tūkstančiai sukauptų ir sutvarkytų fotonegatyvų, 50 teminių parodų, kurios eksponuotos 180 kartų, edukacinės kompaktinės plokštelės, skirtos Lietuvos rašytojams klasikams, nuotraukų albumai, iliustracijos leidiniams, fotodarbų sąvadas. Šimtai fotomenininkės nuotraukų buvo išspausdinta laikraščiuose, žurnaluose ir knygose. Jomis buvo iliustruota daug literatūrinių televizijos laidų.

O. Pajedaitės memuarinių leidinių palikimas irgi turtingas, nors kai kurie jų išleisti tik kelių egzempliorių tiražais. Subtilus aplinkos pajautimas, jokiems visuomeniniams, socialiniams ar asmeniškiems sunkumams nepavaldus veržlus ir valingas charakteris, atviras ir mylintis žvilgsnis į Lietuvą bei pasaulį ir kūrybinio talento persmelktas darbštumas – tokį fotografės portretą prisimins šimtai kelių kartų meno gerbėjų, pedagogų, moksleivių, periodinės spaudos skaitytojų. Tokia ji žvelgia ir iš savo 1950–1960 metų iliustruoto kelionių dienoraščio „Kelionių mozaika“ (2005, 2015) poetinių-memuarinių tekstų. Šią knygą savo 90 metų jubiliejiniame renginyje Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje 2015 m. liepos 16 d. autorė padovanojo kiekvienam atėjusiam susitikti su ja. O tų atėjusių pagerbti sukaktuvininkę buvo sausakimša salė. Pirmame knygos lape įrašas „Atminčiai“ su parašu. Dabar atrodo, kad jame jau buvo užkoduota artėjančios mirties nuojauta, nors pati sukaktuvininkė buvo žvali, pilna šviesių minčių ir noro jas išsakyti. Net pajuokavo, kad išgirdus daug gražių sveikinimų ir linkėjimų, jai teks nori nenori gyventi iki 100 metų. Deja, 91 metų gimtadienis jai nebuvo lemtas.

Beveik visą savo fotodarbų archyvą menininkė padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui. Tai – tikras lobis įvairių sričių etnokultūros tyrinėtojams ir ne tik jiems.

Kiek asmeninių emocijų gali, pavyzdžiui, sukelti kokia nors prieš 50 metų nufotografuota kaimo troba gyvenvietėje, kurios vietoje dabar plyni dirvonuojanti žemė arba stovi kažkoks šiuolaikiškas statinys (troba jo jau nepavadinsi)? O gal kokia nors nuotrauka užfiksavo išnykusios vietovės ar ūkio detalę, kurią žinodami žemėtvarkininkai galėtų išspręsti šios dienos problemas? O kokią išliekamąją vertę turi jos rašytojų portretų sąrašas! Ne veltui Ona Pajedaitė buvo vadinama fotografe-metraštininke.

O. Pajedaitės darbas ir veikla buvo įvertinti premijomis ir valstybiniais apdovanojimais: I. Simonaitytės premija (1990), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius (2005).

Vykdydama plačią kultūrinę programą, kurios tikslas – Rytų Aukštaitijos regione organizuoti jubiliejinius renginius, skirtus nusipelniusiems šiam kraštui dabarties ir praeities žmonėms, Utenos rajono savivaldybės administracijos kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė vasario 9 dieną Leliūnuose atidarė O. Pajedaitės nuotraukų parodą, kuri, padedant kolegoms iš Anykščių, atkeliavo iš jų miesto. Tai – fotografijos Aukštaitijos krašto tema iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų. Leliūnai – nedidelis miestelis Utenos rajone, bet garsėjantis savo kultūrine veikla, originaliais sumanymais ir senųjų amatų puoselėtojais. Vytauto Valiušio keramikos muziejus (Utenos kraštotyros muziejaus padalinys) žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Jo įkūrėjas ir entuziastingas keramikos amato propaguotojas – liaudies meistras, Puodžių karalius, „Aukso vainikų“ konkursų laureatas (2007, 2015) Vytautas Valiušis.

