Ne tik uolus zakristijonas, bet ir muzikantas, visų galų meistras

Bronius VERTELKA

Subačiaus zakristijonas Pranas Šereika

Nebeveikęs motoras vėl ima suktis Prano Šereikos rankose. Jos sugeba suvirinti geležį, atlikti medžio darbus, sutvarkyti elektros tiekimo gedimus, susiremontuoti automobilį ir dar daug ką pasidaryti. Bažnyčioje jis priklaupia be didesnio vargo, nors nuo spalio pradėjo 78-uosius metus. Nemažą naudą iš P. Šereikos turi Subačiaus stoties Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios parapija. Jis – šešti metai šios šventovės zakristijonas ir ūkvedys.

Pranas pataisė benzininę žoliapjovę, kuri jau buvo numesta kaip nebereikalinga. Įlipęs į varpinę, pastebėjo, jog vos laikosi varpas. Ir čia pašalino grėsmę. Sumazgytus elektros laidus pakeitė naujais. Tvarkinga ir zakristijoje. Jeigu bažnytinės vėliavos buvo sumetamos, tai dabar po procesijos jos įstatomos į stovus. Senutėlę, rodos, tik malkoms tinkamą, be vinių spintą atnaujino. Dabar ji – tiesiog kaip naujutėlė, kai kas netgi teiraujasi, iš kur tokią gavo. Bažnyčios patarnautojos moterys savo reikmenims susidėti irgi turi kampelį. Pranui tapus zakristijonu, bažnyčia tarsi atsinaujina. Netgi vyskupas Lionginas Virbalas stebėjosi tokiomis permainomis.

P. Šereika kiekvieną lentą ne į krosnį meta, bet pagal paskirtį ją panaudoja. Patyrę meistrai jo klausė, gal turįs modernias medžio stakles? Atsakęs, jog viską padaro didelis noras, nors savęs niekada nelaikė medžio meistru.

Kažką pakeisti, daugiau nei kiti žinoti – tokį supratimą jam davė mokymasis Veprių žemės ūkio mechanizacijos mokykloje, kur ruošė plataus profilio mechanizatorius. O norą perėmė iš savo tėvo. Šis išdirbdavo avikailius, kitų gyvulių odas taip, kad iš jų siūdavo batus, apylinkę aprūpindavo paties veltais veltiniais, išmanė kitus ūkiui reikalingus darbus. Juk reikėjo išlaikyti didelę šeimą – joje augo trys dukros ir penki sūnūs. Vokiečių laikais buvo net įsidarbinęs policijoje, bet sužinojęs, kad suimtus žydus teks varyti, iš ten pabėgo. Užtai pokariu jam tai priminė, ne kartą laikė uždarytą daboklėje. Tėvas, nuvarytas kažkur už Rumšiškių, nekasė apkasų vokiečiams, iš ten irgi sugebėjo dingti. Jis buvo didelis savo tautos patriotas. Kilus laisvės troškimo bangai, nebijojo sakyti, kad sovietinei imperijai ateis galas. Nedaug laiko buvo belikę iki Nepriklausomos Lietuvos Akto paskelbimo, kai pasijuto blogai ir buvo išvežtas į Ukmergės ligoninę. Aplankiusiam Pranui tėvas patarė balsuoti už krikščionis demokratus – jie Nepriklausomybės metais buvo sąžiningiausi. Mirė tėvas įpusėjęs devintą dešimtmetį. O Kovo 11-oji buvo čia pat.

Meilę muzikai Pranas irgi paveldėjo iš tėvo, kuris turėjo „Peterburgską“ armoniką. Matydamas tam sūnaus polinkį, pardavė obuolius tokiam Petrauskui, o iš Maskvos parvežė akordeoną „Akord“. Pranas juo grojo liaudiškas melodijas šokiuose, gegužinėse.

Visa Šereikų šeima buvo daininga ir turėjo gražius balsus. Kur reikia, Pranas ir šiandien savo balsą parodo. Žino jį ir kaip bitininką mėgėją. Pats susiremontuoja ir pasidaro naujus avilius.

