Gydytojas – krašto šviesulys

Bronius VERTELKA

Subačiaus senbuvė ir daug gerų darbų čia nuveikusi Emilija Grybauskienė

Gydytojo Petro Černiausko kapas Stračnių kapinėse

P. Černiausko gatvė Subačiuje

Viena miesto statusą turinčios Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietės gatvė pavadinta Petro Černiausko vardu. Stračnių kapinėse prie gydytojo kapo stovi didingas antkapinis paminklas, pastatytas žmonių suaukotomis lėšomis. P. Černiausko pavardė geru žodžiu ne kartą buvo paminėta 2013 metais švenčiant140-ąsias miesto įkūrimo metines. Prabėgo pusšimtis metų nuo gydytojo P. Černiausko mirties. Tai buvo tikras sergančiųjų draugas, nesulaužęs Hipokrato priesaikos. Parašyti apie jį atėjo mintis vėl garsiai prakalbus, kad gydytojai „ima“ kyšius. Pakeliui į Subačių užsukau į Tiltagalius ir kalbėjausi su Antanina Liktoriene. Augo ji kaime netoli Subačiaus ir ne kartą kreipėsi pagalbos į P. Černiauską. „Tai buvo tyros dvasios žmogus, ligoniams atsidavęs gydytojas“, – atsiliepė apie jį 86-uosius metus skaičiuojanti sodietė.

Subačiuje gyvena Emilija Grybauskienė, kuriai 10 metų teko dirbti greta P. Černiausko. Jos adresą nurodė pirma sutikta moteris. Štai kur garsenybė! Gegužės 17-ąją jai sukaks 92 metai, tačiau ji dar pakankamai greita ir neatitrūkusi nuo miesto gyvenimo pulso. Be jos neapsieina šventės ar renginiai, jubiliejai. Senolė sugeba visur pritapti, tarti gerą žodį. Yra principinga, netyli, jeigu mato kažką darant ne taip, rėžia tiesą, ar tai būtų seniūnas, ar rajono meras. E. Grybauskienė (mergautinė pavardė – Šidlauskaitė), kilusi iš Linkuvos ir baigusi Vilniaus trimetę akušerių mokyklą 1949 metais atvyko dirbti į Subačiaus gimdymo namus. Iš tiesų tokios įstaigos dar nebuvo. Gydytojas P. Černiauskas kaimiškoje troboje paprašė meistro padaryti pertvarą. Vienoje jos pusėje buvo skalbykla, kitoje – virtuvė. Pasišviesti naudojo ūkiškai vadinamą liktarną. Be ginekologinės kėdės, kitokios būtinos įrangos neturėjo. Puode virindavo švirkštus. Žmonės sirgo gelta. Kad pas juos nuvažiuotų, gydytojas nupirko arklį, pakinktus, dviratį. „Daktaras P. Černiauskas buvo mūsų tėvas, dvasios vadovas ir gydytojas iš didžiosios raidės“, – prisiminimais apie taurų žmogų „XXI amžiui“ dalijosi E. Grybauskienė.

P. Černiauskas gimė 1904 metų liepos 20 dieną Pušaloto krašte. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Studijavo mediciną Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1937 metais gavo gydytojo diplomą. Subačiuje buvo pirmas valstybės lėšomis išlaikomas gydytojas. 1938 metais čia atidarė pirmąją ambulatoriją ir joje apsigyveno. Tai buvo aukšto ūgio, geroką antsvorį turėjęs vyras. Kasdieniniame gyvenime buvo ypatingai kuklus. Jam nereikėjo kostiumų ar baldų. Turėjo stalą, lovą, kušetę, kėdžių. Šiaip buvo nešnekus, bet pakviestas į pobūvį mėgo padainuoti (dainininkas Jonas Stasiūnas buvo jo pusbrolis) ar pašokti. Su ligoniais – draugiškas, paprastas. Neturėjo atostogų. Lietui pliaupiant ar pūgai siaučiant skubėjo ten, kur reikėjo jo, kaip gydytojo, pagalbos. Bet sakydavo pavargęs, jeigu sulaukdavo netikėtų, vadinamų vizitatoriais, svečių.

E. Grybauskienės pasakojimu, jis buvo tikintis žmogus, bet to atvirai nedemonstravo. Nematė jo lankančio bažnyčios. Jeigu ligonis prašydavo, gydytojas slapčiomis pakviesdavo kleboną. Kartą moteris pagimdė mergaitę, o jos širdelė vos plazda, kvėpavimo nebuvo. Akušerė išsikvietė gydytoją. „Ar moki krikštyti“, – paklausė jis Emilijos. „Moku“, – atsakė ji. Vietoje atliko naujagimės krikšto apeigas. E. Grybauskienės vyrą Aleksą paėmus į sovietinę kariuomenę trijų mėnesių apmokymui, jo koją pervažiavo sunkus ratas taip, kad žmogus krito be sąmonės. „Važiuok tu pas jį, aš už tave pabudėsiu“, – tarė gydytojas P. Černiauskas Emilijai.