Jo dėka muziejuje sukaupta daugybė keramikos dirbinių, veikia keramikos mokymo centras, kuriame vyksta gyvosios keramikos dienos norintiems patirti molinės puodynės ar lėkštės žiedimo paslaptis ir malonumą. Muziejuje rengiamos autorinės keramikos meistrų darbų parodos ir kiti kultūriniai renginiai.

O. Pajedaitės parodos atidaryme dalyvavo Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos ir muziejaus atstovai: Audronė Berezauskienė, Simona Gudaitė, VšĮ Anykščių TV ir informacijos centro vadovas Petras Nazarovas, laikraščio „Utenis“ korespondentė Vaiva Leišienė, LTV Panorama „Naujienų tarnyba“ atstovai – Skirmantas Pabedinskas ir Zina Paškevičienė.

Fotoparodą atidarė ir svečius bei kraštiečius pristatė Z. Mackevičienė. Ji trumpai supažindino su O. Pajedaitės veikla ir įnašu į Rytų Aukštaitijos etnografinio paveldo išsaugojimą, padėkojo anykštėnams už jų pagalbą perkeliant parodą iš Anykščių į Leliūnus ir dalyvavimą jos atidarymo šventėje.

Z. Mackevičienė pristatė P. Nazarovą, filmo apie O. Pajedaitę autorių. Jis pateikė trumpą filmo atsiradimo istoriją.

Baltame ekrano fone išryškėja garsiosios fotomenininkės veidas. Ji kalba apie save.

Jos pasakojimas – lyg atsakymas į nebylius pašnekovo klausimus apie gimtinę, artimuosius, vaikystę, karo ir pokario sukrėtimus, netektis, darbą, didžiąją gyvenimo meilę – fotografiją ir žmones, kurių portretus sukūrė žvelgdama pro aparato objektyvą. Labai jausmingai ir su nostalgija fotomenininkė kalba apie savo tėviškę – Galvydžius, šalia ošiančią Šimonių girią, kvepiančias pievas ir lankas, apie darnią šeimą ir nuotykių kupiną vaikystę. Buvo drąsi, stipri, sveika. Labai norėjo mokytis. Deja, sovietų okupacija, pokaris iš pamatų sugriovė iš  kartos į kartą perduodamą kaimo gyvenseną, tradicijas, žmonių santykius. Onutė – jauniausia iš šešių vaikų – prarado visus artimuosius: tėvai buvo ištremti, brolis Petras mirė sovietų saugumo kalėjime, o kiti du broliai Vladas ir Antanas, kaip politiniai kaliniai, buvo nuteisti ir bausmę atliko Rusijos gilumoje. Tremties neišvengė ir seserys Adelė ir Bronė. Atsitiktinių aplinkybių dėka Ona Pajedaitė tremties išvengė. Mokėsi įvairiose Anykščių ir Kupiškio rajonų pradinėse mokyklose, gimnaziją lankė Kupiškyje, Utenoje, Šiauliuose, o baigė – Anykščiuose. 1945 metais įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lituanistiką. 1949 metais, baigiant studijas, išsiaiškinus, kad šeima ištremta, buvo pašalinta iš universiteto. Po metų supratingų dėstytojų pagalba jai buvo leista laikyti baigiamuosius egzaminus ir 1950 metais ji jau turėjo diplomą. Iki pat 1975 metų dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus profesinėje technikos mokykloje (vėliau pertvarkytoje į Lengvosios pramonės technikumą), darbavosi ir mokyklos administracijoje.

