Baimės kryžius

Angelė Raudienė

Šešios mergaitės ir aštuoni vaikinai – tokia mažutė buvo 1960 metų Vadžgirio vidurinės mokyklos abiturientų laida. Mus siejo broliški ryšiai, todėl baigę mokyklą į susitikimus su klasės draugais reguliariai vykdavome kaip į šventę. 1995 metais susitikome jau nepriklausomoje Lietuvoje. Pirmą kartą jame dalyvavo ir klasės auklėtoja Genovaitė Vitkauskaitė. Ją gerbėme kaip gerą lietuvių kalbos ir literatūros specialistę, eruditę, darbštų ir tolerantišką žmogų. Susitikę džiaugėmės Lietuvos laisve, dalinomės prisiminimais ir įspūdžiais. Neiškenčiau nepriminusi auklėtojai jos paskutinės pamokos metu man skirtų patarimų: „Keisk pažiūras. Su tokia pasaulėžiūra gyvenime tau bus sunku“. Nieko neatsakiau, tik pagalvojau: „Čia auklėtoja nusišnekėjo. Argi galima pažiūras kaip kojines imti ir pakeisti kitomis“.

– Jūsų patarimu, auklėtoja, nepasinaudojau, pažiūrų nepakeičiau. Dirbu Telšių katalikiškojoje mokykloje, prie kurios kūrimo visa širdimi prisidėjau, – pasakojau auklėtojai ir džiaugiausi savo indėliu į pirmosios vėl nepriklausomoje Lietuvoje katalikiškosios mokyklos įsteigimą.

– Bet juk studijų metais dėl to prisikentėjai.

– Nemanau, kad daugiau už kitus.

– O dėl tų lapelių saugumas tavęs netampė?

– Dėl kokių lapelių?

Ir auklėtoja papasakojo, kad ji jau dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekoje (išleidusi mus po metų įsidarbino sotinėje) ateistiniame sienlaikraštyje mačiusi iš mano užrašų knygelės išplėštus lapelius su meditacijomis. Ilgą laiką jie kabėję centrinių rūmų koridoriuje. Viršuje didelėmis raidėmis buvę, rodos, taip užrašyta: „Tad štai kokius studentus ugdo Vilniaus universitetas“. Kasdien praeidavusi pro juos. Kieno tie lapeliai, ten nebuvę parašyta. Ji tikrai neapsirinkanti, gerai pažįstanti mano raštą, mano stilių. Praeidama vis galvodavusi: „Na, ir kenčia tas vaikas...“

Dabar vėl prisiminiau bendrabučio kambaryje pirmaisiais studijų metais dingusią užrašų knygutę. Tai buvo mano dienoraščio, rašyto dar mokyklos metais, tąsa. Jokių paslapčių joje lyg ir nebuvo. Saugotis kambario draugių, ką nors slėpti nuo jų neatėjo net į galvą, nors buvo gąsdinama, jog kiekviename kurse ir kiekviename kambaryje yra saugumo užverbuotų studentų. Buvau naivi ir nelabai tuo tikėjau. Šen bei ten savo knygelės paieškojau. Neradau. Klausinėti bijojau... Meditacijų daugiau nerašinėjau... Lyg ir viskas buvo ramu.

O dabar auklėtoja uždavė galvosūkį. Svarsčiau: katra iš aštuonių kambario draugių galėjo paimti? Kokiu tikslu, ar saugumo užverbuota, ar norėdama kam nors įsiteikti, karjerą padaryti? Juk ji žinojo, iš kieno lagamino ją ištraukė. Kodėl nuslėpė, kieno ta užrašų knygelė? O gal nenuslėpė? Gal tokia taktika – slapta sekti nepatikimus asmenis, kol išaiškės kokie nors ryšiai, „nusikalstama“ veikla? Gal ir buvau sekama? O gal ją kas kitas sulaikė nuo noro išviešinti šių užrašų autorių? Nesuradau atsakymų...

Bet juk man visai nebūtina žinoti, kas, ką, kodėl prieš daug metų darė ar nepadarė. Daug svarbiau ieškoti atsakymo į kitokį klausimą: ką man reiškia dabar ši auklėtojos lūpomis pasiekusi žinia?

Dabar jau suprantu. Atrodo, suprantu... Tai – dar viena Dievo pamoka man: kartais reikia iš tolo nauju žvilgsniu pažvelgti į praeitį, paanalizuoti savo gyvenimu parašytą knygą ne vien tam, kad klaidas pastebėtum, jei įmanoma, jas ištaisytum, atgailą atliktum. Dievas mums nuolat kalba per žmones ir praeities įvykius. Kokiu kitu būdu mes galėtume suvokti, kad Jis gyvenimo vingiuose visą laiką yra šalia mūsų.