P. Šereika nemėgsta ir nevertina tokių, kurie vienam sutiktam sako vienaip, o už nugaros – jau kitaip. Pranas rėžia tiesą į akis, nors ne visiems ji patinka. Todėl draugų nedaug turi, bet pats jų ir neieško. Užtat mėgo vis kažką naujo išgyventi. Ne kartą bandė į Baltijos jūrą išplaukti, bet neišleido – viena iš priežasčių buvo ta, kad tarnavęs raketiniuose daliniuose. Nepasisekus plaukioti Baltija, įsidarbino Klaipėdoje buldozerininku. Vienų vestuvių metu Tauragėje, į jas pakviestas pabroliu, įsidėmėjo Aldoną. Mergina, kilusi iš Subačiaus, Kauno Prekybos mokykloje įgijusi virėjos specialybę, o pagal nukreipimą dirbo Klaipėdoje. Pažintis išaugo į rimtą draugystę, netrukus susituokė, gavo kambarėlį šeimyniniame bendrabutyje, vėliau – ir butą uostamiestyje. Tačiau abu traukė gimtosios vietos. Išsikeitė butą, persikraustė į Panevėžį. Gyvendamas čia, 35 metus išdirbo buldozerininku. Žinojo: jeigu buldozerio kabinoje tas, kuris užsidėjęs ausines nuo triukšmo, vadinasi, viską atlieka be priekaištų. Inžinieriai Pranui patikėjo brėžinius, o kaip pagal juos padaryti, jau pačiam tekdavo spręsti.

Bet žmogus vis tiek neprigijo mieste, traukė gimtasis vienkiemis Ukmergės rajone. Išėjęs į pensiją, tikėjosi jį tvarkyti kaip savininkas. Bet sodyba buvo parduota.

Pranas su žmona, butą Panevėžyje palikę sūnui, persikraustė į Subačių, į tuščius uošvių namus.

Bažnyčią jis lankė ir vaikystėje, ir gyvendamas Klaipėdoje ar Panevėžyje. Visada patiko joje vyraujanti tvarka, švara ir drausmė. Žinojo, kaip čia reikia elgtis. Zakristijonu Praną pasirinkęs kun. Albertas Kasperavičius iš jo išgirdo, jog dirbsiąs, kas priklauso, bet nesileisiąs, kad jį kažkas stumdytų. Keliamas į Pasvalį, naujajam klebonui kun. Vidmantui Bloškiui šis patarė „nepaleisti“ zakristijono P. Šereikos.

Subačiaus klebonas aukoja šv. Mišias ir Subačiaus miestelio Švč. Trejybės bažnyčioje, Miliūnų, Lukonių, Žiliškių, Stračnių bei Tiltagalių koplyčiose. Su klebonu kartu vyksta ir zakristijonas Pranas. Gyva miestelio bendruomenė, išsaugojusi čia savo šaknis, noriai aukoja Bažnyčiai, gražiai tvarko šventovės aplinką. Kitaip yra Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietėje. Išėjusių į amžinybę bažnyčioje nėra kam pakeisti. Nors veikia gimnazija, tačiau šventovėje sekmadieniais retai matyti moksleivių veidus. Per šventes dar sueina, bet jų akyse galima išskaityti nuobodulį.

Teigiamą pavyzdį P. Šereika regėjo su klebonu nuvykęs į šv. Mišias Sodeliuose (kuomet ten pakeitė Karsakiškio kleboną). Tai – labiausiai nutolusi nuo Panevėžio vietovė. Šv. Mišioms čia patarnavo net 6 vaikai ir viską darė savarankiškai.

Parapijietė Emilija Grybauskienė sakė: „Pranas – išskirtinis žmogus. Jo visur pilna. Pranas nemėgsta netvarkos, pro jo akis nepraslys ne vietoje padėti daiktai. Jis – patikimas kaimynas, ištikus bėdai atskubės į pagalbą. Tai – dėmesingas ir jautrus žmogus. Džiugu, kad tokį turime. Linkime jam sveikatos, ištvermės, kantrybės ir Dievo palaimos“.

Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietė, Kupiškio rajonas
Autoriaus nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“