Fotografuoti pradėjo vaikystėje, kai vyriausias brolis Vladas padovanojo fotoaparatą, o nuo 1963 metų pradėjo aktyviai fotografuoti. Pasitraukusi iš pedagoginio darbo ji ėmėsi profesionalios fotografijos veiklos, tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nare. Svarbiausi darbai – rašytojų portretai, literatūrinės ir etnografinės vietos. Fotomenininkė su santūriu pasididžiavimu kalba apie ilgamečius bičiuliškus ryšius su poetu Justinu Marcinkevičiumi ir jo žmona. Lydėjo jį oficialiuose renginiuose, Sąjūdžio veikloje, parengė jam skirtas parodas (1980, 2010), o 2001 metais išleido nuotraukų albumą „Mano Marcinkevičius“. Šiltus santykius palaikė ir su rašytoja Ieva Simonaityte.

Kaip minėta, už nuotraukų albumą „Ji buvo Simonaitytė“, išleistą 1988 ir 1997 metais, O. Pajedaitė buvo apdovanota I. Simonaitytės premija. Fotoparodos buvo surengtos ir daugelio kitų Lietuvos rašytojų – klasikų ir amžininkų – tema. Tarp jų – K. Donelaitis, A. Baranauskas, S. Daukantas, V. Kudirka, V. Krėvė, J. Tumas-Vaižgantas, B. Brazdžionis, J. Baltušis ir kiti. Jos objektyvo akiratyje buvo ir meno žmonės: dainininkai, aktoriai. Eksponuotos ir etnografinių Lietuvos kaimų nuotraukos. Įvertindama savo gyvenimą O. Pajedaitė sakė, kad ji – labai laimingas žmogus, nors teko patirti nuoskaudų, išgyventi daug įtampų, ne vieną kartą žvelgti mirčiai į akis.

Kalbėdama apie savo tetą, O. Pajedaitės vyriausiojo brolio dukra dr. Aldona Vasiliauskienė, akcentavo jos nuoseklų darbštumą, kantrybę, dėmesį giminaičiams. Neįgyvendinta liko jos svajonė buvusioje tėviškėje – Galvydžiuose – pastatyti giminės namus, kur galėtų lankytis brolių ir seserų vaikai, jų vaikaičiai. Galvydžiai buvo didysis jos gyvenimo traukos centras. Net ir sulaukusi garbingo amžiaus ji ten lankydavosi kiekvieną vasarą. Mėgo grybauti: buvo įgudusi ir mikli grybautoja. Poetas Just. Marcinkevičius sakė, kad jos ruošti grybai patys skaniausi. Onutė buvo giminės ramstis. Pradėjus iš Sibiro grįžti brolių ir seserų šeimų nariams, ji pagal galimybes rūpinosi jais ir globojo. Ne vienas jaunesnės kartos giminaitis mokėsi Lengvosios pramonės technikume, kur tuo metu dirbo teta Onutė. Jai rūpėjo, kad jie įgytų profesiją, padedančią įsitvirtinti nelengvame buvusio tremtinio gyvenime. Onutė mėgo bendrauti su įvairiais žmonėmis. Po savo 90-mečio jubiliejinės parodos ir jos pagerbimo, sulaukusi gražaus amžiaus, Lietuvos nacionaliniame muziejuje 2015 metais, ji džiaugėsi proga dar kartą pabūti artimų giminaičių susibūrime, kurį surengė jos brolio Vlado dukra Ona Mišeikienė.

Z. Mackevičienė padėkojo kolegoms anykštėnams, mielai talkinusiems perduodant parodą Utenos rajonui.

Prie kavos ar arbatos puodelio dar valandėlę betarpiškai ir asmeniškai pabendrauta, pasišnekučiuota. Tiek išvykstantieji iš Leliūnų, tiek pasiliekantys šeimininkai linkėjo vieni kitiems bendradarbiauti garsinant iškilius kraštiečius. O šis kraštas tikrai gali didžiuotis dešimtimis asmenybių, kurios brangios visai Lietuvai. Jos dovanojo Tėvynei savo kūrybinius talentus, darbus ir tapo dovana Lietuvai. Tokia dovana Lietuvai yra ir fotomenininkė O. Pajedaitė.

© 2016 „XXI amžius“