1964 metais šventė ambulatorijos-ligoninės vedėjo P. Černiausko 60-metį. Senųjų kultūros namų salė buvo pilna žmonių. Ilgiausių metų jubiliatui linkėjo visi. Po iškilmių kuklus gydytojas teištarė: „Ačiū“. Po jubiliejaus jam mažokai teko gyventi.1965 m. lapkričio 25 d., skubėdamas pas ligonį, susmuko prie savo buto durų. Pagulėjo lovoje tik dvi dienas. Nepadėjo nei konsultantai, atvykę iš rajono, nei kviestieji iš Panevėžio. Tokių laidotuvių Subačius dar nebuvo matęs. Dalyvavo visi, braukė ašaras. Palaidojo Stračnių kaimo kapinėse. Subatėnai, aplinkinių kolūkių pirmininkai aukojo pinigų paminklui. Jis pastatytas 1970 metų rugsėjo 17-ąją. Pagerbti gydytojo atminimo atėjo kas tik galėjo.

Tai, kad Subačius turi P. Černiausko gatvę, kad išasfaltuotas buvęs žvyrkelis nuo miesto iki Stračnių kapinių, yra didelis E. Grybauskienės nuopelnas. Ji – ir knygos „Gyvenimas Biržų gatvėje“, kurioje  pasakojama ir apie gydytoją P. Černiauską, autorė. Apie buvusį taurų, išmintingą mediką subatėnės surinkta medžiaga saugoma miesto bibliotekoje.

„Dirbom iš idėjos. Važiavau į Subačių nežinodama, kokį atlyginimą gausiu. Atvykau rudenį, ir tuoj pas gimdyvę. Aš tik – iš akušerių mokyklos. Radau verkšlenantį naujagimį lovoje, o po ja – gelda, pilna kraujo“, – prisiminė E. Grybauskienė. Subačiuje ji gyvena viena, vyras Aleksas mirė 2002 metais, tačiau moteris neketina keltis pas dukrą Dalią. Ji – grafikė, Dailininkų sąjungos narė, įsikūrusi sostinėje, bet aplanko mamą ar jai paskambina telefonu. Pernai, lyg ir pavėluotai, E. Grybauskienei buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios sveikatos apsaugos darbuotojos garbės vardas ir įteiktas tai patvirtinantis garbės ženklas.

Stračnių kapinės, kuriose palaidotas gydytojas P. Černiauskas, – netoli Subačiaus. Į kapines, kad neklaidžiočiau, ieškodamas jose gydytojo kapo, palydėjo Stračniuose gyvenanti Rita Simanavičienė, Subačiaus gimnazijos mokytoja. Prieš tai teko pabendrauti ir su jos mama Laima Vingiliene, atsigaunančia po insulto. Užsiminus, kad ir aš netoliese gyvenau, jau kalbos mums netrūko. Gelbėdamasi nuo išvežimo į Sibirą, mūsų gausi šeima buvo priversta palikti savo namus ir dangintis į Panevėžio rajono pakraštį, prie pat Kupiškio rajono ribos. Kažkaip surado čia vieną trobelę, kurios savininkė buvo tokia Darja iš Stračnių. Daugybę dalykų išsaugojo mano atmintis iš tų laikų, nors čia patekau tebūdamas pusantrų metų, bet išgyvenau šešerius metus. Menu buvusius geruosius kaimynus Raukštas, Žiaunius, Šateikas, Breives, Jurkevičius, kurie mūsų šeimai padėdavo išsisukti nuo bado. Ypač įstrigo atmintin momentas, kai Jurkevičienė davė naminės duonos riekę su gabalėliu lašinių. Tą tikrąjį gardėsių skonį iki šiol jaučiu. Gyvenome prie pat geležinkelio, kuriuo dieną ir naktį dundėjo traukiniai. Į Subačių eidavome su mama, kad nepatektume po jų ratais. Praėjus Stračnius laukdavo pats baisumėlis – po skylėtu tiltu matydavosi tekančios Viešintos upės vanduo. Čia mama mane nešdavo užsimerkusį. Namuose girdėdavau minint P. Černiausko pavardę. Apsilankęs pas jį, tėvas smulkiai pasakodavo, kokį sumanų gydytoją turi Subačius (jis ir mano tėvas buvo vienmečiai).

Pasitaikė progų dalyvauti šv. Mišių aukoje Subačiaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Tokių pamaldžių, kaip joje susirinkdavo, atrodė, dar neteko matyti. Ateidavo vedini didžiulio noro. O kad siūlytų įsigyti katalikiškos spaudos tautiniais rūbais vilkinti moteris, niekur kitur to tikrai neregėjau.

Subačiaus seniūnija, Kupiško rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“