Dabar žinau – jis ir mane silpną saugojo, man baimės kryžių nešti padėjo…

Kai nusprendžiau stoti į Vilniaus universitetą, mama man nepritarė, – prašė palaukti nors metus, kol brolis baigs studijas. Tris studentus išlaikyti būsią sunku. Reikės ir rūbų (juk į sostinę važiuosiu), ir pinigėlių pragyvenimui ir kelionėms. Labai norėjau, pasakiau, kad man nieko nereikia. Aš kaip nors išsiversianti. „Aš noriu tik pamėginti. Gal visai neįstosiu“, – raminau mamą. Nuvažiavau, išlaikiau egzaminus. Įstojau... Stipendiją gavau, tik negavau bendrabučio... Vis tiek važiavau. Laikinai pagyventi „zuikiu“ bendrabutyje priėmė pažįstama studentė medikė. Tik porą naktų pramiegojau su ja vienoje lovoje. Rugsėjo pirmą paskelbė, kad visi fakulteto pirmakursiai visam mėnesiui bus vežami į kolūkį padėti nuimti derlių. Man tai išėjo į naudą – susipažinau su kurso draugėmis. Po mėnesio „zuikio“ teisėmis jau miegojau tarp dviejų bendrakursių. Kad nebūtų taip kieta, pasidėjau ant sustumtų metalinių lovų bortų iš namų atvežtą vatinę antklodę. „Zuikius“ kartais gaudydavo. Bijojau pakliūti, sau ir kitiems nemalonumus užtraukti, todėl nelegalus gyvenimas vargino. Bijojau prasitarti esanti tikinti, todėl su nieko savo tikėjimo patirtimi nesidalinau. Jaučiausi vieniša. Iš pradžių dar, kaip buvau įpratusi, palindusi po antklode vakarais sukalbėdavau maldelę... Paskui vis rečiau ir rečiau. Į bažnyčią, į Aušros Vartus, užėjusi visuomet bailiai dairydavausi – bijojau sutikti pažįstamą. Drąsiausia buvau lenkiškose pamaldose – ten tikrai niekas manęs nepažins. „Baimės akys didelės“. Vaizdavausi: jei kas nors sužinos, kad einu į bažnyčią, išmes iš universiteto. Įvairių įvykių atgarsiai pasiekdavo mūsų ausis: apie į saugumo nagus pakliuvusius studentus, per Vėlines lankiusius Rasų kapines; apie nežinia už ką pašalintas iš universiteto dėstytojas Meilę Lukšienę, Vandą Zaborskaitę, Ireną Kostkevičiūtę. Bijojau susidūrimo su saugumiečiais. Buvau girdėjusi, kad jie sugeba provokuoti, įvairiais būdais bando užverbuoti. Maniau – neatlaikysiu... Tam tikrą spaudimą visą laiką jaučiau: kuratorės, specialybės dėstytojos, buvau raginama stoti į komjaunimą. Nebuvau nei geriausia, nei gabiausia kurse. Pabrėžtinai buvau peikiama, kai atlikdama testus padarydavau klaidų. Tai mažino mano pasitikėjimą savimi. Nors per egzaminus gavau gerus pažymius, vis siūlė keisti specialybę. Gegužės pradžioje susirgau „kiaulyte“, išvežė į infekcinę, komplikavosi į meningitą, prasidėjo nemiga. Po pirmo kurso išėjau akademinių atostogų.

Po metų grįžau į kitą kursą. Bendrabučio vėl negavau. Savo vietą man užleido buvusi kurso draugė, kuri dėl šeimyninių aplinkybių metams nutraukė studijas. Ir toliau universitete tvyrojo baimės atmosfera. Trečiame kurse buvau svarstoma katedroje „dėl blogo pažangumo“. Dėl to stebėjosi visi bendrakursiai – studijų knygelėje teturėjau tik vieną patenkinamą pažymį, gautą pirmajame kurse  iš kalbotyros įvado. Svarstymo metu nieko konkretaus neišgirdau, tik kad esu bloga studentė. Užstojo gramatikos dėstytoja Eugenija Vengrienė (ji neseniai atšventė savo 100 metų sukaktį):

– Aš to nepasakyčiau. Man ji – viena iš gerųjų...

Nežinau, ar padarė tie žodžiai kokią nors įtaką svarstymo eigai, ar turėjo kokias nors pasekmes pačiai dėstytojai. Man jie buvo tarsi balzamas ant žaizdos. Jokie sprendimai mano atžvilgiu tąkart nebuvo priimti.

Ketvirtame kurse pusei metų išvažiavau į Lyduvėnų vidurinę mokyklą atlikti praktikos – dėstyti vokiečių kalbos, nes ten nebuvo nuolat dirbančio specialisto. Vasarį mirė močiutė. Nuėjau pas direktorių paprašyti leidimo vykti į laidotuves.

– Važiuok, bet žiūrėk man – neik į bažnyčią.

Man karšta pasidarė. Kodėl jis man tai sako? Įtarinėja?

– Neisiu, – labai lengvai išdaviau Kristų.

Dangus su žeme maišėsi – tokia buvo pūga. Daugiau nei dešimt kilometrų iš Raseinių į Rudžių kaimą nubridusi, laidotuvių dieną likau namie padėti šeimininkėms.

Viešai tikėjimą išpažinti bijojau... Dar ilgai bijojau – daugiau kaip 20 metų...

Atvykau į Telšius, į paskyrimo vietą, nešina vos pakeliamais lagaminais. Einu iš autobusų stoties Respublikos gatve – prieš akis išnyra bažnyčios bokštai. Velku tuos lagaminus aukštyn laipteliais į Katedrą paprašyti Dievo pagalbos ir globos naujame gyvenimo etape, kol manęs čia niekas nepažįsta. Vėliau užeiti nedrįsiu...

Po kelių dienų vyksta mokytojų konferencija, kurioje pristatomi nauji atvykę mokytojai. Čia viešai pasmerkiama už bažnyčios lankymą ir pašalinama iš darbo vokiečių kalbos mokytoja Stefutė (tokiu maloniniu vardu ją ir dabar visi vadina). Dar giliau susigūžiu į savo baimės kiautą. Kur aš atsidūriau?

Mane stiprina amžinos atminties buvusio politinio kalinio kun. Alberto Permino (1914 12 19–1942 12 19–1983 01 05), su kuriuo nemažai teko pabendrauti jam dirbant Vadžgiryje, pasakyti žodžiai, kai pašlijus sveikatai vieneriems metams buvau išėjusi į akademines atostogas.

– Į mokyklą nenoriu. Ten tokia arši kova prieš tikėjimą, – kalbėjau jam apie savo ateities perspektyvas.

– Eik. Būtinai eik. Tai – tavo misija. Mūsų žmonių turi būti visur. Mokykloje tu ypač esi reikalinga.

Dieve, Tu matai, kaip silpnai aš tą misiją vykdžiau... Kaip nuo Tavęs vis tolau, vis mažiau laiko maldai beskyriau... Į nuodėmes grimzti pradėjau... Buvo metų, kada net velykinės išpažinties neatlikau... O Tu manęs vis tiek neapleidai. Juk tiek malonių patyriau...

Nedėjai ant pečių sunkesnio kryžiaus, negu pakelti galėjau. Tu jį nešti padėjai, atsiuntei pagalbą per gerus žmones, draugus. Tu sulaikei kažkieno ranką, norėjusią man pikta padaryti. Tu per kunigo Alberto asmenybę parodei tolimesnio gyvenimo perspektyvą. O už mano menkas pastangas jau šioje žemėje atlyginai gausiai. Ypatingai po to, kai į Tavo glėbį susirgusi vėžiu atgailaudama puoliau, kai su Tėvynės laisve tikėjimo laisvės aušra ėmė aušti... O paskui, kai su didžiuliu entuziazmu ir energija įsijungiau į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, į Telšių katalikiškosios mokyklos steigimą, ta laisve pilna krūtine kvėpuoti  ėmiau...

Kas? Kodėl? Kaip? – tegu lieka neatsakyti šie klausimai.

Supratau svarbiausią dalyką: Dievas visuomet buvo su manimi. Jis žinojo mano silpnumą, mano baimes ir mano vienišumą.

Tai juk ir man pasakyta:

„Savo rankomis jis neš tave,

Kad kojos į akmenį neužsigautum“ (Ps 91, 12).

Ilgai mėginau rasti atsakymą klausimą: už ką Jis mane myli, taip rūpinasi manimi? Aš nesu verta. Dabar žinau: už nieką, kaip ir visus... Nes Jis yra mūsų Tėvas... Jam turime dėkoti ir dėkoti. Už meilę meile atlyginti Jam ir artimui, kaip Jis ir įsako...

© 2016 „XXI amžius“