„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2016 m. balandžio 22 d., Nr. 2 (61)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Gydytojas – krašto šviesulys

Bronius VERTELKA

Subačiaus senbuvė ir daug gerų darbų
čia nuveikusi Emilija Grybauskienė

Viena miesto statusą turinčios Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietės gatvė pavadinta Petro Černiausko vardu. Stračnių kapinėse prie gydytojo kapo stovi didingas antkapinis paminklas, pastatytas žmonių suaukotomis lėšomis. P. Černiausko pavardė geru žodžiu ne kartą buvo paminėta 2013 metais švenčiant140-ąsias miesto įkūrimo metines. Prabėgo pusšimtis metų nuo gydytojo P. Černiausko mirties. Tai buvo tikras sergančiųjų draugas, nesulaužęs Hipokrato priesaikos. Parašyti apie jį atėjo mintis vėl garsiai prakalbus, kad gydytojai „ima“ kyšius. Pakeliui į Subačių užsukau į Tiltagalius ir kalbėjausi su Antanina Liktoriene. Augo ji kaime netoli Subačiaus ir ne kartą kreipėsi pagalbos į P. Černiauską. „Tai buvo tyros dvasios žmogus, ligoniams atsidavęs gydytojas“, – atsiliepė apie jį 86-uosius metus skaičiuojanti sodietė.


Ji buvo dovana Lietuvai

Leonora Zapereckienė

Ona Pajedaitė. Nuotrauka ant jos knygos
„Kuriančios moterys“ viršelio

Sausį Amžinybėn išėjo ilgametė kultūros darbuotoja ir fotomenininkė Ona Pajedaitė (1925–2016). Jos darbų gausa ir įvairovė ne tik žavi ir stebina, bet ir skatina skvarbesniu žvilgsniu pažvelgti į jos nuotraukose, fotoalbumuose ar memuariniuose leidiniuose įamžintus žinomus ir paprastus žmones, kaimo buities momentus, kraštovaizdį. O. Pajedaitės kūrybos dvasia – iš gimtinės, vaikystės, šeimos išaugusi pagarbi ir ištikima meilė Tėvynei ir tikėjimas, kad gyvenime yra daugiau šviesos negu tamsos, daugiau atradimų negu praradimų. Savo gyvenimą ir kūrybą nuo 2013 metų pristačiusi asmeninėje interneto svetainėje O. Pajedaitė pavadino „Dovana Lietuvai“. O ji milžiniška: 65 tūkstančiai sukauptų ir sutvarkytų fotonegatyvų, 50 teminių parodų, kurios eksponuotos 180 kartų, edukacinės kompaktinės plokštelės, skirtos Lietuvos rašytojams klasikams, nuotraukų albumai, iliustracijos leidiniams, fotodarbų sąvadas. Šimtai fotomenininkės nuotraukų buvo išspausdinta laikraščiuose, žurnaluose ir knygose. Jomis buvo iliustruota daug literatūrinių televizijos laidų.


Amžininko portretas

Prof. Juvencijus Petrulis

Kamajų Antano Strazdo gimnazijos VI
laidos absolventų klasė
Jono Bendoriaus sodyboje 2015 m. rugpjūčio
1 d. Dešinėje – Jonas Bendorius

Dar kartą bandau suprasti mokslo draugo Jono Bendoriaus svajones ir jo nuveiktus darbus. Gyvenimas jo nelepino, užtat apdovanojo retu darbštumu, tauriais jausmais ir pavyzdingu pasišventimu savo gimtinei.

– Manyje telpa gerokai daugiau, nei galite įsivaizduoti, – sakė Jonas Bendorius. Jis turėjo mintyse ne tik apčiuopiamus dalykus, bet ir vaizduotę, viltis ir svajones.

Prisimenu dar vieną jo frazę: „Dėkoju tėvams ir Dievui, kad man teko užaugti Kalvių kaime, daug įvairių dalykų patirti, susivokti, kas toks esi ir kuo reikia būti“.

Taip jau yra, kad jaunystė daugeliui žmonių yra apmąstymų laikotarpis. Kamajų vidurinėje mokykloje Jonas rodė tik gerą pavyzdį draugams ir mokytojams, kurie vedė jį į žinių pasaulį, į gyvenimo erdves.


Meilė gimtajam kraštui atsispindi knygose

Varėnos viešojoje bibliotekoje veikė spaudinių paroda „Vytautui Valentinui Česnuliui – 80“. Jubiliatas gimė 1936 m. vasario 14 d. Moliadugnio kaime, Varėnos valsčiuje. 1946 metais baigė pradinę mokyklą gimtajame sodžiuje, 1954 metais – Varėnos I (dabar Senosios Varėnos) vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universiteto istorijos-teologijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1959 metais baigęs mokslus dirbo įvairiuose žurnaluose. 1972 metais perėjo dirbti į Valstybinį televizijos ir radijo komitetą. Už dvimetę ekonominę televizijos mokyklą žemdirbiams (1972–1974) gavo Visasąjunginės liaudies ūkio parodos bronzos medalį. V. Česnulis 29 pačius gražiausius jaunystės metus ir sugebėjimus atidavė Lietuvos radijui ir televizijai. Šešiolika metų plušėjo radijo žinių redakcijoje. Nuo 1985 metų – Lietuvos radijo Informacijos redakcijos redaktorius. Pagrindinės jo temos – kultūra, mokslo ir Bažnyčios istorija, kraštotyra. Iš nacionalinio radijo atleistas 2001 metais. Tačiau V. Česnulis buvo ne toks žmogus, kuris sėdėtų be mėgiamo užsiėmimo. Turėdamas dar mokykloje įgytą pomėgį kraštotyrai, atsiradusį laiką paaukojo darbui archyvuose, gilinimuisi į gimtojo krašto istoriją.


Baimės kryžius

Angelė Raudienė

Šešios mergaitės ir aštuoni vaikinai – tokia mažutė buvo 1960 metų Vadžgirio vidurinės mokyklos abiturientų laida. Mus siejo broliški ryšiai, todėl baigę mokyklą į susitikimus su klasės draugais reguliariai vykdavome kaip į šventę. 1995 metais susitikome jau nepriklausomoje Lietuvoje. Pirmą kartą jame dalyvavo ir klasės auklėtoja Genovaitė Vitkauskaitė. Ją gerbėme kaip gerą lietuvių kalbos ir literatūros specialistę, eruditę, darbštų ir tolerantišką žmogų. Susitikę džiaugėmės Lietuvos laisve, dalinomės prisiminimais ir įspūdžiais. Neiškenčiau nepriminusi auklėtojai jos paskutinės pamokos metu man skirtų patarimų: „Keisk pažiūras. Su tokia pasaulėžiūra gyvenime tau bus sunku“. Nieko neatsakiau, tik pagalvojau: „Čia auklėtoja nusišnekėjo. Argi galima pažiūras kaip kojines imti ir pakeisti kitomis“.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija